Istorijos

2020.03.13 08:08

Su moterimi Londone susituokusi ir susilaukti vaikų planuojanti Julija: homoseksualumas nėra prakeiksmas

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2020.03.13 08:08

Julija ilgai svarstė, ar tikrai verta prabilti viešai, tačiau suvokusi, kad galbūt kažkur Lietuvoje kokia nors moteris savimi abejoja ir niekaip negali surasti atsakymų į sudėtingus klausimus, nepabijojo apsinuoginti.

LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ – homoseksualios Londone gyvenančios lietuvės laimės istorija: savęs ir partnerės paieškos, romantiškos vestuvės ir planai susilaukti vaikų.

16 metų Londone gyvenanti klaipėdietė Julija Norvidaitė neslepia – šiame mieste jos gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Čia ji suprato, kad yra lesbietė ir kad savo gyvenimą nori sieti ne su vyru, o su moterimi. Ėmusi vaikščioti į pasimatymus lietuvė sutiko jaunesnę merginą, kurią pamilo ir dabar jos kuria šeimą. Julija sako: pirmiausia vestuvės, o paskui – ir vaikai.

„Ėjau, kaip ir daugelis jaunų žmonių, į pasimatymus. Buvo labai platoniškų susipažinimų, bendravimų, susirašymų su vyrais ir su merginomis. Su vaikinais viskas vyko truputį draugiškiau negu su merginomis, buvo ne taip įdomu, ne taip svajokliška. Palaipsniui kažkaip viskas susidėliojo į vietas ir klausimų nebeliko“, – pasakoja ji.

Julija nenori sukelti skandalų, ji nesiekia žūtbūt gauti dėmesio. Atvirkščiai – šiam interviu ilgai ruošėsi, galvojo, ar tikrai verta atsiskleisti prieš visuomenę. Juk kalbėti šia intymia tema beveik tas pats, kas apsinuoginti, lygina ji. Vis dėlto Julija nusprendė, kad prabilti verta – ji norinti, kad Lietuva eitų į priekį, keistųsi į gera ir kad čia būtų daugiau tolerantiškų žmonių.

„Mano draugė pasakė, kad tu tiesiog privalai, nes galbūt Lietuvoje gyvena maža Julytė, maža Agnytė, maža Rasa, kuri galvoja, kad tai yra blogai, kad tai yra kažkoks prakeiksmas ir gyvenime jai jau viskas: nei vaikų, nei šeimos, nei laimės nenusimato“, – pabrėžia moteris.

Dabar Julijai – 37 metai. Tada, kai emigravo, buvo vos 21-eri. Kaip ji pati sako, subrendo Londone, už kelių tūkstančių kilometrų nuo gimtųjų namų ir nuo artimiausių žmonių. Tačiau tai nereiškia, kad ryšys su jais nutrūko. Visgi apie didžiausią gyvenimo pokytį lietuvei teko pasipasakoti per atstumą.

„Reakcija buvo fantastiška iš mamos ir iš tėčio, kurie negyvena kartu, bet abu reagavo beveik vienodai iš palaikymo, meilės, supratimo pusės. Mamos reakcija buvo tiesiog nepakartojama. Ji pasakė: kodėl man tai turėtų kelti kažkokius klausimus? Tėtis atsakė lakoniškai: gerai“, – prisimena laidos herojė.

Nors Lietuvoje iki šiol daug šeimų smerkia ir net išsižada homoseksualių artimųjų, Julija sako dėl to nė kiek nesijaudinusi. Saviškius ji po truputį tam ruošė ir kai pajautė, kad jie yra pasirengę – atsiskleidė. Kas pasikeitė po to? Nieko – pažymi Julija, kaip ir turėtų būti. Tai, kad ji lesbietė, santykių su tėvais nepakeitė.

„Aš augau labai palaikančioje šeimoje, tai baimės nebuvo. Gal labiau jaučiau nepasitikėjimą savimi, negu bijojau jų reakcijos. Galbūt sau [sunkiau] pripažinti negu tėvams, svetimiems, giminaičiams“, – teigia ji.

Santuoka man labiau savęs pastatymas prieš visatą ir pasakymas, kad man tai svarbu, aš noriu su tuo žmogumi gyventi iki senyvo amžiaus. Ir ne dėl to, kad tai man kažką garantuos, o dėl to, kad tai yra dar vienas pažadėjimas rūpintis, gerbti, saugoti ir prižiūrėti.

Stengiasi viešai nedemonstruoti, kad yra lesbietės

Emigrantė pasakoja, kad Lietuva tolerancijos klausimais dar stipriai atsilieka nuo vakarų pasaulio, ypač tokių didelių miestų, kaip Anglijos sostinė. Tačiau ir čia ne viskas idealu. Retai, bet pasitaiko atvejų, kad kyla konfliktų dėl rasinės diskriminacijos arba kam nors užkliūva homoseksualūs asmenys.

