captcha

Jūsų klausimas priimtas

septintasfortas.lt nuotr. LTV2

„Atspindžiai“: paveldo kolekcija

Vedėjai:
septintasfortas.lt nuotr.
Kada:
Kanalas:
LRT Kultūra
Trukmė:
Naujausias Įrašas:

Kauno VII fortas – XIX a. pabaigos fortifikacinis statinys,  priklausęs, kaip tuo metu manyta, sunkiai priešams įveikiamai Kauno tvirtovei.  Amžiams bėgant šeimininkai čia keitėsi be patrankų šūvių, kurdami savas, aplinkybių padiktuotas, istorijas.

XXI a. fortas pasitiko taip, kaip ir daugelis Kauno tvirtovės statinių – apgriautas, praturtintas nieko bendra su pirmine paskirtimi neturinčiais mūrais ir pasirengęs kapituliuoti prieš naujų erdvių ieškantį miestą.  2009 m. čia įžengė nauji šeimininkai, pasirengę ne naudotis tuo kas liko, o atkurti tai, kas šimtmetį buvo beatodairiškai naikinama. Pradėjus tvarkymo darbus priešais kareivines vėl dienos šviesą išvydo iki tol tik nuotraukose matytas grindinys. Iš šulinių, buvusių srutų duobių, ištraukti daiktai buvo čia sumanyto įkurti muziejaus pirmieji eksponatai. O baigus kareivinių rekonstrukciją, mintys ir darbai persikėlė į kitus apleistus forto pastatus. Restauruoti forto šaudmenų sandėlį padėjo archyvuose aptikti 1887 m. nubraižyti ataskaitiniai planai. Caro administracijos inžinieriai fiksavo pastatų būklę norėdami įsitikinti, kad atlikti darbai nenukrypo nuo projekto. Archyvų dokumentai, radiniai forto teritorijoje – tai šaltiniai, padėję spręsti restauracijos metu kilusius klausimus. Šaudmenų sandėlio sviedinių saugyklą net ir šiandien galima vadinti saugiausia vieta Kaune. Dar vienas nuo sunaikinimo išgelbėtas objektas – poterna – didžiausia forto slėptuvė. Tarpukariu čia buvo centrinio Lietuvos archyvo dokumentų saugykla. Sovietmečiu, po nesėkmingo dažovių sandėliavimo, šildymą ir vėdinimą praradusi patalpa tapo dideliu šiukšlių konteineriu. 

Restauruotose kareivinėse veikia Kauno tvirtovės muziejaus ekspozicija,  o dalyje patalpų vyksta moksleivių edukaciniai užsiėmimai. Septintasis fortas istorinės praeities vertę suprantančių naujųjų šeimininkų dėka verčia savo naują gyvavimo puslapį.   


Linkuvos bažnyčia ir greta jos prisišliejęs buvęs Senosios regulos Karmelitų ordino vienuolyno pastatas šiandien tuščias, o pro užkaltų langų plyšius prasiskverbę saulės spinduliai mėgina išvaryti žiemos pašalą iš erdvių koridorių ir celių.  Su Pakruojo rajono savivaldybės kultūros  paveldo specialistu Mindaugu Veliuliu vienuolyno prioro celėje mėginame surasti čia aptiktus sieninės tapybos fragmentus.  

Linkuvos vienuolyno istoriniai, architektūriniai ir polichrominiai tyrimai buvo vykdomi dar 1990 m.  Tuomet čia darbavosi grupė Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto specialistų.  Menotyrininkas Stasys Latonas buvo vienas iš tų,  kuriam pavyko pirmą kartą po kelių šimtmečių išvysti tai, ką slėpė storas dažų sluoksnis. 

Mūriniame vienuolyne,  pastatytame vietoje sudegusio rąstinio pastato, vienuoliai karmelitai įsikūrė 1772 m. Klestėjimo laikas tesiekė keletą dešimtmečių. 1832 m. vienuolynas Vilniaus gubernatoriaus nurodymu buvo  uždarytas. Archyvuose išlikę inventoriniai aprašymai, vienuolių pajamų ir išlaidų knygos padeda atkurti tai, ką šiandien galima tik įsivaizduoti. Vaismedžių sodas su dviem alėjom ir vandens kanalu. Dirbtuvės, bravoras, svirnas, daržinė. Ratinė, arklidė ir arklininko troba.  Visa tai išnyko, o liko tik mūrinis vienuolyno patstatas, kuris, kaip parodė architektūriniai tyrimai, mūsų dienas pasiekė taip pat gerokai pakeitęs savo išvaizdą. 

Šventoriuje buvusio praėjimo iš vienuolyno į bažnyčios zakristiją vietą žymi skirtingos grindinio plytelės. Pristatytoje sienoje virš nederančio prie pastato architektūros lango matosi buvusios celės skliautų žymės.  Istoriniuose šaltiniuose nurodomas ne vienas vienuolyną suniokojęs gaisras. Po jų sekė remontai ir nauji konstrukciniai, architektūriniai sprendimai, kurie, kaip dabar aiškėja, pastatui tik pakenkė. Iš praradusių stabilumą vienuolyno sienų ėmė byrėti plytos. Vienuolyno refektoriume įgriuvo skliautai. 

Istoriniai šaltiniai specialistams padeda atkurti ne tik buvusio vienuolyno patalpų išsidėstymą, jų paskirtį. Žinoma, kad vienuoliai čia buvo įkūrę prieglaudą benamiams, veikė mokykla, sukaupta  didelė biblioteka. Statant vienuolyną,  specialiai tam suprojektuotose nišose buvo pagamintos medinės knygų spintos. Išlikusią vieną tokią spintą dabar galima pamatyti tik 1990 m. tyrimų metu darytoje nuotraukoje.   

Krosnys vienuolyno celėse ir koridoriuose išmontuotos, tad virš stogo iškilę kaminai dabar atlieka tik simbolinę, vizualinę funkciją.  Iš pirmo žvilgsnio dar nesenas čerpėmis dengtas stogas, deja, taip pat tik simbolinis. Čerpės keistos prieš kelis dešimtmečius, tačiau jas pagaminusi, dabar jau bankrutavusi įmonė, akivaizdžiai nebuvo įsigilinusi į tokių gaminių technologinius procesus. Čerpės ėmė aižėti ir stoge atsivėrė skylės. 

Išaugoti tai kas išliko?  O gal atkurti tai kas prarasta? Tai klausimai, į kuriuos verta ne tik atsakyti, bet ir paversti darbais. Nes laikas kol kas eina šio kūltūros paveldo objekto nenaudai. 

Laidos autorė Ingrida Daraškevičiūtė.

„Atspindžiai“– gegužės 4 d., ketvirtadienį, 19.45 val. per LRT KULTŪRĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...