Aktualijos

2020.05.22 05:30

Naujausia JK statistika ekspertų nebestebina, tačiau priminė liūdną lietuvių emigracijos mastą

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2020.05.22 05:30

Daugiau nei 176 tūkstančiai – tiek lietuvių, naujausiais Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministerijos duomenimis, per pastaruosius keletą metų kreipėsi prašydami jiems suteikti šios šalies gyventojo statusą. Ekspertai pripažįsta, kad nors šie skaičiai nenustebino, priminė emigracijos į JK mastą ir problemos gilumą. „Aš manau, kad tai yra ilgalaikio mūsų miego pasekmė“, – portalui LRT.lt sako VDU sociologas Dainius Genys.

Paraiškos teikiamos dėl „Brexito“

Praėjusią savaitę Jungtinės Karalystės (JK) vidaus reikalų ministerija pateikė naujausius duomenis, kiek ir kokių Europos Sąjungos (ES) šalių piliečių per pastaruosius keletą metų pateikė prašymus dėl gyventojo statuso suteikimo. Skelbiama, jog iki šiol gauta 3,5 mln. paraiškų. Iš jų 176 990 yra pateiktos JK esančių lietuvių.

Kaip aiškina Lietuvos ambasados JK atstovė Natalija Bacevičienė, ES piliečių registracijos dėl gyventojo statuso suteikimo programa (angl. EU Settlement Scheme) buvo sukurta ir pradėjo veikti būtent dėl JK apsisprendimo pasitraukti iš ES.

„Kol Jungtinė Karalystė buvo ES sudėtyje, galiojo laisvo judėjimo direktyva ir čia gyvenantiems ES piliečiams nereikėjo rūpintis jokiais leidimais gyventi. Kadangi JK jau nebe narė, natūralu, kad kiekvieno čia esančio užsieniečio likimas šalyje turi būti atitinkamai legalizuotas.

Programa yra skirta čia gyvenantiems, dirbantiems, besimokantiems, į pensiją išėjusiems, koks jų statusas bebūtų, ES piliečiams, tarp jų ir Lietuvos“, – nurodo N. Bacevičienė.

Ji pabrėžia, kad tie asmenys, kurie nesikreips dėl gyventojo statuso, po pereinamojo laikotarpio bus laikomi nelegaliais gyventojais. Ambasados atstovės teigimu, jau prieš kelerius metus ambasada skleidė informaciją apie šią programą ir ragino piliečius kreiptis dėl gyventojo statuso suteikimo. Termino pabaiga – 2021 m. birželio 30 diena.

„Neaišku, kaip viskas pasibaigs“

Pažvelgus į JK pateiktus duomenis matyti, kad lietuviai pagal prašymų skaičių yra 6-toje vietoje po Lenkijos, Rumunijos, Italijos, Portugalijos ir Ispanijos.

Susipažinusi su statistika, Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė atkreipia dėmesį, jog didelė dalis prašymų jau patenkinti – daugiau nei 162 tūkst. lietuvių suteiktas nuolatinio arba išankstinis nuolatinio gyventojo statusas.

Ekspertė sako, kad toks didelis skaičius nestebina, mat Jungtinė Karalystė jau daugelį metų buvo pagrindinė lietuvių emigracijos kryptis. Naujausi duomenys paprasčiausiai priminė emigracijos į šią šalį mastą, kuris susiformavo per kelis dešimtmečius.

„Šie skaičiai rodo tik emigracijos statuso formalizavimą, o ne išaugusią emigraciją. Problema ne šių dienų, bet „Brexitas“ ją išgrynino, parodė tikrus skaičius“, – komentuoja A. Sipavičienė.

Jos nuomone, didžioji dalis paraiškas dėl statuso pateikusių lietuvių veikiausiai bent jau artimiausiam laikui liks Jungtinėje Karalystėje, bet tai nereiškia, kad jie niekada negrįš į Lietuvą.

„Visi, kas gali, matyt, tie ir ima (gyventojo statusą – LRT). Gal ir galvoji už pusės metų grįžti, bet jeigu taip atsitiks, kad Lietuvoje negausi darbo ar dar kas nors nutiks ir net planavęs grįžti nebegrįši, tai tau bus kaip draudimo polisas.

Ar grįš, priklausys ne tik nuo jų situacijos JK, bet ypač nuo bendros socialinės ir ekonominės situacijos Lietuvoje“, – mintimis dalijasi A. Sipavičienė.

Vis dėlto, ekspertės teigimu, Lietuvai tokie skaičiai neabejotinai reiškia praradimą. Daugiausia emigruoja darbingo amžiaus žmonės su vaikais, o tai reiškia, jog prarandama darbo jėga bei ateities potencialas.