Londone laisvės daug, tačiau tam tikruose rajonuose, kompanijose geriau galvoti, ką sakai ir kaip elgiesi, nes gali pasibaigti liūdnai. Julija sako, kad agresyviausi būna neseniai į Londoną atvykę darbininkai, kurie nespėja suvokti, kokia didelė žmonių įvairovė juos supa. Tačiau po vieno konflikto ar užpuolimo tokie atvykėliai iškart būna baudžiami arba net deportuojami iš šalies.

„Ką galima įsivaizduoti Lietuvoje, tą galima įsivaizduoti ir čia. Jeigu perpjausime Londoną, turbūt rasime visko nuo A iki Z: didžiulis spektras spalvų ir linijų, kultūrų, skonių, norų, atsiskiedžia ryškus buvimas kitokiam. Nelabai iškrenti iš konteksto, bet jeigu atsidurtum mažesniam mieste, rajone, kur galbūt daugiau kitokių žmonių, tada ir tas kitoniškumas yra pastebimas“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Nors visoje Anglijoje galima pamatyti tūkstančius už rankų susiėmusių ar meiliai prisiglaudusių homoseksualių porų, Julija su savo mylimąja taip daro retai. Ji atvira – jei parodai akivaizdų gestą, kas esi, gali tikėti, kad viskas bus gerai, bet ir privalai pasiruošti atvejui, kad kažkam tai gali nepatikti.

Londone vestuves atšokusi Julija: su žmona į Lietuvą negrįšiu – dėl komentarų, baimės ir teisių trūkumo

Julija sako, jog pirmiausiai lietuviai turėtų suprasti, kad tikrai ne visos lesbietės ir ne visi gėjai yra skandalingi šou verslo veikėjai, ne visi vaikšto apsinuoginę ar kaip nors kitaip reiškia seksualumą. Nieko panašaus, tikina rinkodaros specialiste dirbanti emigrantė, ir duoda savo moksliniais darbais užsiimančios merginos pavyzdį.

„Mano draugė Kimberli šiuo metu padeda universiteto profesoriui rašyti knygą. Ne darbo metu Kim yra menininkė, kuria vaizdo ir fotomeną.

Susipažinome labai tradiciškai, pagal šių laikų jaunimo kultūrą. Viena draugė parekomendavo per programėlę ieškoti naujų santykių, pažinčių“, – pasakoja laidos herojė.

Aš visada norėjau vaikų, o Kim, kadangi yra truputį jaunesnė, dar gal buvo per anksti tai įsivaizduoti. Bet biologinis laikas už mane priima visus sprendimus. Mes pasitarėme, kad turbūt reikėtų pažiūrėti, kaip viskas sektųsi.

Tačiau Julija pažymi – jos niekada nedomino vienos nakties nuotykiai, ji visada norėjusi tik rimtų santykių. Kai įsitikino, kad Kimberli siekia to paties, moterys susitiko. Tai buvo labai jausminga istorija, šypsosi lietuvė.

„Susirašinėjome labai ilgai, gal 2–3 savaites, nes abi buvome nusiteikusios taip, kad nenorime gaišti laiko, tai gali niekur nevesti, dėl to geriau išsiaiškiname raštu, o tada, jeigu dar įdomu, susitiksime gyvai. Susitikusios, man atrodo, po 3 dienų ištrynėme visas programėles ir nuo to laiko viskas“, – kalba pašnekovė.

Vien vestuvėmis nežada apsiriboti

Netrukus po pažinties dienos moterys kartu ir apsigyveno. Mylimąją Julija pasikvietė į savo nuosavą butą centrinėje Londono dalyje – dabar jiedvi kartu gyvena jau 5 metus.

Su 8 metais jaunesne partnere Julija nusprendė padaryti tai, kas Lietuvoje vis dar yra nelegalu, o Didžiojoje Britanijoje įteisinta nuo 2014 metų. Jeigu myli, vadinasi, reikia kurti šeimą, įsitikinusi lietuvė.

Julija pasakoja, kad viskas vyko kaip ir tarp heteroseksualių porų, o piršlybos buvo be galo romantiškos: „Praeitą žiemą mes keliavome po Europą, aplankėme 4 šalis, turiu tokį įtarimą, kad Kim kiekvienoje šalyje laukė tinkamo momento pasipiršti. Ir tai įvyko Prahoje Kūčių naktį, skambant Vivaldžio muzikai bažnyčioje. Ji pasipiršo ir tai buvo nepaprastai netikėta.“

Emigrantė džiaugiasi, kad Anglijoje tiek heteroseksualios, tiek homoseksualios poros turi lygiai tokį patį teisinį statusą, todėl drauge gali spręsti daugybę teisinių dalykų, pavyzdžiui, imti bendrą paskolą iš banko, skyrybų atveju dalytis drauge užgyventą turtą.

„Anglijoje du žmonės, gyvenantys kartu, turi labai daug privilegijų ir teisių vienas kito atžvilgiu. Galbūt ne tiek, kiek du susituokę asmenys, tačiau jie gali būti apdrausti vienas kito darbovietėse, priklauso privataus draudimo lengvatos turtui, gali paveldėti.

