Lietuva tik pradeda gyventi karantino sąlygomis, o kai kuriose šalyse įsikūrę lietuviai su tokia kasdienybe jau spėjo apsiprasti. Kiti – atvirkščiai, gyvena ten, kur virusas plinta, o šalies valdžia nesiima jokių priemonių. Kaip atrodo gyvenimas karantine ir šalyse, kur užsikrėtusiųjų tūkstančiai? Ir ką apie Lietuvos veiksmus mano stipriai viruso paveiktose vietose gyvenantys tautiečiai?
Kantriai laikosi karantino
Šiaurės Italijoje, Turino centre, gyvenanti Dominyka Kukurytė sako, kad oficialiai karantinas įvestas nuo kovo 10 dienos. Dabar visoje Italijoje negalima išeiti iš namų, išskyrus į maisto prekių parduotuvę, vaistinę, pavedžioti šunį ar turint neatidėliotinų darbo reikalų.
„Išeidamas iš namų turi turėti deklaracijos dokumentą, kurį reikia pasirašyti, jei tave sustabdo policininkas. Pavyzdžiui, reikia deklaruoti, jei einu pirkti maisto prekių. Šalia mūsų yra vidutinio dydžio parduotuvė. Buvau ketvirtadienį nuėjusi užsipirkti maisto, tai prie įėjimo stovi apsauga ir į parduotuvę įleidžia tik tam tikrą skaičių žmonių. Vienas išeina, kitą įleidžia. Tai lauke stovi eilė žmonių, bando laikytis metro atstumo“, – pasakoja lietuvė.
Ji sako, kad parduotuvėse prekių netrūksta, išskyrus dezinfekcines priemones. Be to, pastaruoju metu didelė dalis produktų siūloma su nuolaidomis. Pasak D. Kukurytės, kol kas dienos karantine primena įprastas darbo dienas. Tiesa, darbo krūvis sumažėjo ir, darbdavio nurodymu, teko išnaudoti dalį atostogų.
„Naudojamės ramybės proga susitvarkyti namus, pabaigti darbus, kuriuos buvome atidėję nuo persikraustymo, skaitome knygas, gaminame, žiūrime filmus ir serialus ar išeiname paplepėti su kaimynais iš balkono. Aš užsirašiau į vieną virtualų kursą patobulinti karjeros žinių, pagaliau turiu laiko grįžti prie fotografijos ir sutvarkyti nuotraukų archyvą, kartais užsiimu sodininkyste terasoje.
Tikriausiai laikui bėgant teks susigalvoti daugiau veiklų, kad buvimas namie palengvėtų. Planuoju išsitraukti seniai nenaudotą smuiką ir drobes piešimui“, – mintimis dalijasi D. Kukurytė.
Lietuvė patikina, kad ji pati atsargumo priemonių ėmėsi dar tada, kai virusas buvo tik pasiekęs Italiją, ir kol kas stengiasi kantriai ištverti numatytą karantino laikotarpį. Tiesa, dar savaitę pašnekovei teks gyventi su nerimu ir dėl savo pačios būklės, mat turi įsitikinti, ar neserga po paskutinio išėjimo, kai žmonių gatvėse dar buvo minios. Nors veiklos namuose nepritrūksta, sako labiausiai besiilginti pasivaikščiojimų gamtoje.
„Buvome pripratę savaitgalį kažkur važiuoti ar eiti, nes gyvendamas Italijos miesto centre neturi galimybės išbėgti į mišką ar pasislėpti gamtoje, kaip būtų galima daryti Vilniuje. Ir nežinia, kiek tęsis šita situacija, nes skaičiai Italijoje auga kaip ant mielių. Manau, kad kuo toliau, tuo bus sunkiau.
Ne tik dėl sėdėjimo namuose, bet ir stebint situaciją aplink – ar gerės, ar negerės. Toks keistas bejėgiškumo jausmas. Manau, liūdniausia tai, kad kiekvieną dieną girdime naujienų apie italus, kurie vis dar nusispjauna į įstatymą likti namuose ir organizuoja susitikimus ant suoliukų parkuose. Pietuose žmonės sau ramiausiai eina bėgioti palei jūrą su kitais žmonėmis, tai paplūdimiai palyginti pilni“, – teigia pašnekovė.
D. Kukurytė seka naujienas ir Lietuvoje, sako labiausiai nerimaujanti dėl Vilniuje gyvenančių senelių sveikatos. Tiesa, pašnekovę ramina žinia apie Lietuvoje paskelbtą karantiną. Tokius veiksmus ji vertina labai palankiai.
„Kaip sakoma, geriau apsidrausti, nei paskui gailėtis. Pažiūrėkite į Italiją. Pirmą savaitę išsigando, prasidėjo kaltų ieškojimas, jaunimas žiūrėjo skeptiškai į viską ir nekreipė dėmesio į virusą. Prie ko tai privedė? Prie dešimčių tūkstančių viruso atvejų, kurių kiekvieną dieną daugėja po kelis tūkstančius.
Kai aprims šiaurėje, prasidės pietuose, nes Italijoje itin didelė vidinė migracija ir, deja, gana didelis ignoravimas. Be to, situacija ligoninėse kritiška, nebėra laisvų vietų intensyvios terapijos skyriuose. Aišku, Lietuvoje ir mažiau gyventojų, ir mažiau migracijos, bet ir mažiau vietų ligoninėse, todėl manau, kad Lietuvai tikrai geriau stengtis išvengti kritinių situacijų, negu paskui bandyti išlipti iš duobės.“
„Britanija galėtų iš Lietuvos pasimokyti“
Londone gyvenanti Olga Nikolajeva pasakoja, kad vienintelės rekomendacijos dėl koronaviruso yra pateiktos Nacionalinės sveikatos tarnybos (NHS). Gyventojai raginami plauti rankas bent 20 sekundžių, čiaudėti ar kosėti į alkūnę, nespausti rankų, vengti didelių susibūrimų, laikytis atstumo.
Anot lietuvės, kai kurios kavinės, ypač didieji kavinių tinklai, nustojo priimti grynuosius pinigus, vykdo atsiskaitymus tik kortelėmis, taip pat nebegamina gėrimų išsinešti į pačių klientų atsineštus puodelius. Tačiau Vyriausybė jokių priemonių dėl koronaviruso nesiėmė.
„Savaitgalį socialiniame tinkle „Twitter“ netgi buvo paplitusi grotažymė #whereisboris (liet. „Kur Borisas?“ turint omenyje Jungtinės Karalystės premjerą Borisą Johnsoną – aut. past.), visi klausė, kur yra Borisas, kodėl valdžia nieko nedaro.
Daug žmonių ir organizacijų atstovų reiškia pasipiktinimą, kad Vyriausybė per atsargiai reaguoja, kad nėra griežtesnių priemonių, kad net pats premjeras leido suprasti, jog mes dabar nebandome viruso sustabdyti, nebandome užkirsti jam kelio, o tik reaguojame į jo plitimą. Daug žmonių ragina viską uždaryti, nes dabar žmonės toliau veda vaikus į darželius, mokyklas, eina į muziejus“, – dėsto pašnekovė.
Ji pati, dirbdama tarptautinėje kompanijoje, turi galimybę dirbti iš namų. Sako, kad tokią galimybę turėjo visada, o dabar įmonės darbuotojai ja naudojasi kur kas aktyviau, pastarąsias tris savaites darbovietė praktiškai tuščia. Pašnekovė vengia ir susibūrimo vietų, nevažinėja viešuoju transportu, išėjusi iš namų eina pasivaikščioti tik į netoliese esantį parką:
„Čia lengva panikai pasiduoti, manau. Ypač kai ji sklinda iš visur. Aš stengiuosi racionaliai į tai žiūrėti. Jeigu sėdėsiu, bijosiu ir labai panikuosiu, manęs tas neišgelbės. Mane išgelbės tik labai racionalūs veiksmai.
Praeitą savaitę buvau suplanavusi aplankyti tris parodas, bet priėmiau racionalų sprendimą to kultūrinio gyvenimo kol kas atsisakyti. Tai žmonės tą daro patys, bet iš valdžios jokio nurodymo, kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje, kur paskelbtas karantinas, nėra. O žmonėms to reikia, nes pasipiktinimas tikrai yra visuomenėje.“
Vis dėlto, pasak O. Nikolajevos, tam tikrų panikos ženklų galima pastebėti. Pavyzdžiui, masiškai iš parduotuvių šluojamas maistas. Paskutinį kartą pašnekovė apsipirkti buvo prieš 3 dienas ir pasakoja, kad didžiuosiuose prekybos centruose stigo pagrindinių maisto produktų ar buities prekių.
„Tualetinio popieriaus, dezinfekcinių skysčių, skalbimo miltelių, ryžių, makaronų – nieko nėra. Lentynos arba tuščios, arba apytuštės. Iki tokio juokingo lygio, kad skysto muilo buvo du buteliukai.
Vienas kainavo 2,50, o kitas – 9 svarus. Skystas muilas už 9 svarus yra labai brangu, bet iššluotas ir jis“, – teigia pašnekovė. Ji svarstė maisto prekių užsisakyti internetu, tačiau užsakymai užpildyti trim savaitėms į priekį.
Nors valdžiai nesiimant jokių veiksmų vis daugiau žmonių pradeda suprasti, kad savimi turi pasirūpinti patys, anot O. Nikolajevos, bendras britų požiūris į sveikatą ir higieną yra atsainus.
„Jie čiaudi į orą, jie neišmokyti kosėdami ar čiaudėdami užsidengti, dažnas neturi elementarių servetėlių, tai apie ką mes kalbam. Kaip mano vienas draugas juokavo, britai tik dėl viruso sužinojo, kad reikia plauti rankas, nes paprastai jie to nedaro“, – komentuoja lietuvė.
Ji teigia palaikanti Lietuvos veiksmus siekiant suvaldyti virusą. Tiesa, pripažįsta, kad iš pradžių, sužinojusi apie karantiną, manė, jog Lietuva persistengė.
„Po to pamąstai, kad šalis maža, galimybės mažesnės nei didžiųjų šalių ir jeigu ta banga prasidėtų staigiai, ar susitvarkytų ligoninės, kurių mes neturime galimybės pastatyti, kaip kai kurios šalys?
Tai atsarga gėdos nedaro. Ir nereikia matuoti, kad Kinijoje mirė tiek žmonių, o pas mus dar tik tiek atvejų. Kiekviena gyvybė yra svarbi, būtų gerai, kad sustotume su tais susirgimais, kiek dabar yra, ir kad niekas nemirtų. Tai, toliaregiškai žiūrint, jeigu yra galimybė maksimaliai apsisaugoti, tai apsisaugokime maksimaliai.
Aš širdimi labiau esu Lietuvos pusėje. Tai, ką ji daro, aš labai palaikau. Kažkam gali pasirodyti, kad yra isterikuojama, bet supraskime, kad tai nėra tiesiog sloga. Mes kalbame apie virusą, nuo kurio nėra vakcinos. Manau, kad čia rimtas požiūris, to Britanija galėtų iš Lietuvos pasimokyti“, – sako pašnekovė.
Dar vienam Londone gyvenančiam lietuviui Juozui Auškalniui lietuvių sprendimas uždaryti sienas, darželius bei mokyklas atrodo populistinis žingsnis.
„Virusas jau yra šalyje, sienų uždarymas nebepadės, na, padės statistiškai gražiau atrodyti, bet ne daugiau. Aš manau, kad nuraminti visuomenę yra ir kitų būdų, tiesiog šis yra paprasčiausias, tiesa, ekonomikai darantis didžiausią žalą“, – kalba jis.
Didžiojoje Britanijoje gyvenantis ir dirbantis lietuvis pats vakar sugrįžo į Londoną iš Barbadoso. Jo teigimu, jokios patikros oro uoste nebuvo: „Kaip suprantu, Barbadosas nėra sąraše šalių, iš kurių grįžus reikėtų karantinuotis.“
Tiesa, jis pats dirba nuotoliniu būdu, sako, tokią galimybę visada turėjęs, o dabar taip elgtis aktyviau rekomenduoja ir darbovietė. J. Auškalnis patikina, jog stebi savo savijautą, nesilanko masinio susibūrimo vietose, bet kelis kartus per savaitę planuoja apsilankyti maisto prekių parduotuvėse. Jo manymu, britų veiksmai pasverti:
„Masinės panikos nėra ar bent jau nesijaučia. Viešasis transportas veikia, parduotuvėse maisto yra, visuomenei primenama, kad nepirktų tualetinio popieriaus dvejiems metams į priekį. Aš manau, kad daugeliu atvejų priklauso ir nuo visuomenės sąmoningumo.
