Aktualijos

2020.11.07 07:00

Lietuvių realybė Norvegijoje – dažnai atvyksta dirbti prisiklausę gandų, pasimauna ant sukčių kabliuko

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.11.07 07:00

Norvegiją nusižiūrėję lietuviai ir per COVID-19 pandemiją gali rasti darbo, tačiau ši šalis jau gerokai mažiau vilioja tautiečius, sako feisbuke grupes „Dirbantiems Norvegijoje“, „Gyvenu Norvegijoje“ sukūrusi ir tinklaraštį apie gyvenimą šioje šalyje rašanti Daina Bogdanienė. Portalui LRT.lt ji sutiko papasakoti, kokių problemų dažniausiai kyla čia atvykusiems tautiečiams ir ką svarbu žinoti ieškantiesiems darbo.

D. Bogdanienė Norvegijoje gyvena nuo 1990 metų ir beveik 15 metų dirba patarėja Norvegijos Darbo inspekcijoje. Jos pareigos – informacijos sklaida visiems imigrantams, juos siekiama integruoti į Norvegijos darbo rinką ir supažindinti su teisėmis ir pareigomis, taip pat su norvegiška darbo kultūra.

„Informuoti tautiečius yra mano papildomas darbas, jo imuosi savo noru, nes matau, kad teisingos informacijos vis dar labai trūksta arba daug kas neteisingai interpretuojama“, – paaiškina pašnekovė.

Tikisi nerealistiškų algų

Pasak D. Bogdanienės, Norvegijoje galima sutikti aukštos kvalifikacijos lietuvių, pavyzdžiui, verslininkų, gydytojų, tačiau jie sudaro mažumą. Tipinį lietuvio emigranto portretą apibūdina neseniai atliktas Norvegijos profsąjungų tyrimų instituto (FAFO) tyrimas: nedidelio išsilavinimo, Lietuvoje kaime gyvenęs ir į Norvegiją užsidirbti atvažiavęs žmogus.

„Žmonės atvažiuoja nesusipažinę su iššūkiais, kurie jų čia laukia, turėdami lūkesčių, kurie ne visada yra realistiški. Dažniausiai pasiklausę gandų jie galvoja, kad Norvegijoje viskas automatiškai puikiai veikia, visiems labai gerai, kad uždirbs čia didžiulius pinigus.

Kai man pasako algas, kokias įsivaizduoja, kad Norvegijoje uždirba žmonės, atvykę dirbti nekvalifikuoto darbo, tai man norisi arba nusijuokti, arba truktelti pečiais. Skaičiai būna tokie, kurių čia galbūt net ministrai negauna. Paskui pareiškia, kad jis ir Lietuvoje panašiai uždirbtų, tai kam jam čia važiuoti reikėjo“, – pasakoja pašnekovė.

Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria į Norvegiją atvykę lietuviai, kaip pažymi specialistė, jau daugybę metų išlieka tos pačios. Be to, kad atvyksta nepasidomėję atlyginimais, tautiečiai vis lipa ant to paties grėblio – nepasitikrina įmonės, kurioje dirbs. Anot jos, dauguma imigrantų, nemokėdami norvegų kalbos, atsiduria transporto, maitinimo, statybų, valymo srityse, taip pat žuvų fabrikuose. O čia neretai susiduria su išnaudojimu.

„Jie pasimauna ant sukčių kabliukų, kai sakoma: mes viską garantuojame – bus socialinės garantijos, didžiausios algos, apgyvendinsime ir apmokėsime visas kelionės išlaidas. Dažniausiai tokie pasiūlymai, kai apmokamos kelionės išlaidos ir apgyvendinimas, yra spąstai. Žmogus tampa visiškai priklausomas nuo darbdavio, be to, patenka į tokią uždarą bendruomenę, kurioje neturi ryšio nei su norvegais, nei su norvegiška darbo kultūra, ir tada jį labai lengva išnaudoti.

Norvegai iš tokių vietų išeina. Jei yra 10 darbuotojų, kurie susitaiko su tokiu šiek tiek vergo ar baudžiauninko mentalitetu, sutinka su viskuo, norvegui tokia darbo aplinka tampa nepalanki ir jis išeina, nes žino, kad gali būti geriau. Tada lieka koncentruota imigrantų aplinka su klestinčiais trūkumais“, – aiškina D. Bogdanienė.

Skiriasi darbo kultūra

Ji atkreipia dėmesį, kad dažnai norvegai, kurie įmonėse samdo užsieniečius, į grupės vadovo pareigas paskiria tos pačios tautybės žmogų, mat jie geriau vienas kitą supranta. Tada susidaro dar didesnė kultūrinė spraga, o dėl skirtingo norvegų bei lietuvių požiūrio į darbuotojo ir vadovo santykį kyla įvairių problemų.

„Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Rytų Europos šalių, dominuoja autoritarinė kultūra. Jei darbdavys ką pasakė, viskas yra teisinga, o pavaldinys neturi teisės inicijuoti netgi pokalbio su viršininku. Viršininko autoritetas yra tada, kai visi jo bijo. O čia, tarp norvegų, yra vadinamoji plokščioji hierarchija ir tikimasi iniciatyvos iš darbuotojų.

Tu net nepažinsi, kur yra viršininkas, o kur yra darbuotojas, nes viršininkas čia ir kavą neša, ir visi prie vieno stalo sėdi, ir kreipiasi „tu“ į visus, bendraujama tiesiogiai. Viršininko pagrindinis uždavinys norvegiškoje kultūroje – būti geram žmogui, visus suprasti. Kai susiduria tokios dvi kultūros, kai viršininkas bando būti geras imigrantui, imigrantas mano, kad tai silpnybė ir tokį viršininką galima apgauti, mažiau dirbti“, – teigia pašnekovė.

Be to, kaip išskiria D. Bogdanienė, lietuviai nėra linkę išsakyti savo nuomonės ar pastebimų trūkumų, nors pagal darbo kodeksą ir saugios aplinkos kūrimo taisykles pats darbuotojas Norvegijoje turi būti aktyvus ir pasakyti vadovaujančiam personalui, kas jo netenkina ir kokios grėsmės yra darbo aplinkoje.

„Lietuviai to nedaro, sako, aš gi negaliu, aš gi ne skundikas, aš stiprus vyras, galiu užlipti į 5 metrų aukštį be apsaugų; gal užsimušiu, bet neparodysiu, kad bijau. Tokia „tikro vyro“ kultūra irgi duoda neigiamą rezultatą. Prieš kelerius metus imigrantų susižalojimai arba žūtys buvo du su puse karto dažnesnės negu norvegų“, – nurodo specialistė.

D. Bogdanienė patikina, kad norvegai vertina lietuvių darbštumą ir žino, kad jie visada suras sprendimą. Tačiau toks jų paklusnumas yra kur kas naudingesnis darbdaviui nei pačiam darbuotojui.

„Ta mitologija yra būdinga, kad lietuviai visada viską padarys, ir jie tikrai dvigubai darbštesni už norvegus, bet kodėl taip yra? Nes norvegai žino savo teises ir nenori rizikuoti savo sveikata ar netgi gyvybe kartais. Kitaip nei lietuviai, kurie bijo savo darbdavio ir dėl to išsiners iš kailio“, – sako pašnekovė.

Vis daugiau žino apie savo teises

Tiesa, ji pažymi, kad situacija keičiasi ir vis daugiau lietuvių jau žino apie savo teises. Tačiau čia slypi dar viena problema – prie paklusnumo ir darbštumo pripratęs darbdavys nenori tenkinti savo teisėmis susidomėjusio darbuotojo prašymų. Vietoje reiklesnių tapusių lietuvių dabar yra galimybė rinktis mažiau informacijos turinčius imigrantus iš kitų šalių, pavyzdžiui, bulgarus, rumunus, ukrainiečius.

„Žmogui priklauso minimalioji alga, viršvalandžių apmokėjimas, pertraukos, darbo rūbai ir tam tikros apgyvendinimo sąlygos. Darbuotojai tą sužino ir bando paklausti darbdavio, o tada juos atleidžia, nes jie žino per daug. Matau tas situacijas, kai žmogus pasakoja, kiek dirbo, kaip atidavė savo sveikatą, o dabar jį atleidžia ir pasiima naują darbuotoją. Arba net susižalojusį atleidžia. Tokius atvejus, žinoma, galima apskųsti numatyta teisine tvarka per advokatą, nes negalima be pagrindo atleisti žmonių, bet taip nutinka.

Lietuviai jau yra sąmoningesni, bet turi rinktis – arba tobulėti, išmokti kalbą ir įeiti į 90 proc. norvegiškos darbo rinkos, kurioje žmonės patenkinti savo darbo sąlygomis, arba likti tarp 10 proc., kur yra daugybė imigrantų ir kur žmonės, nežinantys savo teisių, dirba nekvalifikuotą darbą. Daug kas jau pateko į tą tikrąją darbo rinką, bet tie 10 proc. visą laiką egzistuoja“, – pažymi D. Bogdanienė.

Lietuviai nukenčia nuo lietuvių

Specialistė sako, kad neretai į Norvegiją atvykę ir pas kitus lietuvius įsidarbinę tautiečiai nukenčia, nes patys darbdaviai nesupranta įstatymų, pasirašo sutartį dėl darbų, o vėliau, jei kažkas nepavyksta, negali sumokėti darbuotojams, gauna didžiules baudas.

