captcha

Jūsų klausimas priimtas

Archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius. LTV2

„Atspindžiai“: paveldo kolekcija

Vedėjai:
Archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius.
Kada:
Kanalas:
LRT Kultūra
Trukmė:
Naujausias Įrašas:

Piliakalniai, alkakalniai, šventvietės – nebylūs pagoniškosios epochos liudininkai, menantys priešistorinius ar ankstyvuosius istorinius laikus. Iš pietų kryžiuočiai, o iš šiaurės – kalavijuočiai. Gyvendami priešų ir gamtos apsuptyje žemaičiai ilgai saugojo senąsias tradicijas, o kai kurios, šventomis laikytos vietos, garbinamos iki šių dienų. Nuo aukštumų atsiveriantys toliai, kuriuose užkoduotas mūsų protėvių gyvenimas, kovos, senasis tikėjimas. Neatsitiktinai šis kraštas jau nuo XIX amžiaus viliojo praeities tyrinėtojus.

Viena iš mokslininko dr. Vykinto Vaitkevičiaus tyrinėjamų temų – senosios šventvietės.  Pirmasis mūsų sustojimas – Šilalės rajone, netoli Kvėdarnos esančiame Padievaičio archeologiniame komplekse. Padievačio piliakalnis iškilęs Jūros upės ir Druskinio arba Druskio upelio santakoje. Prie jo šliejasi gynybiniu grioviu nuo aukštumos atskirtas beveik hektaro ploto papilys. Kompleksas dar laukia savo tyrinėtojų. Jūros upei paplovus dalį piliakalnio aikštės, atsidengė storas kultūrinis sluoksnis, žinomi čia aptikti radiniai – kalavijo detalės, ietigaliai. Visa tai tik patvirtina istorikų teiginius apie neįprastą šios vietovės praeitį. XIX a. pabaigoje Motiejus Valančius beletristikos knygoje „Pasakojimas Antano Tretininko“ mini Padievaičio, tuomet vadinto Kvėdarna, piliakalnį, kuriame žmonės rasdavę didžiulius žiedus. Į juos tilpdavo trys pirštai, todėl tie žiedai vadinti „milžinų žiedais“.
 Piliakalnio teritorijoje, kurmiarausyje, atsitikrinai aptikta žalvarinė Romos moneta – Gordiano sestercijus, rodo, kad žmonės čia gyveno jau trečiajame mūsų eros amžiuje. Šios dienos ekspedicijai piliakalnis padovanojo dar vieną šimtmečius saugotą savo praeities dalelę. Padievaičio archeologiniam kompleksui priskirta dar viena ypatinga vieta – mitologinių akmenų grupė, vadinama Velnio sostu. 1971 m. mitologinių akmenų aplinką tyrinėjo archeologas Vytautas Urbonavičius. Aptikta ugniavietė, šiek tiek gyvulių kaulų. Surasti šią vietą pirmą kartą čia užklydusiam būtų nelengva. Nuo prašalaičių Velnio sostą  saugo brūzgynai ir sraunus Druskio upelis. Jie padėjo išsaugoti šios vietos pirmapradį unikalumą. Piliakalniai, kur stovėjo medinės žemaičių ir lietuvių pilys, mena atkaklią ir permainingą kovą su vokiečių ordinu. Kronikos tik menkai leidžia įsivaizduoti karo mąstą, įtampą, pergales, pralaimėjimus, išdavystes. Kiekviena pilis turėjo savo pavadinimą ir savo legendą. Svarbus to meto strateginis punktas – Treigių piliakalnis, davęs pradžią Laukuvos miesteliui – mūsų dienas pasiekė ne tik su išlikusiais gynybiniais įtvirtinimais, bet ir vietinių žmonių išsaugotu padavimu.

Dar vienas aplankytas objektas, neįtrauktas į pažintinius maršrutus, aplenktas ankstesnių šio krašto praeities tyrinėtojų – Spąsčio piliakalnis. Ekspedicijos užduotis – vizualiai patyrinėti prie piliakalnio prisišliejusią kalvą, vadinamą Spąsčiuku, kurioje, kaip manoma, buvo šventvietė.

2017 m. paskelbti piliakalnių minėjimo metais. Patvirtintas numatytų darbų  planas, o juos įvykdžius, apie šį svarbų mūsų šalies paveldą žinosime  gerokai daugiau.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close