Aktualijos

2021.09.11 07:00

Prie bokštų dvynių lemtingą dieną buvusi lietuvė: prieš akis iki šiol iškyla žemyn krentantis jaunas vyras žaliu kaklaraiščiu

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2021.09.11 07:00

Nuo Rugsėjo 11-osios įvykių prabėgo 20 metų, bet tądien greta bokštų dvynių buvusiai Arijanai Samsonienei laikas išgyvenimų nenutolino. „Po dvidešimt metų prisimenant tą dieną jausmas kitoks, bet negalėčiau pasakyti, kad lengviau. Tie prisiminimai tikrai nedūlėja“, – portalui LRT.lt sako tragedijos liudininkė. Ir šiandien ji prisimena po lėktuvo smūgio plūstelėjusią karščio bangą ir žemyn krentančius žmones.

Tądien vėlavo į darbą

„Buvo labai gražus ir šiltas antradienio rytas, nors ore jautėsi artėjantis ruduo“, – tą lemtingą Rugsėjo 11-ąją mena JAV beveik 30 metų gyvenanti Arijana Samsonienė. Lietuvės darbovietė buvo įsikūrusi septintajame Pasaulio prekybos centro komplekso pastate, kurį su pirmuoju – šiauriniu bokštu – jungė tiltelis.

„Mūsų pastate buvo įsikūręs atsarginis Niujorko mero biuras, čia, įvykus nelaimei ar gamtos stichijai, jis būtų dirbęs. Taip pat kelis aukštus užėmė Centrinės žvalgybos agentūros ir Gynybos ministerijos erdvės. Tai juokdavomės, kad dirbame saugiausiame pastate visame Manhatane ir esame labai ramūs“, – pasakoja pašnekovė.

Lietuvės kabinetas buvo 39-ajame 7-ojo pastato aukšte, būtent ten ji skubėjo nė neįtardama, kas laukia netrukus. „Labai gerai prisimenu tą rytą. Prisimenu, ką dėvėjau ir kad buvau labai geros nuotaikos, nors ir šiek tiek vėlavau į darbą. Ėjau tvarkyti reikalų prieš atostogas, nes po kelių dienų planavau skristi į San Fransiską“, – sako A. Samsonienė.

Į viršų nukreipti žvilgsniai ir karščio banga

Pasak lietuvės, pirmasis lėktuvas į vieną iš bokštų dvynių rėžėsi maždaug tuo metu, kai ji buvo belipanti iš metro. Pašnekovė pasakoja, kad jau tada dalis žmonių bėgo į metro ir ragino tą darytis kitus, tačiau ji, nesuprasdama, kas vyksta, skubėjo laiptais aukštyn – į darbą.

„Tas pirmas įspūdis – žmonių daug, visi žiūri į viršų. Ir aš pakėliau akis. Pamačiau skylę pastate. Nei ten labai tas gaisras matėsi ir ta skylė neatrodė mums labai didelė, žvelgiant iš apačios. Aplink girdėjosi kalbos, kad mažas lėktuvas įskrido“, – pasakoja A. Samsonienė.

Moteris pabrėžia, kad policija reagavo labai greitai ir į greta bokštų dvynių esantį septintąjį pastatą jos nebeįleido, prasidėjo evakuacija. Netrukus lietuvei minioje pavyko surasti bendradarbę.

Jos abi nutarė bandyti pasiekti kiek labiau į Šiaurę Manhatane esančią pagrindinę jų kompanijos būstinę. A. Samsonienė vylėsi, kad iš ten galės paskambinti vyrui ir tėvams, norėjo pranešti, kad jai viskas gerai.

„Kai rėžėsi antras lėktuvas, stovėjome nugara į pietinį bokštą ir to momento nematėme. Tik pajutome siaubingą karščio bangą. Tada pradėjo kristi įvairūs daiktai, popieriai, stiklai. Man buvo visiškas šokas.

Po pirmojo lėktuvo tikrai jokių kalbų ar minčių apie teroristinę ataką nebuvo. Tikriausiai visi galvojom, kad tai yra nelaimingas atsitikimas. Atrodė, kad terorizmas gali būti kur nors kitur, bet ne čia. Jis atrodė tolimas. Po antro lėktuvo pagalvojau: čia turbūt kas nors rimčiau, nors nemanau, jog suvokiau, kad tai išpuolis“, – tikina pašnekovė.

Prisimena iš pastato krentančio vyro žalią kaklaraištį

Per tas minutes, praleistas greta degančių bokštų, lietuvė sako pamačiusi vaizdų, kurių niekada nebūtų norėjusi išvysti. Jie prieš akis iškyla ir po daugybės metų.

„Viena moteris tiesiog raudodama prašė policininkų, kad ją įleistų į vieną iš bokštų, nes ten dirba jos vaikas ar vaikai. Prisimenu tą jos raudą ir maldavimą. Žinoma, jos niekas neįleido ir ačiū Dievui. Tikiuosi, kad viskas gerai buvo ir jos vaikui ar vaikams. Mačiau ir sužeistų žmonių aplinkui, ypač po antro lėktuvo, nes krito visokie daiktai.

