Istorijos

2020.01.05 21:03

Prie sunkvežimio vairo Amerikoje emigrantė Daiva sėdo pirma iš lietuvių – mamos pėdomis pasekė ir dukra

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2020.01.05 21:03

JAV gyvenanti emigrantė ir dvi jos dukros – ne iš kelmo spirta trijulė. Daivos „amerikietiška svajonė“ prasidėjo išsilaikius sunkvežimio vairuotojos teises, o netrukus prie mamos prisijungė ir dukra – tam, kad galėtų įsigyti motociklą, LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ pažymi ji. Ištvermės reikalaujantį darbą išties apsimoka dirbti – juk per savaitę įmanoma užsidirbti net iki 5 tūkst. dolerių.

Ilinojuje, aplink Čikagą, gyvena tūkstančiai lietuvių. Jie užsiima pačiais įvairiausiais dalykais, bet vienas populiariausių – sunkvežimių vairavimas. Mūsų tautiečiai čia garsūs ir tuo, kad sunkvežimius talentingai remontuoja, o kai kurie netgi turi didžiules pervežimais užsiimančias įmones ir uždirba milijonus.

Vairuotojų moterų Amerikoje labai mažai, nes tikrai ne kiekviena ryžtasi sėsti prie milžiniško automobilio vairo ir viena važiuoti tūkstančius kilometrų per neaprėpiamą šalį. O Daiva Miliūtė ryžosi.

„Išbandžiau daug darbų, kad uždirbčiau pinigų, išsilaikyčiau, patenkinčiau savo ir vaikų norus. Technikos visiškai nebijojau, tai buvo darbas, kurį dirbdama galėjau uždirbti daug pinigų greičiausiai. Aišku, ir reikalaujantis daug ištvermės“, – pasakoja Daiva.

Ji atskleidžia uždirbusi mažiausiai 1 500 per savaitę, tačiau būdavo ir taip, kad vos per 7 dienas pavykdavo uždirbti net 5 tūkst. dolerių. Kai Daiva pasakė, kad norėtų imtis tokio darbo, daug kas iš jos juokėsi. Lieknos žavios blondinės vyrai niekaip negalėjo įsivaizduoti prie galingos mašinos vairo. Niekas net netikėjo, kad ji sugebėtų gauti reikalingos kategorijos vairuotojo pažymėjimą.

Atėjo instruktorė ir iš karto pasakė: tu teisių neišlaikysi, nes esi moteris. Aš neišlaikiau, nors tikrai nepadariau klaidų.

„Daug ko prašiau, kad mane pamokytų. Kai sutikdavo, pasižiūrėję juokdavosi ir sakydavo: nejuokink, sulūši už to „truck`o“. Vis dėlto išmokau ir pradėjau vairuoti. Pradžia buvo labai sunki, kaip ir kiekviename darbe, nes buvo nauja specialybė. Bet tai labai laikina“, – sako ji.

Žodis „truck“ angliškai reiškia sunkvežimį, tačiau angliškus žodžius emigrantai mėgsta sulietuvinti, todėl sunkvežimius vadina „trokais“, o jų vairuotojus – „trokistais“. Daiva taip pat save vadina „trokiste“ ir prisimena karjeros pradžią, kaip iš pirmo karto teisių neišlaikė būtent dėl to, kad yra moteris.

„Atėjo instruktorė ir iš karto pasakė: tu teisių neišlaikysi, nes esi moteris. Aš neišlaikiau, nors tikrai nepadariau klaidų. Antrą kartą išlaikiau be problemų. Paklausė, kas atsitiko pirmą kartą, sakau: viską dariau tą patį“, – pažymi emigrantė.

Kad Daivai sunkvežimis netinka, dabar jau mažai kas drįsta pasakyti. Prie vairo lietuvė praleido 14 metų, sunkvežimiu ji buvo pasiekusi pačias atokiausias Amerikos vietas. Tokios kelionės užtrunka labai ilgai, o kartais ir oro sąlygos tokios, kad per snygį nesimato kelio.

„Trokistė“ Daiva: pirmą kartą laikant sunkvežimio teises man pasakė – pažymėjimo negausi, nes esi moteris

„Bet aš nieko nebijau“, – sako ne tik grožiu, bet ir vidine stiprybe iš daugumos emigrančių išsiskirianti Daiva. Dabar sunkvežimius vairuojančių lietuvaičių yra ir daugiau, bet tada, prieš 14 metų, ji buvo pati pirmoji.

„Atveži krovinį ir sakai: aš jums turiu krovinį. O jie susidairo ir sako: mes picos neužsisakėme. Tokių yra daug buvę“, – tikina ji.

Dukra iš kitų „trokistų“ sulaukė įvairių pasiūlymų

Labiau negu Daiva gali nustebinti tik Sandra, Daivos dukra. Mama ją įkalbėjo išsilaikyti sunkvežimio teises, nes buvo įsitikinusi: jei pasirinks šį darbą, nebadaus.

Sandra pasakoja išbandžiusi daug darbų, tačiau iš uždirbamos algos negalėjo nusipirkti to, ko norėjo, o norėjo ji motociklo ir naujo automobilio. Būtent dėl to į mamos pasiūlymą atsakė teigiamai.