Taip pat emigracija veikia ir šalies demografiją: mažėja tiesioginis gyventojų skaičius ir keičiasi amžiaus struktūra, mat išvyksta jaunesni, o lieka – vyresnio amžiaus žmonės. „Tai yra ir netiesioginiai praradimai dėl nesukurtų santuokų ir sumažėjusių gimstamumo rodiklių“, – aiškina pašnekovė.

Mes turėjome daugybę metų tas problemas spręsti Lietuvoje, kad tie žmonės labiau realizuotų save čia, bet nebuvo tiek daroma, kiek reikėjo. Tai liūdinantis faktas, be jokios abejonės.

Vytauto Didžiojo universiteto sociologas Dainius Genys taip pat pažymi, kad minėta statistika yra ilgalaikių procesų atspindys, o signalai, įspėjantys apie grėsmingus emigracijos mastus, buvo siunčiami jau seniai.

„Migracija neįvyksta per naktį ir tokie skaičiai nepasidaro per metus, tai yra ilgalaikio migracijos proceso pasekmė. Mes turėjome daugybę metų tas problemas spręsti Lietuvoje, kad tie žmonės labiau realizuotų save čia, bet nebuvo tiek daroma, kiek reikėjo. Tai liūdinantis faktas, be jokios abejonės“, – sako ekspertas.

Vis dėlto jis pabrėžia nemanantis, jog užsienyje įsikūrę tautiečiai yra prarasti, ir primena, kad situacija dar gali keistis tiek į vieną, tiek į kitą pusę.

„Išvažiavo, tai išvažiavo, bet tai nereiškia, kad jie nėra lietuviai ar Lietuvos dalis. Jų nėra Lietuvoje ir galbūt mums skausminga tai priimti psichologiškai, bet nesakyčiau, kad tai prarasta karta. Neaišku, kaip viskas pasibaigs. Nežinom, galbūt dalis tų žmonių grįš, galbūt dalis naujai išvažiuos po pandemijos“, – komentuoja sociologas.

Kad prašymo dėl gyventojo statuso pateikimas neindikuoja, jog asmuo JK planuoja pasilikti visam laikui, ilgam ar, juo labiau, siekia šios šalies pilietybės, sutinka ir Londono Sičio lietuvių klubo prezidentė Gintarė Budriūnaitė. Išspręsti gyventojo statuso klausimą yra būtinas formalumas, atsiradęs dėl „Brexito“.

Jos teigimu, lietuvių aktyvumas rodo jų sąmoningumą. „Žmonės, kurie rūpinasi savo pajamų ir gyvenimo JK stabilumu, turi galimybę aplikuoti dėl šio statuso. Aukštas skaičius aplikuojančiųjų – geras ženklas, kad žmonės rūpinasi savo gerove ir žino savo teises.

Klausimas, kurio turėtume klausti, koks procentas neužpildė prašymų todėl, kad nekalba angliškai, neturi būdų naudotis internetu, negali deramai suprasti sistemos. Ši grupė žmonių yra ta, kuria turime rūpintis. Jie yra tie pažeidžiamieji“, – sako G. Budriūnaitė.

Anot Londono Sičio lietuvių klubo prezidentės, dalis iš tokių asmenų veikiausiai turi strategiją, galbūt planuoja gyvenimą ne Jungtinėje Karalystėje, yra finansiškai nepriklausomi, bet kiti gali atsidurti keblioje situacijoje. Kas laukia legalaus statuso neturinčių žmonių, kol kas nežinia.

„Priklausys nuo naujų įstatymų, kurie bus. Šiuo metu tai yra visiškai neaiški teritorija visiems. Todėl daugelis žmonių ir susitvarkė tą statusą, nes yra didelė nežinomybė.

Nuo to priklauso, kaip tu esi įdarbinamas, kaip tu keliauji, kokios galimybės, jei išvykai iš Anglijos, grįžti atgal, koks tavo statusas, jeigu tu eini į ligoninę“, – dėsto pašnekovė.

Klausimas, kurio turėtume klausti, koks procentas neužpildė prašymų todėl, kad nekalba angliškai, neturi būdų naudotis internetu, negali deramai suprasti sistemos. Ši grupė žmonių yra ta, kuria turime rūpintis.

Emigraciją į JK mažėja

Nors kol kas galima tik spėlioti, ką planuoja visi prašymus dėl nuolatinio gyventojo statuso JK pateikę lietuviai, A. Sipavičienė atkreipia dėmesį, jog pastarųjų metų lietuvių emigracijos ir sugrįžimų iš Jungtinės Karalystės statistika nuteikia pozityviai.

„Emigracija ryškiai mažėja, imigracija po truputį auga, Jungtinės Karalystės dalis emigracijos srautuose mažėja, tad tendencijos palankios. Kiek ir kaip jas gali koreguoti COVID-19, kol kas neaišku,“ – komentuoja ekspertė.