Bet turbūt labiausiai man yra įstrigęs toks, galima sakyti, siurrealistinis vaizdas – iš pastato krentantys žmonės ir ypač vienas jaunas vyras ryškiai žaliu kaklaraiščiu. Nežinau kodėl, bet tas žalias kaklaraištis man iki šiol iškyla akyse. O dar tas garsas, kai kūnai nukrenta...“ – prisiminimais dalijasi A. Samsonienė.

Moteris pasakoja, kad iš arti matant tragediją, jos mintys sukosi apie pastate įstrigusius žmones, jų patiriamą siaubą ir beviltiškumo jausmą.

„Mes tą baisų karštį pajutome būdamos ant žemės, beveik šimtu aukštų žemiau, o ką kalbėti apie tuos žmones? Vieni sąmoningai, kiti galbūt nelabai sąmoningai pasirinko šokti žemyn.

Visi supranta, kad išsigelbėti šokant iš tokio aukščio nėra galimybių, tai vis pamąstau apie beviltiškumo jausmą, kaip tie žmonės jautėsi. Net ir dabar, ypač kai ateina metinės, prisimenu ir dar kartą perkratau savo atmintį“, – tikina A. Samsonienė.

„Nors visi kartojo, kad bokštas nugriuvo, tuo patikėti buvo neįmanoma“

Anot lietuvės, po išpuolio metro linijos buvo uždarytos, susistabdyti taksi buvo neįmanoma, todėl žmonės nuo bokštų traukėsi pėsčiomis. Kadangi pašnekovės neįleido ir į pagrindinę kompanijos būstinę, įsiliejusios į minią jos su bendradarbe ėjo toliau. Tuomet griuvo pirmasis bokštas.

„Rodos, buvome nuėję iki Čelsio rajono, kuris nėra labai toli, bet į griūvančio bokšto sukeltą dulkių debesį nebepatekom. Tik žmonės pradėjo vėl panikuoti ir kartoti: „Sugriuvo bokštas, sugriuvo bokštas.“ Prisimenu, atsisukau ir pasakiau: „Nesugriuvo, tiesiog matosi tik vienas.“ Manhatane kartais būdavo tokia optinė apgaulė – priklausomai nuo to, kurioje vietoje esi ir kuriuo kampu žiūri, matai tik vieną bokštą. Ir tada galvojau, kad jo tiesiog nesimato. Nors visi kartojo, kad bokštas nugriuvo, tuo patikėti buvo neįmanoma.

Paskui kažkokia mašina sustojo ir paklausė, ar nereikia mūsų pavežti. Taip pasiekėme vieno bendradarbio namus. Kai jis atidarė duris, pasakė, kad bokštai nugriuvo. Pamačiau tuos vaizdus per televiziją. Be amo stovėjau ir žiūrėjau“, – prisimena A. Samsonienė.

Vakarop, kai metro linijos buvo atidarytos, lietuvė galų gale pasiekė namus. Netrukus televizijos ekrane išvydo, kaip sugriuvo 7-asis prekybos centro komplekso pastatas – vieta, kurioje ji dirbo, į kurią ketverius metus eidavo kasdien.

„Tada tiesiog viskas sustojo, pajutau gumulą gerklėje. Aš nuoširdžiai galiu pasakyti, kad galvojau, jog mes po kelių dienų dar grįšime į savo pastatą. Apėmė jausmas, kad mano 4 metai – o tada, prieš 20 metų, tie 4 metai atrodė ilgesni, nei atrodo dabar, – kad mano gyvenimas subyrėjo“, – tos dienos išgyvenimais dalijasi pašnekovė.

Baimės ir prisiminimai lydi ir po 20 metų

Moteris pasakoja, kad taip jautėsi dar kurį laiką, nors žinia, jog visi draugai bei kolegos sveiki, suteikė kiek džiugesnių emocijų. Bent keletą metų A. Samsonienė pamena ir pati girdėdavusi, kaip jai tądien pasisekė.

„Mama kurį laiką skambindavo per Rugsėjo 11-ąją ir sveikindavo mane su antruoju gimtadieniu. Aš pati savęs į išsigelbėjusiųjų gretas įrašyti nenorėčiau, man atrodo, tai būtų kiek šventvagiška. Juk man nereikėjo bėgti laiptais iš degančių dvynių, nereikėjo evakuotis, aš tiesiog stovėjau ir į save žiūriu labiau kaip į tos dienos įvykių liudininkę.

Žinoma, daug kas galėjo nutikti – visai netoli vietos, kur stovėjau, krito antrojo lėktuvo dalys, rodos, ir variklis nukrito. Daug galėjo dalykų nutikti, bet nenutiko“, – pažymi JAV lietuvė.

