Aktualijos

2020.05.05 19:37

Dėl karantino tėvynėje įstrigusios emigrantės ilgisi artimųjų, namų ir įprasto gyvenimo

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2020.05.05 19:37

Per karantiną sustabdyti skrydžiai sujaukė planus ne vienam emigrantui: šiuo metu su sūnumi Panevėžyje gyvenanti Monika nežino, kada pavyks grįžti pas Norvegijoje esantį vyrą, Jungtiniuose Arabų Emyratuose stiuardese dirbančiai Austėjai neliko galimybių grįžti į Dubajų, o Gabrielė, studijuodama Danijos universitete, paskaitų internetu klauso tėvų namuose, Lietuvoje.

Atskirta nuo vyro

Panevėžietė Monika Kondrotaitė jau 12 metų savo namais vadina nedidelį Norvegijos miestą Mosą, tačiau esant progai vis parvyksta į gimtinę aplankyti čia likusios mamos ir draugių.

„Mes turėjome bilietus grįžti atgal kovo 15 d. ir kitą dieną užsidarė sienos. Viskas vyko labai greitai, turėjome greit apsispręsti, ką darome. [...] Tą dieną, kai jau sprendėme, grįžti – negrįžti, Norvegijoje sergančiųjų buvo 1 000, o Lietuvoj vos 6. Tai, manau, įtakos mano apsisprendimui likt Lietuvoj padarė skaičiai. Išbūsime čia ramiai pas mamą, o tada grįšime namo“, – sako Monika.

Lietuvės dėl pandemijos įstrigo tėvynėje: užsienyje liko ir studijos, ir darbas, ir artimieji

Tą lemtingą dieną Monika su vyru ir sūneliu jau važiavo iš Panevėžio į Vilniaus oro uostą ir tik tada, kai jau reikėjo priduoti lagaminus skrydžiui, ji nusprendė, kad Norvegijoje pavojingiau nei Lietuvoje, todėl bent savaitei reikia pasilikti ir pažiūrėti, kaip padėtis klostysis toliau.

„Sekėme informaciją feisbuke, kas vyksta oro uoste. [...] Kažkaip nesinorėjo ir vaiką tampyti po tuos oro uostus, sakau, liksime ir žiūrėsim, kas toliau, tada grįšime. [...]

Aš tikrai tikėjausi, kad grįšime balandžio pradžioje, kad čia tiesiog viskas laikinai ir tikrai taip neužsitęs viskas. Bet užstrigome. Kiekvieną dieną žiūriu, ar yra skrydžių, tikrinu visas aviakompanijas, bet tikrai, skrydžių nėra ir šiandien galimybių grįžt namo nėra“, – pasakoja pašnekovė.

Niekas negalvojo, kad viskas truks taip ilgai, sako Monika. Jau kelias savaites jos vyras ieško išeities, kaip į namus Mose susigrąžinti mylimąją ir jųdviejų sūnelį.

„Kiekvieną dieną gauname žinutes, skambina, prašo grįžti, pats ieško bilietų, kažkokių galimybių su keltu ar su vežėjais kažkaip grįžti namo“, – sako Monika.

Monika iš pradžių dirbo valytoja, tačiau išmokusi norvegų kalbą ir dėdama daug pastangų, kad visiems įrodytų savo gebėjimus, galiausiai po ketverių metų pasiekė svajonę – atidarė nuosavą valymo paslaugas siūlančią įmonę ir dabar vadovauja šešių moterų komandai.

„Mano darbas yra gan dėkingas, nes dirbu vadovaujamą darbą, vienintelė priemonė, kuri man yra reikalinga, tai telefonas ir prieiga prie interneto. Dėl to galiu dirbti iš bet kurio pasaulio kampelio“, – teigia ji.

Monika sako puikiai suprantanti tuos lietuvius, kurie šalims ėmus uždaryti sienas ėmė iš Norvegijos bėgti į Lietuvą. Dauguma tai darė dėl to, kad ten neturi gerų darbų ir santaupų juodai dienai.

„Manau, kad saugiau jautiesi savo šalyje, nei būdamas svetimoje ir nemokėdamas kalbos. Ir pragyvenimo lygis, vis tiek Norvegijoje yra šiek tiek brangiau karantinuotis“, – pabrėžia Monika.

Ji spėja, kad Norvegijoje bus nemaža krizė, todėl po karantino daug lietuvių nuspręs niekur nevykti ir pajutę, kad čia saugiau, bandys gyvenimą kurti Lietuvoje.

