Istorijos

2020.06.11 10:45

Daugiau nei 50 metų JAV praleidęs Ramūnas įsikūrė Vilniuje: sunku suprasti, kodėl kažkas norėtų iš Lietuvos išvažiuoti

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.06.11 10:45

Ramūno Kondrato šeima iš Lietuvos pasitraukė Antrojo pasaulinio karo metais. Jis pats gimė jau Vokietijoje, užaugo ir daugiau nei 50 metų praleido JAV. Prieš 12 metų kartu su žmona atsikraustė į Lietuvą ir ėmė vadovauti Vilniaus universiteto (VU) muziejui, jame dirba ir šiandien. „Man sunku suprasti, kodėl kažkas norėtų iš Lietuvos išvažiuoti“, – portalui LRT.lt sako pašnekovas.

Su R. Kondratu susitinkame Šv. Jonų bažnyčioje. Pasirodo, būtent čia įsikūrę muziejaus darbuotojai. „Arti Dievo“, – juokiasi jis ir rodo kelią į savo darbo kabinetą palėpėje.

Po 32 metų karjeros didžiausiame pasaulyje muziejų komplekse Nacionaliniame JAV istorijos muziejuje dabartinės sąlygos nepalyginamai kuklesnės. Tačiau Amerikos lietuvis patikina – savo darbo erdvėje jaučiasi patogiai, čia jauku ir ramu.

„Neatvykau į Lietuvą ieškodamas naujo „didingo“ darbo. Norėjau grįžti prie mokslinio darbo, susijusio su Lietuvos medicinos istorija ir VU, kurį pradėjau dar Harvarde. Dirbu man įdomų darbą ir dedu šiokį tokį įnašą į muziejų veiklą VU bei Lietuvoje, taip pat Lietuvos ir VU kultūrinio paveldo išsaugojimą“, – sako jis.

R. Kondratas portalui LRT.lt pasakoja ne tik apie gyvenimą Lietuvoje, bet ir apie metus, praleistus JAV, bei pastangas išsaugoti lietuvybę.

Lietuva, kurią mums nupiešė, atrodė kaip kokia romantiška svajonė.

Lietuvių kalba namuose netildavo

Pašnekovo tėvai iš Lietuvos išvyko 1944-ųjų vasarą, kai Raudonoji armija jau artėjo prie Vilniaus. Kartu važiavo ir seneliai iš mamos pusės, o štai R. Kondrato tėčiui teko skirtis su artimaisiais – tuo metu jo brolio nebuvo namuose ir mama atsisakė jį palikti.

Kurį laiką šeima gyveno Vokietijoje pas vieną ūkininką netoli Bodeno ežero. 1948 metais čia gimė ir R. Kondratas. Tačiau praleidę dar keletą metų, Kondratai išvyko ir apsigyveno JAV.

Pašnekovo teigimu, lietuvių kalba namuose skambėjo visada. Močiutė angliškai taip ir neišmoko, tad, kaip sako pats R. Kondratas, su ja visi namiškiai buvo priversti kalbėti lietuviškai. O ir tėvai tiek jį, tiek seserį auklėjo labai patriotiškai.

„Kai tik atvažiavom, mama sakydavo: mes čia svečiai, turim garbingai, kultūringai elgtis. Tos kalbos (anglų – aut. past.) dar nežinojom, tai sakė, kad mokykloj reikia geriau, smarkiau mokytis už tuos amerikoniukus, kad būtum pripažintas“, – prisimena R. Kondratas.

Jo tėvai neretai dalydavosi ir pasakojimais apie Lietuvą, joje praleistą jaunystę. Tiesa, apie skaudžius įvykius ar patirtis kalbėjo retai ir visada tikėjo, kad vieną dieną jų tėvynė atgaus nepriklausomybę.

„Lietuva, kurią mums nupiešė, atrodė kaip kokia romantiška svajonė. Tik vėliau, kai pats pradėjau daugiau domėtis istorija, mačiau, kad ten visokių dalykų buvo, ne viskas rožėmis klota, bet jų atsiminimai buvo tokie“, – prisimena jis.

R. Kondratas lankė ir šeštadieninę lietuvių mokyklą, važiuodavo į skautų stovyklas. Tačiau kelis kartus dėl tėčio darbo šeimai teko kraustytis, o galimybės įsitraukti į lietuviškas veiklas ne visur buvo vienodos.

