Istorijos

2020.04.26 21:01

San Paule gyvenanti šiaulietė – apie meilę lietuvių kilmės brazilui, skaudžią netektį ir lituanistinės mokyklos įkūrimą

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.04.26 21:01

Prieš septynerius metus Rūta Meskauskienė į San Paulą išvyko dėl lietuvių kilmės brazilo. Kaip pasakoja pašnekovė, jis pats puikiai kalbėjo lietuviškai ir svajojo atidaryti mokyklą, kurioje būtų puoselėjama lietuvybė. Tačiau jųdviejų planus sugriovė netikėtai vyrui diagnozuota sunki liga, kurios įveikti jam nepavyko. Nors susitaikyti su netektimi prireikė ne vienerių metų, šiandien Rūta džiaugiasi įgyvendinusi vyro svajonę ir sako, kad susidomėjimas lietuvių kalba tolimojoje Brazilijoje auga.

Pažintis nuvedė į Braziliją

Iki emigracijos R. Meskauskienė savo gimtuosiuose Šiauliuose dirbo informatikos mokytoja. Susipažinusi su lietuvių kilmės brazilu kurį laiką bendravo per atstumą, tačiau po pusantrų metų draugystės ryžosi palikti Lietuvą.

„Susipažinome internetu, jis pas mane buvo atvažiavęs, aš pas jį. Nuspręsti, kur gyventi, yra tikrai sudėtinga, kai vienas viename pasaulio krašte, o kitas kitame. Į susitikimus nevažinėsi – per toli. Dėl žmogaus nebuvo abejonių, dėl šalies – buvo.

Aišku, atrodė įdomu pamatyti Braziliją ir ten pagyventi, bet kai važiavau, dar nebuvau nusprendusi čia likti. Pasiėmiau mokykloje atostogas ir galvojau – jeigu kas, grįšiu. Bet nebuvo kitos išeities. Jeigu mums gera kartu, turi nuspręsti, kur būti“, – kalba pašnekovė.

Lietuvė prisimena, kad žinia apie jos išvykimą daugelį sukrėtė. „Visos draugės sakė: ar tau jau pasimaišė į Braziliją važiuoti? Visiems buvo šokas, kai pasakiau. Tėvai, artimieji pažinojo mano draugą, tai suprato, kodėl išvažiuoju, bet kitiems buvo siaubas“, – juokiasi R. Meskauskienė.

Lydi nesaugumo jausmas

Atvykusi į San Paulą ji pripažįsta neišvengusi kultūrinio šoko. Pavyzdžiui, ir dabar sako negalinti iki galo priprasti, jog beveik niekada niekas nevyksta laiku – vėluoti valandą yra visiškai įprasta: „Net gydytojas į darbą vėluoja, o pacientai laukia.“

Tačiau lietuvė įvardija vieną neatsiejamą Brazilijos kasdienybės elementą – nesaugumo jausmą, prie kurio priprasti neįmanoma. Visą laiką būtina saugotis – stebėti, kas vyksta už nugaros ar šalia.

„Aš gyvenu nuosavame name ir visi namai aplink turi įjungtą silpną elektros srovę. Taip pat yra trijų metrų tvora, per kurią nesimato namo. Yra buvę, kad ėjau iš parduotuvės 11 val. ryto, o kaimynas važiuodamas pasakė, kad palaukime, nes mūsų gatvėje šaudo.

Įsėdau pas jį, privažiuojam prie mano namo – trys nušauti jaunuoliai. Įsivaizduokit, grįžtat prie namų – namai išlaužti, o jie nušauti. Neišeisi, kaip kad Lietuvoje, ramiai pasivaikščioti. Visą laiką viduje bus nerimas“, – pasakoja R. Meskauskienė.

Čia nėra daug lietuvių, tai mes iškart sužinom ir susidraugaujam. Ir vaikus prižiūrim viena kitos, ir šunis, ir susibėgam į kavines. Amžiaus skirtumas nesvarbus, svarbu, kad lietuvė. Tampame kaip giminės.