Vis dėlto su Rugsėjo 11-osios pasėtomis baimėmis A. Samsonienė gyvena iki šiol. Moteris vengia aukščio, o keliaujant lydi nerimas, ar kas nors panašaus nenutiks vėl.

„Iki tų įvykių nebuvau didelė aukščio mėgėja, bet nebijodavau. Po to man tikrai atsirado baimė ir aukščiausia vieta, kurioje dirbu, yra 9 aukšte. Daugiau kilti nebesinorėtų.

(...) Prieš skrydį tikrai mėgstu apžiūrėti ir paanalizuoti kitus keleivius. Man pačiai labai nepatinka ir dėl to save smerkiu, bet norom nenorom, pamačiusi vienos ar kitos tautybės žmones ar tam tikrą aprangą, imu nerimauti. Bandau su tuo kovoti, bet yra susiformavę neteisingi ir blogi stereotipai“, – pripažįsta lietuvė.

Pasak A. Samsonienės, nors dvidešimt metų yra gana ilgas laikotarpis, jai vis dar atrodo, kad tragedija įvyko neseniai. O ir pamačiusi laidą, filmą, knygą apie Rugsėjo 11-ąją moteris stabteli.

„Po dvidešimt metų prisimenant tą dieną jausmas kitoks, bet negalėčiau pasakyti, kad lengviau. Prisiminimai tikrai nedūlėja. Vieną dalyką supratau dar tą pačią dieną. Kai vakarop pilnu metro važiavau namo, šalia manęs stovėjo vaikinų grupelė ir labai įsijautę diskutavo. Staiga pradėjo garsiai juoktis. Pajutau, kaip gerklėje pradėjo kauptis gumulas. Galvojau: kaip jie gali šitaip juoktis? Tada suvokiau, kad visada į tuos įvykius žiūrėsiu kitaip negu žmonės, kurių toje vietoje tądien nebuvo.

Taip yra iki šiol. Kai rodo kokį filmą ar kas nors mini tą dieną, sustingstu. Ir šeimoje visi žino, kad jei klausausi apie Pasaulio prekybos centrą, reikia netrukdyti. Visi mes skirtingi – vieniems reikia apie tai kalbėti, žiūrėti su ta diena susijusią medžiagą, kiti apie tai kalbėti ar žiūrėti negali. Man ta informacija labai svarbi, galbūt ji mane veikia kaip savotiška terapija, jos man reikia“, – svarsto JAV lietuvė.

Į dvynius pakeitusio dangoraižio apžvalgos aikštelę kilti nesinori

Tiesa, šiandien netoli Niujorko esančiame Stamforde gyvenanti A. Samsonienė vietoje, kur kadaise stovėjo dvyniai, lankosi retai. Moteris niekada nebuvo pakilusi ir į naujojo Pasaulio prekybos centro komplekso dangoraižį.

„Senajai vietai jaučiu labai daug sentimentų. Ten prasidėjo mano kelias, karjera Niujorke, ten sutikau geriausius draugus, kolegas. Viskas susiję su ta vieta. Dvyniai man buvo labai mieli, dažnai kildavau į apžvalgos aikštelę, iš jos atsiverdavo man patys gražiausi vaizdai. Nauja vieta jau ne mano, man ji svetima.

Žinoma, memorialas labai gražus, įrengtas su didžiausia pagarba visiems žuvusiesiems ir jų artimiesiems. Man labai gražu, kad toje vietoje žmonės visada randa būdų susikaupti, nors yra mieste, kuris nuolat zuja, bėga, kuriame tiek žmonių ir triukšmo. Muziejus taip pat labai stiprus, teko jame kelis kartus lankytis. Bet į naują apžvalgos aikštelę kilti jokio noro neturiu. Gal kvaila, bet jaučiuosi taip, lyg, nueidama į ją, išduosiu savo senąjį dvynį“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Lietuvė sako, kad, prabėgus 20-čiai metų, tragedijos paliktos žaizdos šalyje apgijo, per tą laiką užaugo ir nauja karta, kuri Rugsėjo 11-osios savo akimis nematė. Vis dėlto A. Samsonienė neabejoja – artimuosius praradusios šeimos šią dieną išgyvena kitaip.

„Sakyčiau, galima palyginti su mūsų Lietuvos istorija ir trėmimais. Jeigu šeima paliesta, tai mes visi apie tai šeimoje kalbame ir vaikams perduodame, o jeigu ne, tai turbūt žiūrime kiek per kitą prizmę“, – komentuoja pašnekovė.

Iš viso teroro atakos Niujorke ir Vašingtone 2001 metų rugsėjo 11-ąją pražudė beveik 3000 žmonių. Tądien islamistai du lėktuvus nukreipė į Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius Niujorke, dar vieną – į Pentagoną Vašingtone. Ketvirtas orlaivis sudužo Pensilvanijoje, kai lėktuve buvę žmonės susigrūmė su jį užgrobusiais teroristais.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt