Istorijos

2020.05.02 07:00

Į Daniją emigravusį Marijų nemėgstamas darbas pastūmėjo pokyčiams – tapo plaukų stilistu ir sugrįžo į Lietuvą

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.05.02 07:00

Marijus Kavaliauskas prieš metus grįžo į Lietuvą ir šiandien džiaugiasi mėgstamu plaukų stilisto darbu. Nors apie patirtį, sukauptą Danijoje, kalba su šypsena, pripažįsta – buvo visko. „Liūdna, kai matai žmones, ypač jaunus, kurie nori grįžti į Lietuvą, bet būna ten, nes nežino, ką veiktų grįžę. Man atrodo, kad čia dėl to, jog ten yra patogu. Man irgi buvo patogu. Bet jeigu esi komforto zonoje ir neišlipsi iš jos, tai taip ir gyvensi“, – įsitikinęs pašnekovas.

Išvyko po sunkių skyrybų

Iš Sedos miestelio kilęs Marijus Vilniuje baigė kelių ir geležinkelių inžinerijos studijas. Netrukus draugystė su mergina jį nuvedė į Kauną, ten jis įsidarbino pagal specialybę ir praleido keletą metų. Pašnekovas pasakoja, kad iš Lietuvos išvykti nusprendė po sunkaus išsiskyrimo. Sprendimą jis tikina priėmęs lengvai – juk bet kada galės sugrįžti atgal.

„Tiesiog jaučiausi įspraustas į kampą ir lengviausia buvo išvažiuoti, viską palikti už savęs. Be to, mano tėvas turėjo ir tebeturi įmonę Danijoje, pasiūlė atvažiuoti pas jį, sakė, bus ir darbo, ir aplinką pakeisiu, tai lengviau būti negalėjo“, – portalui LRT.lt pasakoja lietuvis.

Vos atvykęs Marijus pradėjo dirbti statybose. Čia, kaip pats teigia, savo kailiu patyrė „tipinę emigranto kasdienybę“. Prasiblaškyti po statybose praleistų valandų padėdavo tik sportas.

„Aš Danijos visiškai nemačiau, nes ateini iš namų ar sporto salės į kitus namus ir špakliuoji sienas, suki lentas ir panašiai. Dirbdavau apie 10 valandų, dar ir šeštadieniais kitą sykį reikėdavo dirbti, tai visiškai nelikdavo laiko. Mano kasdienybė buvo sportas, maistas, miegas, darbas“, – prisipažįsta jis.

Lietuvis sako greitai supratęs, kad toks gyvenimas jo netenkina. „Norėjau kažką geriau daryti – pabaigiau mokslus, o plytas nešioju. Nors kiekvienas darbas yra geras, jeigu tu jį nors kažkiek mėgsti, bet aš visiškai nemėgau.

Bandžiau susirasti projektuotojo darbą, bet nei aš danas, nei aš norvegas, nei aš švedas – niekam manęs nereikėjo, niekam nereikia tų anglakalbių“, – dėsto pašnekovas.

Galiausiai Marijui pasitaikė proga darbą pakeisti. Vieną dieną jis visiškai atsitiktinai sutiko buvusį kurso draugą, kuris dirbo siuntų pervežimo įmonėje. Pasikalbėjęs paprašė, kad šis praneštų, jei atsirastų darbo.

Prabėgus keliems mėnesiams Marijus sulaukė pasiūlymo dirbti kurjeriu. Prisimena, jog statybas paliko tą pačią dieną. Po kurio laiko lietuvis buvo paaukštintas ir ėmė vadovauti vairuotojų bei siuntas rūšiuojančių darbuotojų komandai.

Tuo metu darbas paprastai trukdavo nuo ankstyvo ryto iki pietų, o atlyginimo užteko patogiai gyventi. Kaip sako Marijus, būdamas Danijoje, jis nesiekė susitaupyti pinigų, tačiau teko padirbėti su tautiečiais, kurie atvažiavo būtent dėl to.