„Jau yra užsidariusių įmonių, kiek girdėjau, kiek skaičiau. Kad net ir žmonės, kai kurios mažos įmonės užsidaro, vadinasi, nebegali išlaikyti darbuotojų. Manau, ji bus visur. Tik, aišku, Norvegija gana turtinga šalis, manau, išsikapstys kažkaip“, – sako moteris.

Įžvelgia privalumų, kurių nėra Norvegijoje

Emigrantė juokiasi, kad per pastaruosius mėnesius galėjo vėl prisiminti, ką reiškia gyventi pas mamą. Dienas ji leidžia vaikystės namuose, daugiabutyje Panevėžyje.

„Karantinuotis pas mamą nėra pati blogiausia vieta: valgome skaniai, viskas gerai. Stengiuos išlikt pozityvi ir ieškau pozityvių dalykų. Manau, kad šiandien esu turistė savo gimtajame mieste: vaikštau gatvelėmis ir skersgatviais, kuriais gyvenime nėjau. Ta kiekviena diena atrodo lyg viena ir ta pati, nes tai yra rutina. Turi pats kažką galvoti, ką kiekvieną dieną nuveikti. Kartais būna tokių dienų, kai sėdame į mašiną ir tiesiog važinėjamės po miestą“, – teigia Monika.

Per šį laiką Monika sako supratusi, kad nesunkiai galėtų grįžti atgal gyventi į savo gimtą miestą, nes čia ji mato daug privalumų, kurių neturi Norvegija.

„Manau, kad miestas iš tikrųjų darosi daug jaukesnis, kiekvieną kartą grįžus jaučiu, kad namai visgi yra čia.

Labai daug kas pasikeitė, kai susilaukiau sūnaus. Supratau, kad noriu, jog jis bendrautų su seneliais, dėdėmis, tetomis, draugių vaikais. Apskritai vis dar turiu ryšį su draugais, draugėmis, man tikrai ten to labai trūksta.

Apskritai labai smagu kalbėt sava kalba. Nors aš puikiai kalbu norvegiškai, bet kalbėti sava kalba, lietuviškai, vis tiek yra smagiausia“, – atvirai kalba Monika.

Stiuardėse, užstrigusi gimtajame Kaune

Kita šios istorijos herojė – stiuardesė Austėja Dubauskaitė. 3,5 metų gyvenanti ir dirbanti žinomiausiame Jungtinių Arabų Emyratų mieste Dubajuje, dabar yra užstrigusi savo gimtajame Kaune.

Austėja sako, kad jau visą mėnesį dar prieš užsidarant valstybių sienoms į kai kurias šalis ji skraidydavo su specialiomis apsaugos priemonėmis, kurių įprastai skrydžiuose anksčiau niekada nenaudodavo.

„Buvo tam tikros šalys, kuriose jau buvo privalu dengtis. Viena iš jų buvo Italija, į kurią mes ir skridome. Buvo duotos kaukės jau prieš pat skrydį, dezinfekcinis skystis kiekvienam atskirai ir pirštinės. Kiek norėjai, tiek naudojai, plautis rankas, žinoma, buvo jau pasakyta, kad mes šitaip turime laikytis didelių higienos taisyklių, tai jau realiai netgi laukdami žmonių lėktuve buvom su kaukėmis, kas buvo ir keleiviams nuostaba“, – sako ji.

Po šių, gana rizikingų skrydžių į Italiją mergina turėjo suplanuotas savo gimtadienio atostogas, kaip ir kasmet šia proga grįžo pas šeimą.

„Aš grįžau dešimčiai dienų, grįžau atšvęsti savo gimtadienio. Mano gimtadienis yra kovo 12 d., man pavyko grįžti kovo 10 d., o karantinas Lietuvoje prasidėjo jau kovo 12 d. Ir viskas. Nuo to laiko iki dabar jau pasiklydau laike“, – teigia Austėja.

„Buvau visiškai tam nepasiruošusi, išgirdusi, kad užsidaro sienos, pirmiausia ėmiau galvoti, o kaip mano darbas, privalau tuoj pat vykti į Dubajų. Buvo toks lengvas šokas. Galvojau, kaip grįžti, galvojau rašyti į Emyratus, nes ten turiu vizą. Tai aš galvojau, kad šalis vis tiek parsiskraidina savus žmones, bet išeina taip, kad jie parsiskraidina dabar jau tik tuos, kurie turi Emyratų pasus, pilietybę. Man dar kol kas nėra galimybės grįžti“, – savo reakciją į pasikeitusį pasaulį prisimena Austėja.

