captcha

Jūsų klausimas priimtas

wikipedia.org nuotr. LTV2

„Atspindžiai“: kultūros paveldo kolekcija

Vedėjai:
wikipedia.org nuotr.
Kada:
Kanalas:
LRT Kultūra
Trukmė:
Naujausias Įrašas:

Prieš aštuoniasdešimt metų, 1937 m. vasario 16 d. savo ekspozicijas lankytojams atvėrė pirmasis modernus muziejus tarpukario Kaune. Nors oficialus atidarymas buvo dar trisdešimt šeštųjų metų pabaigoje.

Vos paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, buvo manyta įkurti Tautos muziejų Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje, tačiau Vilniaus kraštą okupavus lenkams, idėja persikėlė į Laikinąją sostinę. Skelbiamas tarptautinis Vytauto Didžiojo muziejaus architektūros konkursas, deja, nepateisinęs lūkesčių. Modernaus muziejaus projektas patikėtas architektui Vladimirui Dubeneckiui, kuris pasikvietė inžinierius K. Reisoną ir K. Kriščiukaitį. Pastatas iškilo sklype tarp Donelaičio ir Kalnų (dabar Putvinskio) gatvių). Taigi dabartiniai Vytauto Didžiojo karo ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejai po vienu stogu buvo įkurti dar tarpukaryje (tuomet jie buvo vadinami Karo ir Kultūros muziejais).

Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus, atkartodamas tarpukario situaciją ir minėdamas devyniasdešimt penkerių metų jubiliejų, kelioms savaitėms lankytojams buvo atvėręs savo erdves. 

Pasižvalgykime po tarpukario interjerus. Prieš mūsų akis – centrinio vestibiulio rūbinė. Metalinis drabužinės turėklas dekoruotas art deco stiliumi. Taip pat ir ventiliacijos grotelės. Rūbų kabyklą projektavo architektas Eugenijus Manomaitis. Iki šių dienų išlikę autentiški kabliukai, tačiau patys vadinamieji pakabinimo numerių žetonėliai sovietmečiu buvo sunaikinti dėl patriotinės simbolikos. Medinis rūbinės stalviršis tarpukaryje buvo dengtas linoleumu.  Prisitaikyti prie modernaus interjero rūbininkėms nebuvo lengva nei tarpukaryje, nei šiandien, tenka žemyn-aukštyn laipioti. Atnaujintos teraco grindys.   

Pakeliui užsukame į vieną intymią vietelę. Autentiška spynelė, kurios skubantis „savo reikalais“ gali ir nepastebėti... kaip ir tarpukario grindų dangos. Šoninio įėjimo vestibiuliuose išlikę autentiški šviestuvai yra bauhauzo stiliaus.  Juodai beicuotas duris puošia art deco stiliaus masyvūs metaliniai burbulai arba klasikinės briaunuotos nikeliuotos rankenos.

Iš vestibiulio erdvių kylame teraco laiptais, dangą keičia ąžuolinis parketas, kuris buvo ventiliuojamas, kad nepelytų ir neperdžiūtų, įrengtos žalvarinės ventiliacijos angos šalia grindjuosčių. Modernizmo architektūrai būdingas turėklų dizainas – dera nikelis ir ąžuolas. Baltas lubas puošia minimaliai profiliuotos karnizų juostos. Išlikusios autentiško teraco palangės, po kuriomis nišose įleisti tarpukario laikų ketaus radiatoriai. Koridoriaus erdvė buvo naudojama ekspozicijoms. Tačiau muziejininkai labiau patenkinti buvo ekspozicjų sale be langų, apšviesta natūralia šviesa, sklindančia iš lubose įrengtų švieslangių. Įrengus pertvarą salės centre, ekspozicinė erdvė buvo padidinta. Įrengtos vitrinos ir virš radiatorių. Į ekspozicijų sales buvo atvežti minkštasuoliai lankytojams. Šiandien Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje galima išvysti ir daugiau nuo tarpukario išsaugotų baldų, pagamintų Kauno baldų dirbtuvėse.  Specialiai buvo gaminama ir muziejaus įranga. Tačiau nebuvo apsieita ir be senos muziejų įrangos. Etnografijos skyrius naudojo senas įstiklintas metalines vitrinas. Archyvuose suradusi pirkimo kvitus, architektūrologė Lina Preišegalavičienė įsitikino, kad jos taip pat buvo pagamintos Lietuvoje, nors daugel metų buvo vadinamos „švediškomis vitrinomis“.