Konektikuto valstijoje esančiame Vaterfordo miestelyje, kur pašnekovas baigė pradinę mokyklą bei gimnaziją, lietuvių buvo vos vienas kitas. Jis sako ir šiandien prisimenantis, kaip jautėsi pirmą dieną mokykloje.

„Ten buvo katalikiška seserų mokykla. Mama dirbo netoliese esančiame fabrike, tai galėjo mane palydėti. Mane pristatė, pasodino ir ta sesutė pradėjo kalbėti, o aš angliškai nemokėjau, tai atsistojau ir bandžiau išeiti.

Galvojau: aš nieko čia nesuprantu, kodėl mane čia atvedė?“ – juokiasi R. Kondratas. Kurį laiką mama kasdien ateidavo su juo papietauti, kol berniukas apsiprato ir išmoko angliškai.

Kai tik atvažiavom, mama sakydavo: mes čia svečiai, turim garbingai, kultūringai elgtis. Tos kalbos dar nežinojom, tai sakė, kad mokykloj reikia geriau, smarkiau mokytis už tuos amerikoniukus, kad būtum pripažintas.

Studijos Harvarde ir apsilankymas Lietuvoje sovietmečiu

Baigęs mokyklą R. Kondratas įstojo į Harvardą. Jis tikina ne tik niekada nesvajojęs apie šį universitetą, bet ilgą laiką apie jį net nežinojęs. Svarstyti apie Harvardą, kaip apie galimą pasirinkimo variantą, ėmė tada, kai lotynų kalbos ir mitologijos vasaros kursų metu susipažino su vienu iš šiame universitete besimokančių studentų.

Jis papasakojo apie Harvardo suteikiamas galimybes tiek mokytis, tiek sportuoti. Kadangi R. Kondratas aktyviai žaidė krepšinį, susidomėjo. Pašnekovas įsitikinęs – nors buvo tarp 10 geriausių moksleivių klasėje, vien tik pažymių nebūtų pakakę, kad būtų priimtas: „Jie ieško gerų studentų ir atletų kartu.“

Persikėlus į universiteto miestelį, atitolus nuo namų, kuriuose buvo puoselėjama lietuvių kalba bei kultūra, R. Kondratą ėmė dominti su tapatybe susiję klausimai.

Jo manymu, jei atsitiktinai nebūtų susipažinęs su kitais lietuviais, veikiausiai ryšys su Lietuva ir lietuviškąja savo puse būtų suaižėjęs. Lemtinga pažintis įvyko dar pirmaisiais studijų metais, kai į duris pasibeldė nepažįstamas vaikinas.

„Jis paklausė, ar čia kas nors kalba lietuviškai, nes pamatė pavardę „Kondratas“ ant lentelių, kur surašyti vardai ir pavardės ir kas kokiuose kambariuose gyvena. Atsakiau, kad taip.

Pasirodo, kad jis buvo Kęstutis Paulius Žygas, tuomet jau abiturientas, studijavęs architektūrą. Tada susipažinom ir jis paklausė, ar norėčiau susipažinti su vietiniais lietuviais“, – prisimena pašnekovas.

Prisijungęs prie įvairių išeivijos organizuotų veiklų, R. Kondratas sutiko ir savo būsimą žmoną, taip pat JAV lietuvę. „Nuo to laiko mes kartu ir šiais metais jau laukia 50 metų vestuvių sukaktuvės. Šoksim!“ – juokiasi jis.

Pašnekovas atskleidžia, jog mama labai norėjo, kad sūnus rinktųsi gydytojo kelią, esą daugelis tos kartos emigrantų savo vaikus ragino rinktis inžineriją ar mediciną: „Jie matė, koks buvo likimas rašytojų, filosofų. Jie dirbo šlavėjais ar fabrikuose, dirbo juodą darbą.“

Vis dėlto patį R. Kondratą traukė mokslo istorija. Šioje srityje jis įgijo ir daktaro laipsnį, o rengdamas disertaciją apie gydytojus Frankus, turėjo progą metus praleisti ir Lietuvoje.

„Man teko atvykti ir būti 1972–1973 metais. Tai buvo pirmas kartas, čia buvo nykus sovietmetis. Žinojom iš spaudos, kas vyksta Lietuvoje, tai didelio šoko nebuvo, bet pats savo kailiu patiri, ką reiškia, kai esi sekamas, apklausiamas.

Būdavo, kad išsikviečia pokalbio – bando susipažinti, klausinėti apie kitus. Gyvenau bendrabutyje M. K. Čiurlionio gatvėje, užsieniečiams ten buvo skirtas pirmas aukštas ir visuomet kokia nors figūra už lango stovėdavo“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Manau, kad tie, kurie išvažiuoja, į Lietuvą žiūri kitomis akimis. Kiti grįžta ir dabar jau mato, kad čia turi galimybių panaudoti sukauptus įgūdžius. Reikia turėti gerą mintį, gerą galvą ir čia yra galimybės tą išvystyti.

100 proc. amerikietis, 100 proc. lietuvis

Nuo tada įvykusios pažinties su Lietuva R. Kondratas dar ne vieną dešimtmetį praleido už Atlanto, kol galiausiai priėmė sprendimą apsigyventi Vilniuje. Čia su žmona praleidęs jau 12 metų, pašnekovas į JAV grįžti neketina. Sako, ten jau palikęs savo įnašą, o čia laukė nauji iššūkiai bei galimybės savo patirtimi prisidėti prie naujovių Lietuvoje.

„Manau, reikia turėti kokį nors tikslą sugrįžti. Jei grįžti tik pensijos praleisti, jei neturi čia draugų, giminių, veiklų, tai ką čia žmogui daryti? Mes turim čia gerų draugų, aš dirbu darbą, kurį myliu, turiu gerų kolegų, tai ko trūksta? Nieko netrūksta“, – sako R. Kondratas.

Pašnekovas prisipažįsta, kad labiausiai pasiilgsta JAV gyvenančių vaikų bei anūkų. Tiesa, su jais stengiasi matytis bent kelis kartus per metus – dažniausiai per šventes ar vasarą. „Dukra ir anūkai labai myli Lietuvą, tai kiek gali, vasaromis čia atvyksta.

Gyvendami Amerikoje irgi kelis kartus per metus pasimatydavom, nes atstumai ten, pavyzdžiui, 3 tūkstančiai kilometrų. Čia, Lietuvoje, labai smagu, nes viskas yra kompaktiška. Vilniuje visur galima pėsčiam nueiti ar su viešuoju transportu nuvažiuoti“, – kalba VU muziejaus direktorius.

Jis sako, kad vertėtų džiaugtis ir kitais gyvenimo Lietuvoje privalumais – nuo demokratijos iki lietuviško klimato: „Kiek mes turim miškų, kiek mes turim vandens! Man sunku suprasti, kodėl kažkas norėtų iš Lietuvos išvažiuoti. Nors žinau, kad yra skirtingas gyvenimo lygis miesteliuose, kaimuose, tas ekonomines problemas suprantu.“

Vis dėlto jo įsivaizdavimas apie Lietuvos ateitį – pozityvus. Taip pat pozityviai jis vertina ir emigracijos tendencijas. „Aš per daug nesisieloju, kad Lietuva ištuštės, nesu tokios minties šalininkas. Kartais kai kurie žmonės gali geriau save realizuoti kitame krašte.

Manau, kad tie, kurie išvažiuoja, į Lietuvą žiūri kitomis akimis. Kiti grįžta ir dabar jau mato, kad čia turi galimybių panaudoti sukauptus įgūdžius. Reikia turėti gerą mintį, gerą galvą ir čia yra galimybės tą išvystyti“, – įsitikinęs R. Kondratas.

Pašnekovas pabrėžia, kad ir toliau kasdien domisi, kas vyksta JAV, o jo širdyje vienodai svarbios abi šalys: „Mano žmona Skirma visada gražiai sako, kad jaučiasi 100 proc. amerikonė, 100 proc. lietuvė. Tame yra daug teisybės.

Nes kaip mes reaguojam į tai, kas darosi Amerikoje, reiškia, kad mums rūpi. Jei nerūpėtų, numotume ranka ir viskas. Mums taip pat labai rūpi, kas vyksta Lietuvoje ir kaip ji vystosi. Tai nežinau, kaip geriau apibūdinti nei 100 proc. lietuvis, 100 proc. amerikietis.“

Gyvenate užsienyje ir norėtumėte, kad papasakotume jūsų istoriją? O gal iš emigracijos sugrįžote į Lietuvą? Laišką su trumpu prisistatymu siųskite el. paštu lituanica@lrt.lt

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.