Avialinijų, kuriose dirba, atstovai lietuvės tiesiai šviesiai paprašė kol kas nesiveržti grįžti ir ramiai palaukti, kol pasaulyje praeis panika ir viskas ims grįš prie įprastos tvarkos.

Nieko negalėjo pakeisti

„Iš pradžių stresavau ir pradėjau klausinėti draugų Dubajuje, kas vyksta, kokia situacija, kaip man reikės grįžti. [...] Paradoksalu, bet kažkurią dieną tiesiog pagalvojau „ne, tiesiog reikia nusiraminti ir šitą laiką priimti gal net kaip Dievo dovaną“, – sako ji.

„Teko pripažinti, kad nieko pakeisti negaliu ir užstrigau neribotam laikui“, – karantino pradžią prisimena Austėja. Pirmiausia, kad svečiuose užsibus ilgiau, nei planavo, ji pranešė savo tetai, pas kurią buvo apsistojusi.

Austėja sako nenorėjusi apsunkinti savo šeimos ir pas juos užsibūti per ilgai, todėl skubiai susirado ramią vietą, kur galėtų karantinuotis vienumoje.

„Pradėjau žiūrėti, gal nuomoja kažkas butus, nes man pradėjo trūkti asmeninės erdvės, prie kurios esu pratusi. Mano darbas su žmonėmis, aš labai linkusi atitrūkti. [...] Susiradau labai nuostabią vietą pabūti, kol karantinas baigsis“, – teigia ji.

Mergina pastebėjo, kad šiuo metu Lietuvoje žmonės itin jautriai reaguoja į emigrantus, atvykusius iš kitų šalių, todėl iš pradžių bijojo, kad ieškant buto, tai gali būti kliūtis.

„Vos paskambinau ir paklausiau apie būto, kuriame gyvenu, nuomą, pasakiau, kad norėčiau nuomotis mėnesiui, tai jie pasimetė. Sako: „perskambinsiu“. Tiesiog gal net nebuvo pasiruošę tokiam klausimui, kad kažkas norėtų nuomoti mėnesiui.

Ir štai jie pergalvojo gana greitai, per valandą gavau skambutį atgal, kad viskas gerai, nuomojam ir be jokių apžiūrų, nes nebuvo galima. Su kaukėmis susitikome, perdavė man raktus ir viskas“, – sako mergina.

„Nuo tos dienos sėdžiu užsidariusi ir niekur neinu, laukiu, kol pagaliau visa tai praeis“, – pasakoja Austėja ir aprodo nedidelę 36 kvadratinių metrų erdvę, kuri netikėtai tapo laikinais jos namais.

Lietuvoje mažiau panikos

Daug avialinijų vos sustojus skrydžiams įspėjo darbuotojus apie galimą atleidimą, o kai kurios jau ir atleido dešimtis stiuardesių ir lakūnų. Tačiau Austėja dėl to nesujaudina, iš savo valdžios gavo patikinimą, kad viskas bus gerai.

„Pas mus dabar yra taip, kad niekas nedirba, visi yra namuose. Aš esu labai laiminga, kad man vis dar moka atlyginimą, kuris yra truputį jau sumažintas“, – sako ji.

Dubajuje pasilikę Austėjos draugai ir kolegos sako, kad ten šiuo metu daugiau panikos ir tvarka yra kur kas griežtesnė nei Lietuvoje.

„Šiuo metu niekas negali išeiti iš namų be šalies leidimo. Forma yra internete, ją reikia užpildyti ir užsipildžius daugiausia galima išeiti iš namų 3 valandoms. Jeigu važiuoji automobiliu, praneši, parašai, koks žmogus, kas važiuoja, netgi automobilio numerio reikia. Galima išeiti į maisto parduotuvę, ligoninę arba vaistinę“, – teigia Austėja.

Austėja bet kurią dieną gali gauti skubų kvietimą grįžti į Dubajų, o tada teks vėl grįžti prie savo darbo. Tačiau kur vyks pirmieji skrydžiai pasibaigus karantinui – kol kas niekas negali įtarti.

„Sunku dar įvertinti šitą dalyką, nes dar el. laiško, kad turėčiau grįžti, negavau, bet aš esu pasiruošusi grįžti. Ten mano visas gyvenimas dabar kurį laiką buvo. Lietuva man labai brangi, kai tik turiu atostogų, grįžtu į Lietuvą, ne kažkur keliauju, nes ir šiaip labai daug keliauju“, – sako mergina.

Lėktuvo bilietus išmetė

Danijoje, Orhuso mieste, studijuojanti ir dirbanti Gabrielė Ptašinskaitė šiuo metu taip pat ne savo noru apsigyveno tėvų namuose Kauno rajone ir nežino, kiek laiko tai truks.