Pažintį su tarpukario interjeru vainikuoja amfiteatrinė auditorija-konferencijų salė. Su didžiuliais, aštuonių metrų aukščio langais. Planuota penkių šimtų vietų, tačiau įrengta perpus mažesnė. Ši muziejaus erdvė buvo prieinama visuomenei ir nuomojama. Vientisa ir monumentali erdvė. Žvelgiant iš apačios, nesimato nei kėdžių porankių nei atramų, nei rašomų stalų. Sėdimos vietos išdėstytos per devynis aukštus. Pakopas vieną nuo kitos riboja pusapvalės išlenktos medžio pertvarėlės, prie kurių primontuotos atlenkiamos  kėdės ir stalai.   Auditorijos viršuje - iki šių dienų išlikęs autentiškas epidiaskopas. Projektoriaus spintelė - su ištraukiamu darbo staleliu. Nenaudojamas projektorius būdavo uždengiamas masyviu gaubtu. Baldo šone - rakinama spintelė, uždaroma nuleidžiamomis štorinėmis durelėmis. Atkurta autentiška sienų medžio panelių spalva: tamsiai rudos spalvos faneruotė derinama su juodai dažytu rėmu. Grindų dangai pasirinktas ąžuolo parketas.

M. K. Čiurlionio muziejus remonto buvo nematęs nuo tarpukario. Prieš dešimt metų pradėtas tvarkyti pastatas nebuvo įtrauktas net į kultūros vertybių registrą. Tačiau jau tada atlikti visi paveldo pastatui būtini tyrimai. Muziejaus erdvės dar nebaigtos tvarkyti. Kultūros renginių erdvėms tarnaus įrengti vidaus kiemeliai, uždengti stikline piramide.  Per dešimt metų sutvarkytas ne tik istorinis muziejaus pastatas, bet iškilo ir priestatas, kaip patys projektuotojai įvardija, per pagarbų atstumą nuo paveldo pastato, įrengta biblioteka, archyvų saugyklos, skaitmeninimo centras, parodų salė.

Architekto Vladimiro Dubeneckio sukurtame interjere vyrauja santūrus modernizmo stilius. Amfiteatrinėje erdvėje ir pačiame muziejaus pastate užkoduota pagrindinė architekto idėja: karūna. Iškilęs kartu su kitais reprezantatyviais Laikinosios sostinės pastatais muzieju –- nepriklausomos ir modernios Lietuvos valstybės simbolis.

Kernavės mokykla – neoklasicistinis vešlių senų medžių pridengtas pastatas, įdomus ne vien tik kaip architektūrinis paveldas. Tai paminklas, atspindintis 1918 m. atkurtos Lietuvos valstybės vadovų požiūrį į svarbų sėkmingo šalies vystymosi garantą – kultūrą ir švietimą. 1925 m. Švietimo ministerijos paskelbto projekto sąlygose numatyta, kad mokyklos bendras plotas turi būti ne mažesnis nei 310 kvadratinių metrų. Pirmajame aukšte numatytos  dvi klasės, darbų kabinetas,  butas mokyklos vedėjui. Antrajame aukšte dar du butai – antrajam mokytojui ir mokyklos sargui. Mokykla, pastatyta per rekordiškai trumpą laiką. Sąmatos patvirtinimą  ir įkurtuvių šventę skiria vos dveji metai. 1929 m. rugsėjo 14 d. prie mokyklos paradinio įėjimo rikiuojasi būsimieji pastato šeimininkai – moksleiviai ir mokytojai.  Tarp jų mokytojas Juozas Šiaučiūnas.

Mokyklos kieme ant supilto kalnelio iškyla Vilniaus Gedimino pilies maketas. Populiaraus to meto šūkio „Mes be Vilniaus nenurimsim” autoriaus reiktų ieškoti čia. Pasak amžininkų,  pirmasis šį šūkį ištaręs mokytojo Juozo Šiaučiūno bičiulis, Kernavės kunigas  Nikodemas Švogžlys-Milžinas.  Mokytojas Juozas Šiaučiūnas skatina savo auklėtinius domėtis krašto praeitimi, o apylinkėse surinkti eksponatai pildo antrajame mokyklos aukšte įrengtą ekspoziciją. Tai Kernavės archeologinės vietovės muziejaus pradžia.

1989 m. kernaviškių pastangomis buvo pradėti mokyklos remonto darbai. Vėl suplevėsavo palėpėje aptikta trispalvė, o mokyklos fasadą papuošė mokytojo Juozo Šiaučiūno bareljefas, menantis ne tik jo nuveiktus darbus, bet ir tragišką likimą. 1940 m. Juozas Šiaučiūnas su šeima buvo ištremtas į Sibirą ir ten žuvo.     

Vertinant kitų to paties laikotarpio statytų mokyklų būklę, galima teigti, kad Kernavės mokykla yra vienintelė išlikusi ir išlaikiusi ne tik savo autentiškumą. Nuo pat statybos pradžios, per visą savo egzistavimo laikotarpį  ji padėjo vykdyti čia dirbusiems mokytojams patikėtą misiją. Mokykla šiame pastate buvo visuomet. Iki praėjusių metų, kai ugdymo procesas buvo nutrauktas.  Čia dirbusi mokytoja Asta Jurkevičienė į  mokyklos istorijos metraštį įsegė paskutiniąsias nuotraukas. Vartant albumus, norėtųsi apie Kernavės mokyklą kalbėti ne vien tik būtuoju, esamuoju,  bet ir būsimuoju laiku.   

Laidos autorė Ingrida Daraškevičiūtė.

„Atspindžiai“– vasario 16 d., ketvirtadienį, 19.45 val. per LRT KULTŪRĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...