„Aš atvykau, kad gyvenčiau ten, o ne užsidirbčiau, nebuvo mano tikslas susitaupyti. Mačiau, kaip gyvena žmonės, kurie taupo būstui, namui: už nuomą brangu mokėti, tai trys vyrai viename kambaryje. Bet koks čia gyvenimas? Be to, dažnai jie grįžta (į Lietuvą – LRT), išleidžia visus pinigus, gal kažką apsitvarko, bet po to grįžta be pinigų, skolinasi ir vėl dirba“, – pasakoja jis.

Prisimindamas gyvenimą emigracijoje, Marijus pabrėžia, jog daugeliu atvejų su juo buvo bendraujama mandagiai, tačiau tiek darbe, tiek už jo ribų yra pasitaikę pavienių atvejų, kai tekdavo susidurti su nemaloniais komentarais ar elgesiu.

Pavyzdžiui, pristatęs siuntą į vieną parduotuvę, iš jos vadybininko išgirdo repliką, jog atvežtas dėžes turi sunešti į sandėlį, nes yra emigrantas.

Marijus prisimena ir valstybinių institucijų požiūrį. „Paskambinau, sakau: „Sveiki, gal galime angliškai kalbėti?“ Padėjo ragelį. Skambinu vėl: „Sveiki, gal galime angliškai kalbėti?“ Atsakė: „Tu Danijoje, kalbėk daniškai.“ Ir vėl padėjo ragelį“, – su šypsena pasakoja pašnekovas.

Jaučiausi įspraustas į kampą ir lengviausia buvo išvažiuoti, viską palikti už savęs.

Susidomėjo kirpėjo profesija

Gyvendamas Kopenhagoje, Marijus lankydavosi ir Lietuvoje, paprastai sugrįždavo savaitgaliui. Leisdamas laiką Vilniuje, jis susipažino su dabartine savo sužadėtine. Netrukus mergina dėl Marijaus atsikraustė į Daniją. Kaip pasakoja pašnekovas, būtent ji paskatino mokytis kirpti.

„Aš slaptai visada pagalvodavau, bet pagal išsilavinimą esu inžinierius, stereotipai – kaip čia eisiu dabar kirpti? O šiaip skųsdavausi visada, kad mane blogai apkerpa. Tai buvo toks draugės užmetimas: „Eik pats kirpk.“

Tada pradėjau galvoti apie tai. Atsimenu, nusipirkau visą reikalingą įrangą, nes maniau, kad, viską susipirkus, nebebus, kur trauktis, ir reikės pabandyti“, – prisimena pašnekovas.

Iš pradžių Marijus ketino kirpėjo amato mokytis Danijoje, tačiau planas neišdegė – lietuvio nepriėmė, nes jis nemokėjo danų kalbos. Tuomet vaikinas ėmė domėtis galimybėmis Lietuvoje. Čia užsirašęs į vyriško kirpimo kursus, Marijus bene kasdien gyveno tarp dviejų šalių.

„Nusipirkau virš 20 lėktuvo bilietų, viską susižiūrėjau ir susiplanavau. Pradėdavau darbą Danijoje nuo 7 ryto ir baigdavau apie 10–11 valandą. 11:55 būdavo skrydis į Lietuvą. Pabūdavau moksluose, o tada kitos dienos rytą 5:55 skrisdavau į Daniją. Iš lėktuvo tiesiai į darbą, o po jo – vėl į Lietuvą“, – pasakoja Marijus.

Pradėjau plačiau mąstyti ir negyventi savo kiaute, nebevertinti žmonių taip stereotipiškai. Visi yra kažkuo ypatingi, visi yra skirtingi, visus reikia priimti.

