captcha

Jūsų klausimas priimtas

LTV1

Sąjūdžio 25-mečiui. Dokumentinis filmas „Disidentai“. Premjera

Vedėjai:
Kada:
Kanalas:
LRT Televizija
Trukmė:
Naujausias Įrašas:

Liudvikos Pociūnienės ir Petro Savickio „Disidentai“ pasakoja apie amžinąsias vertybes ir disidento vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje. Filme kalbinami žmonės, priklausantys tai aktyviai mažumai, kurios atkaklumas lėmė sovietų imperijos subyrėjimą.

Tos aktyvios mažumos rankose – ir degraduojančios vakarų civilizacijos ateitis, nes įpročių ir aistrų valdoma minia be saujelės disidentų, pasiruošusių aukotis, neturi nei krypties, nei kriterijų.

Jų svarstymai gali pasirodyti netikėti, o kritiškų situacijų prisiminimai – labai primenantys naujųjų laikų iššūkius. Juk gyvename vertybių sumaišties ir nuvertinimo laikais – toks reiškinys lydėjo visų didžiųjų civilizacijų žlugimą, bet jas pakeisdavo kitos, sudėtingesnės ir darnesnės vertybių sistemos. Galbūt iš tiesų stovime ant radikalių pokyčių slenksčio?

Filmas nepretenduoja tapti išsamia kovos už sąžinės laisvę sovietmečio Lietuvoje istorija. Ir kalbama jame ne tiek apie istoriją, kiek apie žmonių su tokia ypatinga praeitimi šiandienines pozicijas bei vertybes, dėl kurių jie buvo pasiruošę aukotis tada ir lieka joms ištikimi dabar.

Jau pasižiūrėjęs filmą Antanas Terleckas iškart sukritikavo pavadinimą: „Mes buvom rezistentai, ne disidentai. Disidentai buvo Rusijoje – tie, kurie stengėsi pataisyti savo šalies santvarką, o mes priešinomės okupacijai...“ Bet, regis, atsakymas į tai yra pačiame filme – tai Liudviko Simučio žodžiai „Tada mes kovojome, o dabar slaugytojo darbą reikia dirbt.“

Kam ir kodėl to slaugytojo darbo reikia – bene pagrindinis filmo klausimas, į kurį savaip atsako labai skirtingi ir savo patirtimi, ir temperamentu filmo herojai: Nijolė Sadūnaitė, Julius Sasnauskas, Liudvikas Simutis, Robertas Grigas, Antanas Terleckas, Algirdas Patackas.

Anuomet juos tikriausiai derėjo vadinti rezistentais, bet šiandien jie – disidentai, su sava Lietuvos vizija, labai besiskiriančia nuo kartais brutalios ir perdėm pragmatiškos kasdienybės.

Liudvika Pociūnienė: „Norėjom prieiti prie iš esmės žinomos medžiagos netikėtu kampu. To kampo paieškos ir užėmė daugiausia laiko, ir filme jų nematyti – nematyti pradinio užmojo aprėpti problematiką nuo kalėjimų iki nepriklausomų dailininkų dirbtuvių, nematyti bandymo sugretinti žmogaus teisių gynėjų veiksmus ir įsitikinimus įvairiose sovietinio lagerio šalyse. Paskui ėmėm siaurinti tyrimų lauką ir apsistojom prie vertybių, reikėjo kad apie jas kalbėtų kuo skirtingesni žmonės su disidento patirtimi. Kai peržiūrėjom filmuotą medžiagą, supratom, kad mūsų rankose – unikalūs liudijimai.“

Petras Savickis: „Tos medžiagos tiesiog tik reikėjo nesugadinti. Todėl atsisakėm visų režisūrinių efektų. Vaizdo sprendimas turėjo būti visiškai asketiškas, kad neužgožtų esmės. Bet kokia saviraiška atrodė svetimkūnis. Todėl filmas išėjo paprastas, neiššaukiantis – reikėjo tiesiog priimti iššūkį...“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...