Istorijos

2020.02.02 11:01

Kembridže studijuojančios lietuvės – apie iššūkius ir galimybių gausą

Modesta Gaučaitė, LRT.lt 2020.02.02 11:01

Patekti į geriausių pasaulio universitetų trejetuke esantį Kembridžo universitetą svajoja ne vienas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Visgi, patekti į šią aukštąją mokyklą ne taip ir paprasta. Sėkmė nusišypso geriausiesiems, tarp kurių pasitaiko ir lietuvaičių.

Mokslus viename geriausių pasaulio universitetų kremta ir lietuvės Ingrida Olendraitė ir Aistė Kiltinavičiūtė. Abi tautietės šiuo metu yra doktorantės, tik visiškai skirtingų sričių. Aistė antrame doktorantūros kurse studijuoja viduramžių italų literatūrą: „Mano mokslinio darbo pagrindas – Dantės „Dieviškoji komedija“. Anksčiau mokiausi taip pat Kembridže, ten baigiau komparatyvinės literatūros magistrantūrą ir anglų literatūros bakalauro studijas su pagyrimu“, – sako ji.

O štai Ingrida ketvirtus metus tiria RNR genomus turinčių virusų paiešką dideliuose duomenyse, naudojant bioinformatinius metodus. „Kartu su kolegomis tokius jau seniai egzistuojančius, tačiau iki šiol nerastus virusus charakterizuojame ir aprašome, ką tokie virusai gali apkrėsti, kaip jie dauginasi, kaip gamina baltymus, ir detaliai analizuojame molekulinius mechanizmus. Tad, trumpai tariant, aš užsiimu skaičiuojamąja molekuline virusologija“, – pasakojo Ingrida.

Mokėsi ir Lietuvoje

Ingrida pirmosios pakopos, kitaip tariant – bakalauro, studijas baigė Lietuvoje, Vilniaus universitete. Ten ji, kaip sakė, labai smagiai studijavo molekulinę biologiją. Lietuvė pasakojo nuo mokyklos laikų nors ir netvirtai, bet vis pasvarstydavusi, kad magistro studijas krimsti norėtų svetur. Jai atrodė smagu pažinti kitas kultūras.

„O iš tiesų susipažinti su kultūra gali tik ten pagyvenęs. Svarsčiau apie Prancūziją, tačiau, vykstant į šią šalį net ir mokytis anglų kalba, būtinas pakankamai geras prancūzų kalbos mokėjimas. Kartu, žinoma, svarsčiau Jungtinės Karalystės universitetus, nes ten mokoma anglų kalba, yra puikūs universitetai ir, tikriausiai svarbiausia, mano partneris tuo metu jau turėjo darbą Kembridže“, – apie tai, kaip rinkosi studijas užsienyje, pasakojo Ingrida.

Analizuodama studijų programas, ji pasirinko ir pabaigė žmogaus ligų genetikos magistro studijas Londone. Šių studijų metu, kone iškart, rudens mėnesiais, reikėjo pretenduoti užimti doktorantūros poziciją. Kadangi Ingridos partneris jau gyveno Kembridže, o doktorantūra trunka trejus ar ketverius metus, paieškų horizontas susitraukė iki Kembridžo ir Londono.

„Pateikiau dokumentus į keletą pozicijų Londone ir Kembridže, na o iš gautų pasiūlymų pasirinkau dabartinę savo darbo temą ir, svarbiausia, mokslinio darbo vadovą. Taip pat Kembridže gyveno nemažai žmonių, kuriuos pažįstu iš Nacionalinės moksleivių akademijos ar mokslo olimpiadų, tad miestas atrodė patrauklus gyvenimo kokybės atžvilgiu.

Tačiau nors yra tūkstančiai žmonių, kas dieną važiuojančių į vieną pusę valandą ar dvi Londono kryptimi, kasdienis keliavimas nežavėjo, tad Londono pasiūlymai turėjo vieną didelį minusą“, – sakė Ingrida.

Iš Italijos – į Jungtinę Karalystę

O štai Aistė, dar gyvendama Lietuvoje, mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, o vėliau – Italijoje esančiame koledže UWC Adriatic, ten ir baigė mokyklą. Pasiruošti stoti, pasak jos, bene labiausiai padėjo Tarptautinio bakalaureato programa. Pagal ją Aistė mokėsi anglų literatūros ir italų kalbos.

Koledžas, kuriame mokėsi Aistė, pasak jos, buvo nedidelis – apie 200 žmonių, tačiau jie buvo daugiau kaip iš 100 skirtingų šalių. Todėl, pasak lietuvės, visos klasės pasižymėjo perspektyvų gausa, buvo vertinama originali mintis, nebijoma kvestionuoti standartinių interpretacijų.