Vis dėlto Londono Sičio lietuvių klubui vadovaujanti ir su jos nariais nuolatos bendraujanti G. Budriūnaitė sako, kad po JK sprendimo trauktis iš ES lietuviai atgal į tėvynę masiškai nepuolė. Tiesa, dalis į Lietuvą parvyko dėl koronaviruso pandemijos ir šiuo metu dirba nuotoliniu būdu.

Pašnekovė teigia, kad dažniausiai Londono Sičio klubui priklausantys lietuviai profesionalai į tėvynę grįžta kurti šeimų, gavę vadovo pareigas ar matydami palankias sąlygas įsteigti savo kompaniją Lietuvoje.

„Lietuva traukia piliečius atgal savo gyvenimo kokybe, darbo lankstumu ir palankiomis sąlygomis šeimos kūrimui: mamadieniai, tėvadieniai, darbo iš namų rėmimas.

Kiekvienas lietuvis taip pat aukštai vertina gamtą ir galimybę balansuoti gyvenimą tarp miesto ir gamtos. Lietuvoje taip pat lengviau rasti galimybių prisidėti prie didesnių ir svaresnių projektų“, – nurodo ji.

Neadekvatūs lūkesčiai

G. Budriūnaitė išryškina ir aspektą, kuriam reikėtų skirti daugiau dėmesio siekiant pritraukti užsienyje gyvenančius lietuvius į tėvynę. Jos teigimu, vienas iš didžiausių barjerų, sulaikančių nuo grįžimo, yra susijęs su darbo kultūra. Tiesa, ją pakeisti, anot G. Budriūnaitės, nepaprastai sunku.

Problemų, susijusių su darbo kultūra, įžvelgia ir D. Genys. Jis išskiria du kraštutinumus. Vienas iš jų – darbdaviai, tarp kurių nemažai besiskundžiančiųjų darbo jėgos trūkumu, kitas – darbuotojai, teigiantys, jog Lietuvoje neįmanoma dirbti, nes čia jų negerbia, moka mažus atlyginimus.

„Jeigu kiekvieną tą kraštutinumą pakedentume giliau, pamatytume, kad už jų slypi neadekvatūs lūkesčiai. Vieni nori, kad jiems dirbtų labai pigiai, nieko neklausinėtų, darytų tai, kas sakoma. Iš kitos pusės – neadekvatūs lūkesčiai, kad pakeltų atlyginimus iki NASA profesorių lygio, duotų neribotą saviraišką“, – aiškina sociologas.

Jo teigimu, greta šių kraštutinumų galima rasti ir pozityvių pavyzdžių, kaip antai vakarietiško kapitalo įmonių ar tokių, kurios taiko vakarietiškus standartus: gerbia darbuotojus, taiko tam tikras personalo strategijas tiek darbuotojų paieškos procesuose, tiek siekdamos užtikrinti jų gerovę. Tačiau tobulėti dar yra kur.

„Mano hipotezė būtų tokia, kad daugeliu atvejų nei viena, nei kita pusė nenori kažko pernelyg keisti. Iš darbdavio pusės reiktų gerokai keisti visą organizacijos kultūrą, labiau subalansuoti darbo užmokesčius, peržiūrint visą personalo administravimą ir panašiai. Iš darbuotojo pusės tai taip pat reiškia tam tikrus kompromisus“, – sako D. Genys.

Sociologas atkreipia dėmesį ir į valdžios vaidmenį bei išskiria du aspektus. Pirmasis susijęs su klausimu, kaip paskirstyti dėmesį skirtingoms emigravusių gyventojų grupėms. Jo teigimu, mechanizmai, skirti pritraukti lietuvius iš užsienio ar teikti informaciją, yra daugiau ar mažiau funkcionuojantys, tačiau labiau orientuoti į aukštesnės kvalifikacijos specialistus.

„Jeigu tu esi aukštesnio išsilavinimo, turi aukštesnę kompetenciją, tau suteikiama daug didesnė pagalba ir tavo šansas grįžti ir integruotis yra ženkliai didesnis. Jeigu tu neturi aukštojo išsilavinimo ar tavo įgūdžiai specifiniai, žemesnės kvalifikacijos, pagalbos yra mažiau“, – dėsto ekspertas.

Kitas aspektas susijęs su resursais. Anot D. Genio, skirtumas tarp aukštos kvalifikacijos darbuotojų atlyginimų užsienyje ir Lietuvoje nėra toks didelis kaip žemesnės kvalifikacijos darbuotojų.

„Jei kalbame, sakykime, apie santechniką, grįžusį iš Anglijos, kas jam tą atlyginimų skirtumą padengs? Kadangi skirtumai dideli, nėra tų mechanizmų, juos sunku sukurti. Nebent įsteigsime kažkokį specialų fondą, bet tai skamba lyg utopija“, – mintimis dalijasi sociologas.

Taip pat skaitykite