Norėjo išvykti

Ji patikina, kad ne kartą mąstė apie grįžimą į Lietuvą. Ypač po to, kai nuo plaučių vėžio mirė vyras. Kartu Brazilijoje jie spėjo pagyventi vos keletą metų: „Po diagnozės turėjome tris mėnesius. Tas staigumas pritrenkė. Pirmi dveji metai buvo juodi, nuolatos verkdavau.“

Moteris norėjo palikti Braziliją, tačiau ją užlaikė reikalai dėl palikimo. Nepalūžti tuomet padėjo draugės lietuvės. Sako, kiekvienas iš Lietuvos atvykęs tautietis San Paule sutinkamas kaip giminaitis.

„Čia nėra daug lietuvių, tai mes iškart sužinom ir susidraugaujam. Ir vaikus prižiūrim viena kitos, ir šunis, ir susibėgam į kavines. Amžiaus skirtumas nesvarbus, svarbu, kad lietuvė. Tampame kaip giminės“, – tikina pašnekovė.

Laukdama, kol teisiniai klausimai išsispręs, R. Meskauskienė teigia apsipratusi ir ėmusi matyti pozityvių gyvenimo Brazilijoje pusių. Pavyzdžiui, kiekvieną dieną, nesvarbu, ar išeitų į gatvę, ar užsuktų į parduotuvę, lietuvė įprato šypsotis.

„Brazilai visą laiką su šypsena – ar neturtingi, ar pavargę. Klimatas geras, nėra jokių darganų. Be to, ir tas jų atsipalaidavimas... Mes, lietuviai, per daug įsitempę. Pati pajutau atvažiavusi – visą laiką skubėdavau, planuodavau, o mano vyras sakydavo: „Rūta, kur tu skubi? Nereikia.“ Man prireikė kokių 3 metų, kol nustojau lėkti.

Mes per daug viską sureikšminam. Gyvenimas nėra toks ilgas, kad mes visą laiką lėktume“, – mintimis dalijasi lietuvė.

Lituanistinė mokykla – vyro atminimui

Kaip pasakoja R. Meskauskienė, įkurti lituanistinę mokyklą San Paule buvo jos vyro svajonė. Lietuvių kilmės brazilo šeima iš Lietuvos išvyko po Antrojo pasaulinio karo, jo mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, tad nenuostabu, jog jis pats puikiai kalbėjo lietuviškai.

Vis dėlto po vyro mirties pašnekovei sumanymą teko įgyvendinti vienai. Anot R. Meskauskienės, 2015 metais San Paule buvo įkurtas Lietuvos konsulatas, tad susiklostė palanki situacija ir lituanistinei mokyklai „Vilnis“ atsirasti. Tai vienintelė lituanistinė mokykla ne tik visame San Paule, bet ir visoje Brazilijoje.

Kadangi visi mokiniai išsibarstę po skirtingus miesto rajonus, o 18 mln. gyventojų turinčiame mieste sunku rasti vieną erdvę, kuri tiktų visiems, užsiėmimai organizuojami trijose vietose – daugiausia lietuvių turinčiame Vila Zelina rajone, konsulate ir R. Meskauskienės namuose.

Moteris skaičiuoja, kad šiuo metu turi apie 30 mokinių, dar dalį moko nuotoliniu būdu. Sako, norinčiųjų yra ir daugiau, tačiau tam, kad galėtų juos priimti, reikėtų daugiau rankų.

Šiuo metu ji viena veda didžiąją dalį pamokų, nors sulaukia pagalbos iš kelių lietuvių kilmės brazilų – vienas ateina vesti muzikos ir istorijos pamokų, o kita dirba su pradedančiaisiais.

Be to, atlikti praktikos į lituanistinę mokyklą retkarčiais atvyksta ir studentų iš Lietuvos. R. Meskauskienė džiaugiasi, kad pastaruosius keletą metų susidomėjimas lietuvių kalba ir jos pamokomis auga.

„Kai ateina į pamokas, pirmas mano klausimas būna, kodėl tu nori mokytis. Būna tokių, kurie važiuoja studijuoti, dirbti, gyventi į Lietuvą, būna, kad tėvai, seneliai kalbėjo, bet būna tokių, kurie sako: „Gavau Lietuvos pilietybę, privalau išmokti lietuviškai.“ Tokie atvejai man gražiausi“, – pasakoja pašnekovė.