„Literatūros egzaminą sudarė rašto darbas, anksčiau nematytų kūrinių ištraukų analizė, esė rašymas apie pamokose aptartus kūrinius. Visi taip įgyti įgūdžiai nepaprastai pravertė bakalauro studijų metais, kur kas savaitę tekdavo ne tik perskaityti po 20–30 knygų, bet ir parašyti po dvi–tris esė po 2000–3000 žodžių“, – pasakojo Aistė.

Ji sakė norėjusi studijuoti Jungtinėje Karalystėje, o šioje šalyje akademine reputacija išsiskiria universitetai, unikalūs savo istorine tradicija, – Oksfordas ir Kembridžas. Aistei pasirodė patraukli ir sistema, leidžianti gyventi nedidelėje bendruomenėje.

„Renkantis tarp Oksfordo ir Kembridžo, daugiausia lėmė subjektyvūs faktoriai. Kembridže mokėsi daugybė draugų iš mano koledžo Italijoje. Žavėjo ir iki šiol žavi miesto architektūros grožis, jaukumas, ramybė, gamtos gausa (pavyzdžiui, miesto centre, šalia King`s koledžo koplyčios, ganosi karvės). Nesunku visur nueiti pėsčiomis arba nuvažiuoti dviračiu“, – kalbėjo lietuvė.

Svarbu gauti finansavimą

Neretai kalbama, kad įstoti į tokį universitetą, kaip Kembridžas, nėra paprasta. Kaip pasakojo Aistė, šioje aukštojoje mokykloje baigusi ir bakalauro studijas, stojimo procesą sudaro keli etapai. Pirmiausia, žinoma, teko užpildyti prašymą studijuoti, o paskui, jau gavus kvietimą, reikėjo atvykti į Kembridžą, ten laukė individualūs interviu, grupinis interviu ir rašytinis testas.

„Šis procesas pareikalavo nemažai jėgų ir kantrybės, nes nuo prašymo užpildymo iki pasiūlymo studijuoti ir egzaminų rezultatų paskelbimo praėjo daugiau kaip pusmetis“, – prisiminė Aistė. Vėliau ji tame pačiame universitete stojo į magistro ir doktorantūros studijas. Ji sakė šiame procese sulaukusi daug pagalbos iš mentorių ir vadinamųjų supervaizorių (angl. supervisor – vadovas).

Aistė pasakojo, kad jau perpratus universiteto sistemą lengviau suprasti, kokiose mokslinių tyrimų srityse universitetas yra stipriausias ir kokių studentų jis ieško. Pasiekus aukštesnę studijų pakopą, anot Aistės, sunkiausia, turbūt, ne įstoti, o gauti finansavimą.

„Reikia gebėti įrodyti savo tyrimų prasmę ir naudą tiek akademinėje sferoje, tiek plačiąja prasme. Galiu pasidžiaugti, kad mano magistro studijas padengė Jungtinės Karalystės Vyriausybės tyrimų instituto stipendija (The Arts and Humanities Research Council (AHRC) Doctoral Training Partnership (DTP)), o doktorantūrą finansuoja „The Cambridge Trust“ (Vice-Chancellor`s & Selwyn Sykes Scholarship)“, – pasakojo Aistė.

Kaip pasakojo Ingrida, doktorantūros finansavimo šaltiniai gali būti įvairūs. Anot jos, daliai jų reikia, kad trejus ar daugiau metų stojantysis būtų pragyvenęs Jungtinėje Karalystėje, tad tiesiogiai gauti stipendiją variantų buvo nedaug: „Tačiau mano dabartinis vadovas jau turėjo Europos mokslo tarybos (ERC) dotaciją, todėl man, kaip Europos Sąjungos pilietei, buvo galima pasinaudoti mano grupės turimomis lėšomis mano darbams.“

Prisiminusi stojimą į Kembridžą Ingrida pasakojo, kad Lietuvoje, Gyvybės mokslų centre, studentai įgauna nepalyginamai daugiau praktinės patirties. Ji nuo pirmo kurso taip pat pradėjo dirbti mokslinėse laboratorijose.

„Tad, nors ir su Lietuvai galbūt įprastu patirties bagažu, tarp kitų kandidatų visose doktorantūros atrankose buvau labai patyrusi kandidatė. Geri pažymiai yra tiesiog būtina ir niekam neįdomi dalis. Taip pat ir anglų kalbos egzaminai. Šių faktorių neįveikus, universitetas nepriims studentų. Na o paskui visa papildoma mokslinė veikla, aktyvus dalyvavimas mokslinės komunikacijos renginiuose ar pirmos „iGEM“ (angl. International Genetically Engineered Machine Competition) komandos įsteigimas Vilniuje buvo labai gražūs priedai prie turimos patirties“, – pasakojo Ingrida.

Be to, jos kandidatūra išsiskyrė tuo, kad nors studijavo molekulinę biologiją, Vilniaus universitete mokėsi ir daug matematikos, programavimo. Šis faktorius, pasak jos, padėjo ne tik gauti doktorantūros vietą, bet ji buvo priimta rengti magistro darbą, susijusį su mašininiu mokymu, į mokslinę grupę, kur įprastai nepriima magistrantų.

Rado nebūtinai tai, ko tikėjosi

Ingrida pasakojo, kad atvykusi mokytis Kembridže rado visai ne tai, ko tikėjosi. Anot jos, nors absoliuti dauguma žmonių yra gerokai labiau motyvuoti nei, pavyzdžiui, bakalauro studijų metu, visgi pritrūko mokslinio entuziazmo.

„Net ir sudalyvavus ne vienoje mokslinėje konferencijoje, to entuziazmo nėra tiek daug. Manau, tai nulemia pora dedamųjų. Pirmiausia, mokslininkai visur yra be galo pervargę nuo nuolatinės darbo paieškos ir stabilumo trūkumo. Kita dedamoji, manau, yra kultūrinė: ne visose kultūrose entuziazmas priimamas kaip teigiama vertybė ir vertinamas subtilumas“, – svarstė Ingrida.

Kembridžo, kaip mokslinio miestelio gyvumas, yra išties neišpasakytas.

Ji taip pat kalbėjo nesitikėjusi, kad ras tokį gerą vadovą, kuris rūpinsis jos gerove. Pasak Ingridos, išvykusi į Jungtinę Karalystę ji pajuto, kad net ir magistro studijų studentai laboratorijoje yra labai vertinami, jais tikima ir jie skatinami kilti aukščiau. Be to, nors Kembridžo universitetas, pasak Ingridos, dydžiu panašus į Vilniaus universitetą, jame yra begalė įvairių mokymų: nuo bioinformatikos specifinių įrankių mokymų iki efektyvaus mokslininko darbo, projektų rašymo, mokslinių vaizdo įrašų kūrimo ar net vadovavimo ir jaunesnių kolegų ugdymo.

„Kembridžo, kaip mokslinio miestelio gyvumas, yra išties neišpasakytas. Metus gyvendama Londone, turbūt daugumą savo laisvų savaitgalių praleidau Kembridže. Dalis mokslinių bendruomenių egzistuoja vien tam, kad dalytų reikiamus finansus vykti į mokymus ar konferencijas. Tad, norint mokytis, plėsti savo akiratį ar vykti į konferencijas, finansinio limito beveik nėra, net jei tavo laboratorija neturi pakankamai lėšų tokioms paskirtims“, – pasakojo Ingrida.

O Aistė kalbėjo, kad universitetas skatina organizuoti konferencijas, pristatyti savo darbą seminaruose, tobulėti kaip profesionalus.

„Pavyzdžiui, kitą semestrą praleisiu Stanfordo universitete, vyksiu į konferenciją Arizonoje, praleisiu savaitę archyvuose ir bibliotekose Notre Dame`o universitete Indianoje. Magistrantams ir doktorantams universitetas sudaro galimybę nemokamai arba beveik nemokamai mokytis užsienio kalbų. Taip, be jau mokėtų, mokausi arba mokiausi vokiečių, prancūzų, portugalų, ispanų ir lotynų kalbų“, – sakė Aistė.

Gyvenimas Kembridže pasižymi galimybių gausa.

Yra ir iššūkių

Iššūkiai, su kuriais susiduriama Kembridže, pasak Aistės, pažįstami kiekvienam mokslininkui. Anot jos, tai momentai, kai atrodo, kad, nepaisant įdėtų pastangų, atliekamas darbas neveda prie apčiuopiamų rezultatų arba akimirkos, kai nepavyksta įvardyti, kas jungia paskiras idėjų gijas.

„Kitas, kur kas malonesnis iššūkis – rasti būdą paskirstyti savo laiką, skiriant pakankamai jo tiek mokslui, tiek pramogoms. Gyvenimas Kembridže pasižymi galimybių gausa. Visi universiteto nariai gali lankyti bet kurios kitos disciplinos paskaitas. Įkūrėme savo tyrimų grupę, joje pristatome savo darbo rezultatus, aptarinėjame metodologijas ir naujausius moksliniuose žurnaluose pasirodžiusius straipsnius.