Apgalvojo sugrįžimo žingsnius

Vis dėlto pats pašnekovas apie grįžimą į tėvynę visam laikui tuomet negalvojo, tačiau to labai norėjo jo mergina. Marijus idėjai nesipriešino ir pabrėžė, kad į Lietuvą vyko tik susidėliojęs konkretų planą.

„Žinojau, kad iš pradžių bus sunku. Žinojau, kad reikia turėti pinigų, kad reikės iš kažko gyventi ir kokių metų įsivažiuoti, tai tam laikotarpiui reikia turėti pinigų.

Nebuvo toks bukas grįžimas – viską metu ir žiūrėsiu, kaip bus. Mes iš anksto susiradome, kur gyventi, man nebuvo sunkumų susirasti praktiką, kur galėčiau toliau mokytis kirpti. Esu girdėjęs istorijų, kaip žmonės grįžta susitaupę pinigų ir nieko nedaro. Nusiperka butą, nusiperka mašiną, o kaip juos išlaikyti?“ – dėsto lietuvis.

Sugrįžęs į gimtinę, Marijus kurį laiką išbandė save dirbdamas plaukų stilisto asistentu. Pripažįsta, apsiprasti su tokiu darbu nebuvo lengva, ypač prisiminus, kad Danijoje užėmė aukštesnes pareigas: „Koks asistento darbas? Nunešk, paimk ir panašiai. Priešinga tam, ką dariau prieš tai.

Jaučiausi žengęs kokius keturis žingsnius atgal ir ne kartą buvau pagavęs save galvojantį, kaip čia eisiu šluoti plaukų? Reikėjo perlipti per save.“

Tačiau nugalėti išdidumą pavyko. O šiandien Marijus sako sėkmingai dirbantis mėgstamą darbą ir tikisi ateityje atidaryti nuosavą saloną.

„Viskas gerai. Nėra stebuklo, kad sugrįžau ir įvyko nušvitimas. Dabar niekur neskubėsiu ir, manau, tikrai būsiu Lietuvoje. Turiu tikslą, kad per kokius 5 metus tapčiau savo srities profesionalas. Jeigu pavyks, tai niekur ir nereikės važiuoti“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Tiesa, dėl savo susidomėjimo plaukų stilisto profesija Marijus sulaukdavo ir iki šiol sulaukia įvairių reakcijų. Jei ne Danijoje praleisti metai, sako, veikiausiai nebūtų išdrįsęs mokytis kirpti – gyvendamas svetur teigia išmokęs mažiau sukti galvą dėl to, ką apie jį galvoja kiti.

„Pradėjau plačiau mąstyti ir negyventi savo kiaute, nebevertinti žmonių taip stereotipiškai. Visi yra kažkuo ypatingi, visi yra skirtingi, visus reikia priimti. Supratau, kad reikia būti paprastam, nesvarbu, ką dirbi. Būti tos srities specialistu ir nebandyti kitų žmonių pažeminti.

Danijoje beveik nė sykio su tuo nesusidūriau – gal pavieniais atvejais ar kartais oficialiose įstaigose pajausdavau, kad esu iš kitur, bet, apskritai, ten tau ranką paspaus, nežiūrės iš aukšto, kad ir kokį darbą dirbtum. Jaučiama pagarba žmogui“, – sako plaukų stilistas.

Ir šiandien lietuvis šiltai atsiliepia apie buvusius namus – Kopenhagą. Kai yra proga, vyksta ne tik pas ten gyvenantį tėtį, bet ir pas studijas šioje šalyje pasirinkusią sesę bei kartu su ja išvykusią mamą. Be to, per tuos ketverius metus sako susiradęs ir draugų, su kuriais norisi pasimatyti. „Dabar turiu dvi gimtines“, – šypsosi pašnekovas.

Iš emigracijos sugrįžote į Lietuvą ir norėtumėte, kad papasakotume jūsų istoriją? Laišką su trumpu prisistatymu siųskite el. paštu lituanica@lrt.lt.

Taip pat skaitykite

Naujausi