Ji pažymi, kad lietuviškai kalbėti nori ne tik jaunimas, bet ir senyvo amžiaus lietuviškų šaknų turintys žmonės. „Jie ateina jausdami nostalgiją, su prisiminimais – jų tikslas nėra gerai išmokti, jie ateina pasidžiaugti ta kalba ir pasikalbėti. O daugelis jaunų mano mokinių ateina, nes tėvai, seneliai kalbėjo, jie girdėjo tą kalbą.

Yra tokių, kurie išsigąsta ir nebeateina, bet yra jaunimo, kuris labai greitai ir imliai mokosi. Aš kartais stebiuosi, juk, atrodytų, tokia sunki kalba“, – mintimis dalijasi R. Meskauskienė.

Pašnekovės teigimu, pasitaiko ir lietuviškai pramokti norinčių brazilų. Pavyzdžiui, prieš keletą metų 16-metis ėmė lankyti pamokas susipažinęs su lietuve.

„Jis pas mus mokėsi dvejus metus, labai stropus buvo ir išmoko. Važiavo į Lietuvą, ta mergaitė buvo čia atvažiavusi. Jis įstojo į labai gerą prestižinį universitetą, bet taip pamilo Lietuvą, kad išvažiavo ir dabar studijuoja Vilniaus universitete, kalba lietuviškai“, – džiaugiasi R. Meskauskienė.

Tiesa, lituanistinės mokyklos įkūrėja pabrėžia, jog mokyklos tikslas – ne tik lietuvių kalba. Dalis lankančiųjų užsiėmimus nori daugiau sužinoti apie Lietuvą ir jos raidą, ypač per pastaruosius 30 metų.

„Ta nostalgija Lietuvai perduodama iš kartos į kartą. Nežinau, kaip tai vyksta, bet jaučiamas nepažintos, nežinomos šalies ilgesys. Jie ją pažinojo tik iš kalbų. Šitie žmonės Lietuvos istoriją moka geriau negu mes, lietuviai. Jie daug žino, jiems tai buvo įdomu. Bet jiems labai svarbu, kas vyksta pastaruoju metu“, – sako R. Meskauskienė.

Daugelis jos mokinių, anot pašnekovės, mielai vyksta į Lietuvą pamatyti šalies, susipažinti su ten esančiais tėvų ar net senelių giminaičiais: „Kai jie pamato Lietuvą, jiems būna šokas. Jie iš senelių pasakojimų žino tą sovietmetį, o dabar nuvažiavę pamato Lietuvos modernumą.

Jie netiki, kad Lietuva šitaip ėmė ir pažengė. Lyginant su San Paulu, juos žavi tas modernumas, švara, tvarka, organizuotumas. Ko Brazilija neturi per šimtmečius, Lietuva padarė per 30 metų.“

Ta nostalgija Lietuvai perduodama iš kartos į kartą. Nežinau, kaip tai vyksta, bet jaučiamas nepažintos, nežinomos šalies ilgesys. Jie ją pažinojo tik iš kalbų. Šitie žmonės Lietuvos istoriją moka geriau negu mes, lietuviai.

Ryšio su Lietuva nepraranda

Veikla lituanistinėje mokykloje ir pačiai R. Meskauskienei padeda jausti ryšį su Lietuva. Moteris pripažįsta, kad gyventi svetimoje šalyje be artimųjų ir draugų nepaprastai sunku, todėl ji ketina anksčiau ar vėliau grįžti namo.

„Kuo toliau nuo Lietuvos išvažiuoji, tuo Lietuva gražesnė, bet ir čia jau šaknis įleidau. Man jau netoli šešiasdešimt ir kartais pagalvoju – dabar parvažiuočiau į Lietuvą ir kam aš būčiau reikalinga?

Ką dirbsiu, ką veiksiu? Tai labai svarbus klausimas. Atsisėsti ant sofos ir sėdėti – nenoriu. O koks darbas manęs laukia, kai nedirbau Lietuvoje 10 metų? Kol dirbu, būsiu čia, bet tikrai grįšiu“, – žada lietuvė.

Gyvenate užsienyje ir norėtumėte, kad papasakotume jūsų istoriją? O gal iš emigracijos sugrįžote į Lietuvą? Laišką su trumpu prisistatymu siųskite el. paštu lituanica@lrt.lt.

Taip pat skaitykite

Naujausi