„Tada darbuotojai sako, kad juos išnaudojo. Ir iš tikrųjų išnaudojo, bet pats darbdavys neturi, iš ko sumokėti, nes galbūt visus pinigus išleido baudoms apmokėti. Tai tiesiog būna situacijų, kai lietuviai nebegali atsiskaityti su savo darbuotojais. Sąmoningo išnaudojimo atvejų irgi nemažai yra, bet nebūtinai visi“, – komentuoja pašnekovė.

Vis dėlto, jos teigimu, situacija gerėja, atsiranda vis daugiau tvarkingai dirbančių verslininkų iš Lietuvos. Taip po truputį plinta geroji praktika, skatinanti ir kitus tautiečius dirbti sąžiningai bei atsakingai: „Jie supranta, kad reikia turėti gerą reputaciją, kad neatvažiavo čia nusigriebti grietinėlės, subankrutuoti ir išvažiuoti visus apiplėšus, nes ir toliau reikės gyventi.“

Darbų yra ir per COVID-19 pandemiją

Kaip COVID-19 pakeitė situaciją Norvegijos darbo rinkoje? D. Bogdanienė sako, kad statybose, valymo srityje bei žuvų fabrikuose darbo yra, o būtent tokius darbus dažniausiai ir renkasi į šią šalį atvykstantys lietuviai. Anot specialistės, darbo netgi padaugėjo.

„Tikrai žinau, kad žmonių ieško daug statybų įmonių, nes statybų verslas visiškai nesustojo. Žmonės remontuojasi būstus, nes norvegai turi labai daug pinigų, turi perkamąją galią, dažnai darosi remontus, atsinaujina būstus, tai čia jokio nuosmukio nematau. Valymo, maisto pramonės, transporto darbuotojams irgi apstu darbo“, – apie situaciją kalba pašnekovė.

Tiesa, ji atkreipia dėmesį, kad daug lietuvių važinėja dirbti į Norvegiją, tačiau gyvena Lietuvoje. Tokie darbuotojai pandemijos akivaizdoje atsidūrė keblioje situacijoje.

„Jie dabar turi rinktis, ar važinės ir rizikuos užstrigti, ar visgi gyvens Lietuvoje arba Norvegijoje. Dabar yra gera proga lietuviams pasidomėti, kaip jie dirba, ir susitvarkyti darbo sutartis. Jeigu jie važinėja į Lietuvą ir šitas principas neįrašytas į darbo sutartį, laikinai atleisti jie praranda socialines garantijas.

Tai yra jeigu tavo sutartyje įrašytas rotacinis principas, kad, pavyzdžiui, 5 savaites dirbi Norvegijoje, 3 savaites būni Lietuvoje, tai yra vadinamoji suminė darbo laiko apskaita. Tokiu atveju jei būdamas Lietuvoje staiga nebegali atvažiuoti vėl į Norvegiją, gali gauti iš Norvegijos išmokas. Jeigu to sutartyje nėra, išmokų nemoka“, – aiškina specialistė.

Norvegija nebevilioja taip, kaip anksčiau

D. Bogdanienė pažymi, kad, remiantis naujausiais duomenimis, emigracija iš Lietuvos į Norvegiją sumažėjusi daugiau nei perpus. Tą lėmė gerėjančios pragyvenimo sąlygos Lietuvoje.

„Daug kas galvodavo, kad čia susitvarkys savo finansinę situaciją, išsimokės skolas, susidės dantis – kiek kartų girdėjau tokius pamąstymus. Bet dabar daugelis susitvarkė asmeninius reikalus. O ir algos susiniveliavo, pinigai čia nebeatrodo tokie dideli, nes ir Lietuvoje jau nemažai uždirbama.

Norvegijoje yra tikrai geros sąlygos ir galima rasti darbą, jei esate geras specialistas. Bet jei sako, kad moka viską, tai abejotina kvalifikacija. Tada aš paklausčiau, ar moki sušokti Žizel partiją balete? Žmogus turi žinoti, ką jis moka. Bet jeigu gyvens Norvegijoje, tai ir išleis daug, nes čia kainos kitokios“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Be to, jos teigimu, į Norvegiją susiruošę lietuviai turėtų nusiteikti, kad norvegai gerokai uždaresni. „Pinigų yra, bet kažko kito trūksta – gal nėra nuoširdaus bendravimo? Jeigu nueinu pas masažistę Lietuvoje, po valandos jau žinau jos istoriją – kaip gyvena, kiek vaikų turi.

O jeigu nueinu Norvegijoje pas norvegę, nieko nesužinau, nes aš jai tik klientė, bendravimas oficialus. Mes pasakom viena kitai tris žodžius. Jai visai neįdomu, esu jai tik kūnas, kurį ji maigo, jokio asmeninio kontakto nėra“, – dėsto D. Bogdanienė.

Šiuo metu Norvegijoje gyvena apie 45 tūkst. lietuvių.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt