Muzikos pedagogės specialybę pasirinkusi Jonė Girdzijauskaitė gyvena ir mokosi Kembridže, tačiau, pabaigusi studijas, planuoja grįžti į Lietuvą. „Man aišku, kad noriu dirbti Lietuvai. Mūsų tauta palyginus tikrai nedidelė, o darbų, kuriuos reikia nuveikti, yra labai daug“, – portalui LRT.lt sako pašnekovė.
Augo muzikos mokytojų šeimoje
J. Girdzijauskaitė baigė muzikos pedagogikos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vėliau mokslai nuvedė ją į užsienį – norėdama gilinti žinias švietimo srityje, lietuvė studijavo Austrijoje bei Vengrijoje, taip pat praktikavosi vienoje iš Anglijos mokyklų.
„Esu iš muzikos mokytojų šeimos, o ir visa giminė yra mokytojai, tai pasirinkimas buvo labai natūralus. Iš tėvų išmokau labai daug, jie abu sektini ir įdomūs pedagogai“, – sako pašnekovė.
Nors neretai mokytis Kembridže norintys jaunuoliai to tikslingai siekia ne vienerius metus, Jonė apie studijas viename geriausių pasaulio universitetų tikina nesvajojusi. Ji pasakoja, kad mintis kilo atsitiktinai – po to, kai jos mama grįžo iš vienos Kembridže vykusios konferencijos.
Pasidomėjusi studijų galimybėmis ir atradusi ją dominančią Meno, kūrybiškumo ir švietimo magistro programą, lietuvė ryžosi pabandyti. Pirmasis etapas vyko raštu – Jonei reikėjo užpildyti paraišką ir pristatyti savo interesų sritį bei ką joje nori nuveikti. Antrame etape laukė interviu, o galiausiai reikėjo rasti, kas galėtų finansuoti studijas. Čia padėjo Mariaus Jakulio Janson fondas, teikiantis paramą gabiems lietuviams įvairiose srityse.
„Buvo daug baimės ir jaudulio, o kai įstojau, dažnai juokaudavome su draugėmis, kad pasisekė per klaidą. To jausmo nepavyko atsikratyti ir pradėjus studijuoti.
Turbūt daugelis gali atrasti panašių sąsajų, kad kai meti sau iššūkį ir patenki į aplinką, kuri yra rimta ir žinoma, galvoji: „O Dieve, o jeigu jie netyčia nesuprato, kad man iš tiesų čia ne vieta?“ – pasakoja J. Girdzijauskaitė.
Anot pašnekovės, vos prasidėjus pirmosioms paskaitoms dėstytojai bandė išsklaidyti naujų studentų nuogąstavimus, kad į Kembridžą jiems pasisekė pakliūti atsitiktinai ir galbūt nepelnytai: „Buvo pasakyta garsiai ir visiems – nusiraminkite, jūs čia esate todėl, jog mes norime, kad čia būtumėte.“
Vis dėlto J. Girzijauskaitei prireikė laiko, kol tuo ėmė tikėti ir pati. „Svarbiausia iš tiesų yra motyvacija, noras kažką nuveikti. Man atrodo, kad reikia neleisti sau susimenkinti prieš tuos didelius vardus.
Visi žmonės nuo kažko pradėjo, nė vienas negimė žinodamas ir norint, bandant, sunkiai dirbant galima daug pasiekti. Stengiuosi tokiomis mintimis save motyvuoti ir dabar tas garsus vardas taip nebegąsdina. Atsiranda jausmas, kad Kembridžas visgi yra mirtingųjų mokslo vieta“, – juokiasi lietuvė.
Mergina sutinka, kad šis universitetas neretai laikomas tarsi mistiniu ir nepasiekiamu, tačiau ji tikina, kad, įžengus pro jo duris, atsiveria daug daugiau pusių:
„Man netikėtas atradimas buvo, kad Kembridžas yra nepaprastai didelis! Tokios Hario Poterio dvasios tikrai galima pajusti centriniuose pastatuose, bet, iš tikrųjų, yra ir labai modernių, ir visai kitokių Kembridžo kampų, tai man ta mistika yra labiau istorinė.
Apskritai pati Kembridžo kombinacija – kokį tu jį susirinksi – yra pakankamai unikali ir ne visada tokia mistiška, kaip galbūt kažkas įsivaizduoja.“
Vis dėlto savo dydžiu gąsdinančiame prestižiniame universitete galima rasti ir širdžiai artimų detalių. J. Girdzijauskaitė džiaugiasi, kad čia besimokantys lietuviai palaiko vienas kitą ir nepamiršta Lietuvos – mini valstybines šventes, organizuoja įvairius renginius.
