Istorijos

2020.02.08 20:45

Utenos poetė emigrantė: Lietuvoje yra pamirštas kaimo, vienkiemio žmogus

Giedrė Čiužaitė, Mindaugas Laukagalis, LRT RADIJO projektas „4 milijonai", LRT.lt2020.02.08 20:45

„Lietuvių liaudies pasakose sakoma: neatsisuk atgal – akmeniu pavirsi. Mes nežiūrime į žmogų, kuris gyvena čia ir dabar“, – LRT RADIJUI sako poetė, socialinių tinklų rašytoja, emigracijoje slaugytoja dirbanti Rūta Jonuškienė.

Sunkus darbas nepalaužė

Utenos krašto žmonės, kurie domisi literatūra ir įdėmiai skaitydavo regiono spaudą, žino Rūtą Jonuškienę – poetę, žurnalistę, kuri šiuo metu gyvena Škotijoje, Glazgo mieste. Rūta Jonuškienė ilgisi gimtinės ir atvažiuoja į Lietuvą, ypač per literatūrinius renginius, tačiau prieš penkiolika metų ji pasirinko išvažiuoti į Škotiją dirbti slaugos namuose, kad po vyro netekties galėtų išgyventi ir išlaikyti keturias dukras.

Dabar net sunku pagalvoti, kad pirmąjį mėnesį dirbau tiek daug, kad viso labo vos dvi laisvas dienas teturėjau.

R. Jonuškienė nuoširdžiai pasakoja dramatišką sprendimą 45-erių išvažiuoti į Škotiją ir keisti profesiją. Lietuvių kalbos ir literatūros, žurnalistikos ir socialinio darbo diplomus turinti moteris prieš 15 metų nuvykusi į Škotiją, anot jos, dirba žemiausioje grandyje.

Pirmuosius metus, pasak Rūtos, Glazgas buvo svetimas miestas, o ji pati jautėsi itin vieniša. „Vienatvę išgyventi padėjo sunkus darbas. Dabar net sunku pagalvoti, kad pirmąjį mėnesį dirbau tiek daug, kad viso labo vos dvi laisvas dienas teturėjau, – stebisi pati pašnekovė. – Dabar taip tikrai nepajėgčiau“.

Išgyventų ir negyvenamoje saloje

Tačiau Lietuvoje mokslų siekė keturios Rūtos dukros, tad ir sunkus bei varginantis darbas turėjo prasmę. Tiesa, atvirauja uteniškė, dukros dėl tokio mamos sprendimo emigruoti iki šiol papriekaištauja.

Galit leisti mane į negyvenamą salą, tik duokit kastuvą ir sėklų. Na dar degtukų pradžiai.

„Dukros, ypač mažosios, man vis primena, kad išvykau tuomet, kada joms manęs labiausiai reikėjo. Tačiau turiu, kaip bebūtų keista, gerą anytą. Po vyro mirties ji man labai padėjo rūpintis vaikais, – pasakoja R. Jonuškienė. – Dvi dukros, kuomet išvažiavau, jau buvo studentės, o kitos dvi – paauglės – 12-13 metų. Jos liko močiutės globoj. Nors, geriau pagalvojus, galbūt močiūtė tuomet liko dukrų globoje, mat jai tada jau buvo apie 80 metų“.

Rūta sako kartais pagalvojanti, kad gyvenimas ją taip užgrūdino, kad ji galėtų gyventi bet kurioje pasaulio vietoje. „Galit leisti mane į negyvenamą salą, tik duokit kastuvą ir sėklų. Na dar degtukų pradžiai...“, – juokiasi pašnekovė, laisvalaikiu mėgstanti ne tik eiles ar gyvenimiškus nutikimus ant popieriaus lapo išdėti, bet ir įvairius dirbinius iš šiaudų pinti.

R. Jonuškienė tikina Utenos neužmirštanti ir ją aplankanti bent jau per jai artimus renginius. „Pernai stengiausi parvažiuoti į Alfonso Nykos-Niliūno 100-ųjų gimimo metinių renginius. Gyvenime man pasisekė, nes rašytoją buvau sutikusi tris kartus, – pasakoja poetė. – Vienas tų kartų buvo Amerikoje. Susirašiau su juo porą metų laiškais. Man tai labai svarbus žmogus“.

Kaimo žmogus jaučiasi pamirštas

Projekto „Keturi milijonai“ žurnalistams ji sako, kad viena didžiausių šių laikų Lietuvos problemų – nuolatinis gręžiojimasis į praeitį. „Blogai, kad visąlaik atsisukam atgal, – sako Utenos krašte žinoma poetė ir žurnalistė, taip pat minima kaip viena šio ežeringo krašto šviesuolių. – Lietuvių liaudies pasakose sakoma: neatsisuk atgal – akmeniu pavirsi. Mes nežiūrime į žmogų, kuris gyvena čia ir dabar“.

Ypač pamirštas yra kaimo, vienkiemio žmogus, turintis tik šunį ir per savaitę kartą sulaukiantis parduotuvės ant ratų.

Rašytoja sako, kad ypač pamirštas yra kaimo, vienkiemio žmogus, turintis tik šunį ir per savaitę kartą sulaukiantis parduotuvės ant ratų. „Ar tokie žmonės nenusipelnė daugiau? Jie juk tiek padarė! Jie didvyriai – be jų nebūtų Lietuvos, – neabejoja emigrantė. – Tačiau mes vis riejamės, kokį paminklą statyti ar kur ką perlaidoti – ne mirusiems reikia garbės, o gyviems reikia pagarbos“.

Pasak jos, lietuvių pasaulyje labai mažai, tad kyla pavojus, kad „išsimaišysime kaip cukrus vandenyje“. Rašytoja atvirauja, kad gimtinės ilgesys ją graužia kaip koks kirminas. „Krentančių obuolių garsas yra geriausia muzika. O kur dar obelų žydėjimas...“, – sako Škotijoje nugyventi viso likusio gyvenimo nenorinti ir gimtojo Utenos krašto nuolat besiilginti R. Jonuškienė.

Apie visa tai ir daugiau – radijo įraše.

Parengė – Vismantas Žuklevičius


Taip pat skaitykite