Jei žmonės prisiperka maisto metams, bet kitą dieną eina į parduotuvę pieno, tai toks čia ir karantinas. Tiesa, visi nėra tikrinami, bet yra NHS programėlė, kur gali per klausimus ir atsakymus pasitikrinti, ar tau yra grėsmė. Jeigu peršalimo simptomus jauti, tai rekomenduojama saviizoliacija, niekas į ligoninę neveš.“
Ispanijoje netrūksta įstrigusių tautiečių
Oficialiai karantinas Barselonoje, Ispanijoje, įsigaliojo kovo 15 dieną. Kaip sako čia gyvenantis lietuvis Tomas Dinsmonas, dabar tenka išmokti kurį laiką gyventi kitaip. Jis pats dirba nuotoliniu būdu, būtent darbas užima didžiąją dienos dalį.
„Jau antra savaitė, kai reguliariai su kolegomis susitinkame virtualioje erdvėje, jie gyvena ir dirba kitose Europos šalyse, tad aptariame realijas: kaip kas jaučiasi, kokie poreikiai, sunkumai ir panašiai. Manau, fizinė izoliacija šiuo metu yra reikalinga, bet ne amžina ir absoliuti. Svarbu užtikrinti socialinį ryšį vienam su kitu: kolegomis, artimaisiais, draugais“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Lietuvis sako, kad nors nuotaikos tiek Ispanijoje, tiek visame pasaulyje slogios, žmonės stengiasi palaikyti vieni kitus, semtis pozityvumo: „Kuo toliau, tuo labiau priprantame prie kitokio gyvenimo, režimo, tačiau tai – tik pradžia. Barselona, be abejo, ne tokia kaip visada: tuščios gatvės, parkai, pajūris. Kavinės, restoranai, parduotuvės, išskyrus maisto prekių, uždarytos jau trečia diena.“
T. Dinsmonas yra Ispanijos lietuvių bendruomenės valdybos vicepirmininkas, todėl pastaruoju metu jis daug laiko skiria bendravimui su Ispanijoje gyvenančiais lietuviais – teikia jiems aktualią informaciją, patarimus, kaip elgtis. Po dienos darbų jis džiaugiasi atradęs laiko jogai, meditacijai ir filmams.
Tenerifėje gyvenanti Agneta Vansavičienė sako, kad gyvenimas sustojo tiek Tenerifėje, tiek kitose Kanarų salose. Tiesa, vakar prasidėjęs karantinas ryte dar nebuvo išbaidęs turistų – jie tebevaikščiojo gatvėmis, ėjo į paplūdimį ar baseinus.
Tačiau miestuose pradėjus važinėti policijai, kuri pranešinėjo nurodymus likti namuose ir neiti į gatvę, gatvės pastebimai ištuštėjo. Pasak lietuvės, vos patvirtinus pirmuosius koronaviruso COVID-19 atvejus, buvo paskelbtas ir specialus telefono numeris, kuriuo galima kreiptis dėl simptomų. „Tačiau linija apkrauta, tenka laukti 40–60 minučių, kol operatoriai atsilieps“, – sako A. Vansavičienė.
Ji pasakoja, kad šiuo metu saloje yra keli šimtai įstrigusių lietuvių, kurie negali grįžti į Lietuvą. Tai ir šeimos su vaikais, ir vyresnio amžiaus tautiečiai. „Žmonės ieško, kur prasitęsti apgyvendinimą ir kaip grįžti kuo skubiau, tačiau susiduria ir su finansų klausimais. Lietuvių bendruomenė palaiko ryšį su ambasada Ispanijoje ir bendradarbiaudama tikisi rasti būdų padėti.
Tie, kurie čia gyvename, stengiamės išlaukti šį mums neįprastą, nelengvą laikotarpį, kuo galime, padėti vieni kitiems ir įstrigusiesiems. Saloje ramu tuo požiūriu, kad visi yra namuose, maisto yra, tačiau, žinoma, praktiškai visų sričių verslas sustojęs“, – situaciją komentuoja A. Vansavičienė.