„Labai gražu ir smagu, kad lietuvių studentų bendruomenė yra gyva ir palaiko ryšį, bendradarbiauja“, – sako pašnekovė.
Svarbiausia iš tiesų yra motyvacija, noras kažką nuveikti. Man atrodo, kad reikia neleisti sau susimenkinti prieš tuos didelius vardus.
Ketina grįžti į Lietuvą
Muzikos pedagogės išsilavinimą turinti lietuvė pasakoja, kad jos pasirinktos studijos Kembridže leidžia į švietimą pažvelgti iš teorinės ir filosofinės perspektyvos, suvokti, kokia meno reikšmė visuomenėje ir švietimo srityje:
„Tai nėra mokytojų rengimas. Šios studijos padeda kelti klausimus, kaip mūsų švietimas turi būti organizuojamas, kaip galima pagerinti jo kokybę, kokie mokytojų ir mokinių vaidmenys. Analizuojamos socialinio teisingumo, lygybės, galios santykių temos.“
Baigusi mokslus, Jonė ketina grįžti į Lietuvą ir norėtų dirbti muzikos mokytoja bendrojo lavinimo mokykloje. „Būti viešnia yra miela, bet namai vis tiek yra namai ir norėčiau savo žiniomis padėti Lietuvai“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Tiesa, kai kuriems sunku patikėti, kad ji iš tiesų ketina ateitį sieti su mokytojo profesija. „Esu girdėjusi pasakymų: „Kaip tu čia Kembridžą pabaigusi būsi kažkokia mokytoja?“ Bet man kaip tik atrodo, kad mokytojo profesija yra ta, kuriai labiausiai reikalingi tikrai išsilavinę specialistai.
Kembridžas nepadaro tavęs Metų mokytoju ir tikrai yra labai daug mokytojų Lietuvoje, kurie savo jėgomis, iš savo resursų ir patirties yra sukaupę tokį profesinį bagažą, kurio kiekvienas gali pavydėti“, – įsitikinusi lietuvė.
Esu girdėjusi pasakymų: „Kaip tu čia Kembridžą pabaigusi būsi kažkokia mokytoja?“ Bet man kaip tik atrodo, kad mokytojo profesija yra ta, kuriai labiausiai reikalingi tikrai išsilavinę specialistai.
Norėtų prisidėti prie švietimo sistemos pokyčių
Įgytas žinias Jonė norėtų pritaikyti ne tik dirbdama su vaikais, bet ir tobulindama Lietuvos švietimo sistemą. Jos teigimu, džiugina tai, kad Lietuvoje menams skiriama nemažai valandų bendrojo ugdymo kontekste.
„Šiuo klausimu daugeliui kitų valstybių esame gerojo pavyzdžio šalis, nes bendra europinė tendencija gana liūdna. Finansavimas menams yra mažinamas, mokyklos turi pačios spręsti (kaip paskirstyti lėšas – aut. past.) ir dažniausiai nusprendžia ne menų, o testais matuojamų mokslų naudai.“
Vis dėlto pašnekovė atkreipia dėmesį ir į probleminius Lietuvos švietimo sistemos aspektus. Jos nuomone, viena iš didžiausių problemų – pernelyg skubotai priimami sprendimai.
„Gerosios patirtys iš užsienio valstybių kaip trafaretai greituoju būdu uždedamos ant Lietuvos švietimo sistemos ir tikimasi, kad tai veiks taip pat, nelabai pagalvojus, ko mums labiausiai reikia.
Lietuvos situacija ganėtinai unikali apskritai, turint omenyje santvarkos kaitą. Tikrai tokių pavyzdžių tiek Europoje, tiek pasaulyje nėra daug, todėl svarbu giliai išanalizuoti ir atidžiai pasižiūrėti į save – kas mums būtų geriausia“, – mintimis dalijasi J. Girdzijauskaitė.
Kembridže studijuojanti lietuvė pabrėžia ir būtinybę susirūpinti mokytojų rengimu. „Pedagogai pasiekia labai daug vaikų, todėl nepaprastai svarbu, kad jie būtų išsilavinę. Kiekvienas vaikas nusipelno gero mokytojo.
Dabar nemažai mokytojų rengimo programų yra nubraukta, pakeista ir nelabai kas į jų vietą sukurta. Mokytojo darbas labai prasmingas, bet tikrai labai sunkus, o to dėmesio valstybiniu lygmeniu, kokybiško ir profesionalaus dėmesio labai trūksta“, – komentuoja pašnekovė.