O santuoka man labiau savęs pastatymas prieš visatą ir pasakymas, kad man tai svarbu, aš noriu su tuo žmogumi gyventi iki senyvo amžiaus. Ir ne dėl to, kad tai man kažką garantuos, o dėl to, kad tai yra dar vienas pažadėjimas rūpintis, gerbti, saugoti ir prižiūrėti“, – teigia lietuvė.

Julijos ir Kimberli meilės šventė įvyko rugsėjo mėnesį tame pačiame Londone, romantiškoje rudenėjančioje aplinkoje.

„Jeigu būtų mano valia, vestuvės būtų įvykusios metrikacijos biure – pasirašymu knygoje ir atšventimu su artimiausiais draugais. Bet Kim labai norėjo šventės, suknelės, galimybės vienu metu džiaugtis su visais pačiais artimiausiais žmonėmis, kurie mus matė ir laimėje, ir nelaimėje, ir verkiančias, ir kovojančias, ir paliktas, ir švenčiančias, ir šokančias. Mes nusprendėme rasti kompromisą tarp mūsų abiejų norų“, – pasakoja Julija.

Tačiau vien vestuvėmis moterų pora nenori apsiriboti. Jos svajoja netrukus turėti tikrą šeimą, kurioje būtų ir vaikų.

„Aš visada norėjau vaikų, o Kim, kadangi yra truputį jaunesnė, dar gal buvo per anksti tai įsivaizduoti. Bet biologinis laikas už mane priima visus sprendimus. Mes pasitarėme, kad turbūt reikėtų pažiūrėti, kaip viskas sektųsi“, – atskleidžia pašnekovė.

Lietuvoje trūktų ne tik supratimo, bet ir teisinės apsaugos

Kaip dviem moterims susilaukti vaiko? Julija sako, kad yra du variantai. Galima arba įsivaikinti, arba pasinaudoti dirbtiniu apvaisinimu. Valstybė tam yra net sudariusi specialias sąlygas.

„Kai kuriose porose viena mergina nori išnešioti kūdikį, kitose abi, trečias variantas – apsikeisti savo kiaušinėliais ir išnešioti viena kitos kūdikį, jeigu porai labai svarbu, kad viena apsikeistų su kita. Mes nusprendėme, kad, kadangi aš vyresnė, būsiu pirma, o po kelerių metų – Kim eilė“, – teigia Julija.

Nebuvo nė vieno komentaro, kuris būtų neigiamas ar klausiantis, kaip, kodėl. Juk jeigu yra meilė, tai norisi tą meilę auginti, skleisti.

Moters apsisprendimą turėti vaikų labai stipriai palaiko ne tik artimieji, bet ir kolegos iš darbo. „Visiems atrodo, kad būsiu gera mama, – džiaugiasi ji. – Nebuvo nė vieno komentaro, kuris būtų neigiamas ar klausiantis, kaip, kodėl. Juk jeigu yra meilė, tai norisi tą meilę auginti, skleisti.“

Laidos herojė supranta, kad Lietuvoje tokį jos žingsnį palaikys ne visi, atsiras ir kritikuojančių ar smerkiančių, tačiau to ji nebijo. „Manau, kad žmonės, kurie tuo piktinasi, turėtų labiau pasidomėti, kaip viskas vyksta ir kokie šaunūs žmonės užauga dviejų mamų šeimose“, – pabrėžia ji.

Anglijoje laimę radusi ir šeimą sukūrusi Julija apie grįžimą į gimtinę negalvoja. Teigia, kad mūsų šalyje ji su žmona jaustųsi nesaugiai. „Aš noriu jaustis drąsiai ir saugiai, o tai nėra ta šalis“, – neslepia lietuvė ir priduria, kad nesijaustų saugiai ne tik dėl aplinkinių reakcijų ir komentarų, bet ir teisių, apsaugos trūkumo.

Ši moteris tikisi, kad jos atvira ir jautri istorija palies žmonių širdis ir kad mūsų visuomenėje atsiras daugiau tolerancijos. Ne tik dėl homoseksualų, bet ir dėl visų mažumų, patiriančių patyčias ir psichologinį, o kartais – ir fizinį smurtą.

„Man turbūt arčiausiai širdies yra noras padėti, net jeigu per atstumą, žodinį pasakojimą, žmonėms, kurie abejoja ar dėl kažko nerimauja. Kreiptis į juos ir pasakyti, kad mūsų gyvenime laimė lygiai tokių pačių spalvų, norai nepasiekiami ir išsipildo, svajonės prasideda ir baigiasi. Tai, kad myli vieną žmogų ar kitą, rengiesi vienaip ar kitaip, svajoji į kairę ar į dešinę, nenulemia tavo vertės, galimybių.

Būtent tai mane privertė susitikti su jumis, papasakoti, kaip mūsų gyvenimas dėliojasi mūsų pačių pastangomis be niekieno pagalbos, pradėjus nuo nulio svetimoje šalyje ir supratus, kad skleidžiant gėrį galbūt jis grįžta atgal“, – mintimis dalijasi moterį Londone pamilusi Julija.

Plačiau – „(Ne)emigrantai“ laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite

Londone vestuves atšokusi Julija: su žmona į Lietuvą negrįšiu – dėl komentarų, baimės ir teisių trūkumo

Naujausi