Pagaliau, bene labiausiai stereotipiškai kembridžiška universiteto gyvenimo dalis – iškilmingos vakarienės ir muzikos vakarai koledže, kuriuose galima susipažinti ir neformaliai pabendrauti tiek su kitais koledžo nariais, tiek su įvairių sričių akademikais. Taip dalijamasi idėjomis ir gimsta akademinio bendradarbiavimo planai“, – pasakojo Aistė.

Paklausta apie iššūkius, Ingrida pirmiausia išskyrė asmeninius finansus. Pasak jos, nors grupės ir laboratorijos turi pakankamai finansų ir gali juos skirti moksliniams tyrimams per daug nesivaržydamos, Kembridže ir Oksforde doktorantų stipendijos dažnai yra mažesnės nei kitur Jungtinėje Karalystėje. Anot Ingridos, taip daroma, nes žinoma, kad ir mokant mažiau vis tiek bus užtektinai studentų, kurie bus labai geri kandidatai.

„Man asmeniškai, kaip paskutinių metų doktorantei, didžiausias iššūkis yra tai, kas bus po doktorantūros. Konkursai finansavimui gauti yra nežmoniškai dideli. Kartais gali būti, kad tu negausi savo tyrimams finansavimo vien todėl, kad jie yra per daug panašūs į jau dabar esančių grupių lyderių tyrimus.

Labiausiai nerimą kelia tai, jog beveik visi finansavimo fondai nori, kad būtinai keistum institutą, dar geriau – miestą, o geriausia, jei persikeltum gyventi į kitą šalį. Kartais nepakanka būti geriausiam tame, ką darai, čia finansavimo gali negauti, nes esi per daug sėslus“, – pasakojo Ingrida.

Bendruomenė – artima, organizuojanti įvairias veiklas

Kembridžo universitete veikia ir lietuvių bendruomenė. Ingrida į jos veiklą įsitraukė antraisiais buvimo Kembridže metais ir iš karto tapo bendruomenės prezidente. Jau keletą metų aktyviai į lietuvių bendruomenės veiklą yra įsitraukusi ir Aistė – iš pradžių ji buvo iždininke, o vėliau tapo viceprezidente.

„Atvykus į nepažįstamą vietą, norisi turėti terpę, kurioje būtų galima dalytis praktiniais patarimais, studijų medžiaga, švęsti lietuviškas šventes. Būtent tai ir darome. Vien šį trimestrą turėjome stalo žaidimų vakarą, kelis vėlyvus pusryčius įvairiuose koledžuose, organizavome formalią vakarienę su universiteto lenkų bendruomene. Prieš išsiskirstydami atostogoms, iš anksto šventėme Kalėdas, dalijomės mintimis karjerų vakare“, – pasakojo Aistė.

Ingrida sakė esanti dėkinga tuomečiam bendruomenės prezidentui, nes jis paskatino ją prisijungti prie lietuvių bendruomenės. Ji džiaugėsi lietuvių bendruomenėje radusi būrį puikių žmonių.

„Kartu su komitetu daug bendraujame stengdamiesi suburti ir įtraukti kuo daugiau tautiečių. Veiklomis stengiamės neperkrauti, nes semestro metu bakalauro studijų studentai būna užimti. Be to, juk išvykome ne tik mokytis savo pasirinktų dalykų, bet ir susipažinti su įvairiausių kultūrų atstovais. Tad visi kartu švenčiame didžiausias valstybines šventes, minime kartu minėjimus, tiesiog organizuojame pasisėdėjimus“, – sakė Ingrida.

Aistė pasakojo, kad 2017-aisiais teko organizuoti Kembridžo Baltijos šalių konferenciją, joje dalyvavo ir dabartinis Latvijos prezidentas Egilas Levitas. Bendruomenę aplanko ir muzikantai iš Lietuvos, pavyzdžiui, Kovo 11-osios proga ten yra groję „Kūjeliai“, Ieva ir Marija Dūdaitės. Bendruomenė taip pat ėjo į Kembridže vykusį Mirgos Gražinytės-Tylos ir Birmingamo simfoninio orkestro koncertą.

„Bendruomenė – labai įvairi, nuo pirmakursių bakalaurantų iki postdoktorantūros ir jau įsitvirtinusių mokslininkų. Siekiame būti visiems atvira bendruomenė, taigi prie renginių prisijungia ir Kembridže gyvenantys lietuviai, kurie nėra universiteto dalis“, – sakė Aistė.