„Džiaugiausi, nes žinojau, kad šitos teisės yra labai brangus dalykas. Galbūt ji daugiau niekada jų nepanaudos, bet atsitikus bėdai visada turės duonos“, – kalba Sandros mama.

Nors JAV jau puse lūpų kalbama apie artėjančią krizę ir bankrutavo ne viena krovinių įmonė, ši veikla vis dar labai populiari ir pelninga. Sprendimą sekti mamos pėdomis Sandra laiko vienu geriausių gyvenime. Tiesa, iš pradžių prie vairo mergina jautėsi nedrąsiai, buvo dienų, kai norėjo mesti.

Pirmąjį reisą, į kurį išvyko būdama 24-erių, Sandra atsimena kaip šiandien: tą dieną labai snigo, o ji pirmą kartą viena valdė automobilį, su kuriuo problemų kartais kyla ir patyrusiems vairuotojams. Šis darbas atrodo lengvas tik tiems, kurie nebandė to daryti, sako pašnekovė.

„Ne ten įvažiavus važiuok, kaip nori. Reikia išvažiuoti atbulai – išlipi, žiūri ir taip baisu, nes sustabdai eismą. Yra buvę, kad Čikagoje sustabdžiau visas keturias juostas, visi pypsi ir ant tavęs pyksta, o tu stovi su tuo gigantu viduryje kelio“, – kalba Sandra.

Jei mokykloje padarydavau ką nors blogo, ji mane pasiimdavo į „truck`ą“. Pykdavau, bet supratau – jei nenori su mama sėdėti „truck`e“, turi būti gera.

Iššūkiai merginą lydėjo ne tik kelyje. Itin nejaukiai ji jausdavosi sustojusi prisipilti degalų ar pailsėti. Aplink susirenka vien vyrai, rūko, juokauja, o ji – vienintelė mergina. Stovėjimo aikštelėse ir degalinėse lietuvė yra sulaukusi pačių keisčiausių klausimų ir pasiūlymų. Buvo ir tokių vyriškių, kurie siūlė ne tik kartu išgerti kavos, bet ir nueiti į pasimatymą. Tokie pasiūlymai Sandros nenustebino – apie tai ji jau buvo girdėjusi iš mamos.

„Kalbina ir klausia: kiek laiko važiuoji? Ar galiu tau kuo padėti? Gal numerį gali duoti? Būna tokių klausimų, tai tiesiog pasakai, kad ne, vyras gale miega, aš ne viena. Jeigu atvažiuoji miegoti prie kompanijos, pasistatai ir tiesiai į lovą, kad tavęs nematytų, jog esi viena. Būna prastų rajonų – nežinai, kas gali pasibelsti į langą“, – tikina pašnekovė.

Sunkvežimiai vairuotojams puikiai pritaikyti – čia jie ir valgo, ir miega kaip mažame viešbutuke. Tiesa, darbas sėdimas, todėl būtina sportuoti, kitaip tik laiko klausimas, kada užpuls sveikatos problemos. Dažniausiai pasitaikanti tolimųjų reisų vairuotojų problema – nutukimas, o paskui jau gali prasidėti ir rimtesnės bėdos.

Daug kam atrodo, kad sunkvežimių vairuotojai nesiprausia ir valgo vien mėsainius, tačiau Sandros mama Daiva pažymi, kad viskas šiek tiek kitaip. „Jeigu jis nesiprausia vairuodamas fūrą, tai jis ir kas dieną nesiprausia“, – tikina ji. Pasak lietuvės, sudarytos visos sąlygos praustis ir valgyti normalų maistą. Tiesa, Daiva maistą gaminasi pati, o jeigu negali pasigaminti, valgo lietuvių kavinėse.

Bausmė už nusižengimą – kelionė su mama sunkvežimyje

Kai sunkvežimį pastato į aikštelę, Daiva su dukromis sėda ant motociklų, vadinamųjų britvų. Kai tokios merginos pasileidžia per kelią, kiti vairuotojai, būna, puola švilpti ir signalizuoti. Bet prie žvilgsnių jos pripratusios.

Kitą Daivos atžalą Laurą aplinkiniai taip pat vadina kieta. Ji – grimo dailininkė ir verslininkė. Merginai ir jos vaikinui amerikiečiui priklauso motociklų parduotuvė. Nuo vaikystės mačiusi ant motociklų sėdinčius artimuosius Laura prisimena džiaugsmą gavus pirmąjį motociklą.

Prie sunkvežimio vairo ji niekada nesėdėjo, bet su vairavimo ypatumais yra puikiai susipažinusi: „Važiuodavau kartu su mama. Jei mokykloje padarydavau ką nors blogo, ji mane pasiimdavo į „truck`ą“. Pykdavau, bet supratau – jei nenori su mama sėdėti „truck`e“, turi būti gera.“

Išsiskyrusi su vyru Daiva su dviem dukromis svetimoje šalyje apsigyveno prieš 20 metų. Moteris prisimena, kad tada apie save galvojo mažai – labiausiai suko galvą, kaip prasimanyti pinigų ir ką daryti, kad ateityje jos vaikams nebūtų taip sunku kaip jai.

