Aktualijos

2020.03.20 11:05

Profesorė ištyrė emigrantų požiūrį į lietuvių kalbą: jei vaikus pavyksta išmokyti – gerai, jei ne – nieko baisaus

Lina Smolskienė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.03.20 11:05

Iš Argentinos atvykę lietuviai iš pradžių sako sunkiai suprantantys, kas kalbama per Lietuvos televiziją, radiją, lengviau būna kalbėtis akis į akį, tačiau po savaitės jau perpranta kalbą, LRT RADIJUI sakė emigracijoje gyvenančių lietuvių kalbą tyrinėjusi Vilniaus universiteto (VU) profesorė Meilutė Ramonienė.

Į jos sudarytą knygą „Emigrantai. Kalba ir tapatybė“ nugulė tyrinėjimai iš skirtingų šalių. Buvo analizuojama naujosios emigracijos bangos tautiečių lietuvių kalba, gyvenančių Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje, taip pat tiek po Antrojo pasaulinio karo Kanadoje įsikūrusių lietuvių ar jų palikuonių, tiek su naująja emigracijos banga į šią šalį atvykusių tautiečių kalba.

„Visai kitokia yra Argentina, kur mes galėjome susitikti su palikuonimis – vaikais ar anūkais tų emigrantų, kurių pirmieji giminaičiai į Argentiną atvyko prieš Antrąjį pasaulinį karą iš prieškarinės nepriklausomos Lietuvos“, – LRT RADIJUI pasakojo profesorė.

Jos teigimu, buvo siekiama išsiaiškinti, kaip žmonės vertina lietuvių kalbą, kai gyvena ar yra gimę jau ne Lietuvoje, ar sieja lietuvių kalbą su savo tapatybe, dėl kokių priežasčių nusprendžia šeimoje išlaikyti arba atvirkščiai – jos nebesimokyti ir nebemokyti. Anot M. Ramonienės, įdomi bendra tendencija išryškėjo analizuojant emigracijos priežastis.

„Ir tos bangos, kuri buvo prieš šimtmetį, ir dabartinės bangos kalbinio elgesio ir nuostatų bendrumų yra iš esmės todėl, kad yra tokia pati emigracijos priežastis – ekonominė emigracija.

Argentinos, naujųjų Norvegijos, Jungtinės Karalystės ar naujosios bangos emigrantų požiūris į lietuvių kalbą yra daugiau pragmatinis – jeigu pavyksta išlaikyti, išmokyti vaikus – gerai, jeigu nepavyksta – nieko baisaus“, – LRT RADIJUI komentavo pašnekovė.

Tampa iššūkiu

Profesorė pažymėjo, kad kai kurie labai nori mokyti vaikus lietuviškai, tačiau susidūrę su sunkumais dažniausiai pasiduoda: „Taip atrodo, ypač gyvenantiems Lietuvoje, kad tėvai tegul kalba su vaikais lietuviškai išvažiavę kažkur į užsienį ir tie vaikai mokės lietuviškai. Ne taip lengva išties išlaikyti kalbą kitos kalbos aplinkoje.“

Lietuvių kalbos mokymas neretai iššūkiu tampa dvikalbėse šeimose. A. Ramonienė pateikė pavyzdį apie šeimą, kurioje vienas iš tėvų – lietuvis, o kitas – norvegas. Kadangi jie gyvena Norvegijoje, vaiko aplinkoje dominuoja būtent norvegų kalba. Šią kalbą jis vartoja tiek namuose, tiek darželyje ar mokykloje, bendraudamas su draugais.

„Reikia ieškoti būdų, kaip patraukti vaiką, kad jam būtų įdomu ir malonu kalbėti lietuviškai, kad jam nebūtų gėda. Kartais pasidaro gėda kalbėti kitaip negu kalba draugai, negu kalbama aplinkoje. Paauglystės laikotarpiu būna, kad dažnai atsisako (kalbėti – aut. past.).

Bet šiais laikais iš Norvegijos tikrai nesunku ir netoli atvažiuoti į Lietuvą. Galima vaikus siųsti pas senelius, gimines ir draugus. Taip kai kurios šeimos ir daro.

Dažnai bendrauja, važiuoja, vasaros atostogoms atsiunčia į lietuvišką aplinką. Tuomet iškart pajaučia, kad lietuvių kalba pagerėja. Yra internetas, galima kalbėtis su Lietuvoje likusiais giminėmis ar draugais“, – patarimais dalijosi profesorė.

Besimaišančios tarmės

Paklausta apie stebinančius atradimus, A. Ramonienė išskyrė Argentinoje pastebėtas lietuvių kalbos subtilybes. Kaip pasakojo, šioje šalyje gyvenančių ir lietuviškai mokančių žmonių kalboje susimaišiusios skirtingos tarmės. Ir ne tokios, kurios pažįstamos šiandien, o siekiančios dar XX amžiaus pradžią.

„Buvo be galo įdomu stebėti, kaip tie, kurių vienas iš tėvų buvo iš vieno Lietuvos krašto, kitas – iš kito, išmoko jau kažkokio mišinio. Tarp lietuvių bendruomenių aktyviausių žmonių galbūt irgi buvo iš kitų Lietuvos pakraščių, ten vėl išryškėjo kai kurios tarminės ypatybės.

Iš tikrųjų Argentinoje gyvenančių lietuvių lietuvių kalba yra labai nepanaši į mūsų kalbą Lietuvoje. Ji apskritai labai archajiška, nes ją išmoko iš tų pirmųjų lietuvių, atvažiavusių į Argentiną 20 amžiaus antrajame-trečiajame dešimtmetyje. Ta kalba tuomet ir Lietuvoje buvo visai kitokia“, – LRT RADIJUI aiškino pašnekovė.

Visas interviu – radijo laidos „Ryto Allegro“ įraše.