Sausį atlikti praktikos į Lietuvą keliems mėnesiams grįžusi mergina planavo, kad per Velykas jau bus grįžusi į Daniją, tačiau lėktuvo bilietus teko išmesti.

„Dar pamenu, kai gavau laišką iš savo akademijos: „Jeigu įmanoma, grįžkite kaip įmanoma greičiau iš užsienio. Būtent tą naktį užsidarė viskas: ir Danija, ir Lietuva, ir Lenkija, paskui visas tas strigimas Lenkijoje įvyko, todėl net nerizikavau“, – pasakoja mergina.

Nors universitetas kvietė grįžti, Gabrielė to padaryti nespėjo, tuo metu atvirkščiai – visi ten studijuojantys lietuviai bėgo atgal į namus Lietuvoje. Kai kurie sugrįžėliai, kaip vėliau paaiškėjo, atskraidino ir koronavirusą.

„Akademija, kurioje mokausi, užsidarė gana anksti, bet, kiek žinau, Danija buvo antra šalis Europoje, kuri visiškai užsidarė. Uždarė universitetus, prekybos centrus, viską absoliučiai, skrydžius nutraukė. Tai mano akademija irgi buvo viena iš pirmųjų, kuri sureagavo“, – sako Gabrielė.

Danų reakcija buvo greitesnė, tačiau lietuviai elgiasi daug atsakingiau ir atsargiau – sako pastebėjusi ši mergina.

„Vienintelis dalykas, kurį pastebėjau, tai kad yra labai didelis skirtumas tarp danų ir lietuvių, kaip jie vertina visą situaciją. Ten, sakykime, atstumo laikymasis, kaukių nešiojimas yra ignoruojamas. [...] Vienintelė prevencija prieš virusą buvo dezinfekciniai skysčiai parduotuvėse, daugiau kaip ir nieko“, – tikina ji.

Orhuse lietuvės studentės laukia ne tik universiteto auditorijos, bet ir darbas. Po paskaitų, kad užsidirbtų asmeninėms išlaidoms, Gabrielė ten valo parduotuves.

„Jie buvo paskutinis dalykas, kuris sustojo. Prekybos centras, kuriame dirbau, užsidarė gana vėlai, todėl man taip ir knietėjo greičiau grįžti, nes vis dėlto buvau santaupų susiskaičiavus būtent trims mėnesiams. Tai viskas visiškai išsidarkė“, – atvirai kalba ji.

Situacija Danijoje ėmė sunkėti

Kartu su karantinu Danijoje prasidėjo ir atleidimų banga, kuri labiausiai paveikė aptarnavimo srityje dirbantį jaunimą. Kad situacija šalyje sunkėja, ši lietuvė sako pajautusi dar metų pradžioje.

Iš pradžių puolusi į lengvą paniką, galiausiai Gabrielė sako susigyvenusi, kad dabar pasikeitė ne tik jos, bet ir milijonų žmonių gyvenimai visame pasaulyje. Tad jaudintis nėra ko, geriau susitaikyti su tuo ir prisitaikyti.

„Danai irgi adaptuojasi. Visa švietimo sistema, viskas gerai, galiu viską daryti internetu, dėl to labai nesinervinu, nuramino dėstytojai. Bet aš pati gal labai seniai svajojau, kaip norėčiau grįžt į Lietuvą, nieko neveikti, pabūti kokius porą mėnesių ir viskas išsipildė“, – kalba Gabrielė.

Vaikščiodama po nuostabų parką šalia tėvų namų mergina prisipažįsta, kad per karantiną iš naujo pamilo Lietuvą, todėl pažada kada nors grįžti čia gyventi.

„Mano planas ir yra grįžti į Lietuvą, bet pirmiausia noriu pabaigti mokslus, noriu kažkur pagyventi dar užsienyje, galbūt Olandijoje, galbūt Azijoje. Meilė Lietuvai niekad nedingo, bet būnant čia visokių minčių būna. Vis tiek reikia mokytis iš naujo tos komunikacijos, reikia mokytis adaptuotis darbo rinkoje, išmokti, suprasti dalykus, kad jie labai skiriasi tarp Danijos ir Lietuvos. Bet kol kas visai neblogai sekas. Dabar, sakau, kol kas dar pereinamasis laikotarpis. Jei reiktų grįžti į Lietuvą gyventi, dar nemanau, kad esu visiškai tam pasiruošusi“, – tvirtina Gabrielė.

Populiariausi