„Kai šalia nėra nieko, kas tave lepina, susitvarkai. Norėjau greičiau atsistoti ant kojų, augo dvi dukros, kurias reikėjo išlaikyti, leisti į mokslus. Šalia nebuvo mamos, kuri būtų padėjusi, viską reikėjo pasidaryti pačiai“, – sako ji.

Sandra pasakoja, kad Amerika iš pradžių nepasirodė svetinga. Vėliau, susiradus draugų ir pramokus vietinę kalbą, darėsi vis lengviau. Abi merginos teigia, kad mama buvo gana griežta ir vaikus dar labai jaunus privertė suprasti, jog pinigai iš niekur neatsiranda, o vienintelis žmogus, galintis padėti, esi tu pats.

„Ant jos dažnai pykdavome“, – sako dabar jau suaugusios dukros, bet pripažįsta, kad abi mamai, išmokiusiai mažiau svajoti ir daugiau daryti, jaučiasi dėkingos.

„Nebūdavo atsikalbinėjimų ar kad darai, ką nori. Kai mokiausi, iki 12 valandos turėdavau būti namuose. Jeigu nepakeli telefono, skambina tol, kol pakeli. Saugojo, vis dėlto dvi mergaitės buvome“, – aiškina Sandra.

Būdavo, iš ryto žadini mamą, o ji leisgyvė guli, sunku pažadinti.

Kad išvažiavusi į reisą žinotų, jog dukros tikrai yra namie, Daiva net įvedė stacionarų telefoną. Nepakėlei ragelio – vadinasi, prisidirbai.

„Šiandien yra labai stiprus rezultatas. Jos abi supranta, ką reiškia gyventi, užsidirbti, susitaupyti. Šiandien aš galiu pasakyti „ačiū“ sau ir joms, kad jos suprato, ko aš iš jų norėjau“, – tikina Daiva.

Dirbdama „trokiste“ jaučiasi nuo nieko nepriklausoma

Abi panelės labai dažnai girdėjo frazę „American dream“, bet žinojo ir tai, kad vien svajodamos nieko nepasieks. Pirmąjį darbą Laura susirado būdama 12-os, Sandra – 16-os metų. „Matydama mamą net neįsivaizdavau, kad galėtų būti kitaip“, – apie savo motinos stiprybę kalba Sandra.

Ji pasakoja, jog pradžioje abi sesės padėdavo mamai dirbti – vykdavo kartu valyti patalpų. „Būdavo, iš ryto žadini mamą, o ji leisgyvė guli, sunku pažadinti“, – prisimena emigrantė.

Dabar sunkvežimio Sandra jau nebevairuoja. Jos vaikinas norėjo, kad ji daugiau laiko praleistų namuose ir nebevažinėtų po atokias Amerikos vietas, tad dirba grožio salone. O pati Daiva vis dar vairuoja – šis darbas jai taip patinka, kad dirbančios kitą darbą savęs ji nebeįsivaizduoja. Juk būtent teisė vairuoti sunkvežimį emigracijos pradžioje ją su dukromis pastatė ant kojų.

„Galbūt iš karto nepasidarė stabiliau, nes nusipirkti savo „truck`ą“ reikia didelių pinigų, bet tvarkingai susidėliojus pinigus, normaliai dirbant 4–5 dienas per savaitę tikrai viską gali nusipirkti ir turėti.

Labiausiai patinka, kad aš nesu nuo nieko priklausoma, galiu dirbti tada, kada noriu, ir tiek, kiek noriu. Man labai svarbu laisvas laikas, atostogos, kad nesu pririšta. Turime dispečerį, aš pernuomoju „truck`ą“ kompanijai kartu su vairuotoju ar su savimi. Pasiskambinu, sakau: noriu dirbti šiandien, bet tada ir tada jau noriu būti namie“, – pasakoja lietuvė.

Daiva gerai prisimena savo darbų pradžią, kai pamiegodavo vos kelias valandas ir vėl leisdavosi į kelią. Dabar, kai dukros suaugusios ir turi savo gyvenimus, tiek daug laiko darbui moteris nebeskiria. Stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su šeima, skirti dėmesio sau, sportui ir kelionėms, nes gyvenimas vis dėlto vienas ir nesinori jo viso praleisti prie vairo.

„Pinigai laimės neatneša. Užsidirbu tiek, kiek man užtenka. Be darbo ir pinigų dar yra asmeninis gyvenimas, kurį labai branginu“, – pabrėžia pašnekovė. Paklausta, iš kur jos stiprybė, moteris pažymi esanti žemaitė ir prisimena sunkią gyvenimo pradžią.

„Manęs mama niekada nelepino. Nelepino ir gyvenimas. Turi kažkaip užsidėti ant savęs kiautą“, – svarsto emigrantė.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

„Trokistė“ Daiva: pirmą kartą laikant sunkvežimio teises man pasakė – pažymėjimo negausi, nes esi moteris
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.