captcha

Jūsų klausimas priimtas

Raudonės malūnas. LTV2

„Atspindžiai“: du malūnai, du likimai

Vedėjai:
Raudonės malūnas.
Kada:
Kanalas:
LRT Kultūra
Trukmė:
Naujausias Įrašas:

Raudonės malūnas. Miniatiūrinė pilies kopija, atkartojanti bokštų dantytuosius parapetus. Peržengus pastato senąjį slenkstį, pasitinka tikri techninio paveldo lobiai, o juos rodo malūno prižiūrėtojas Stasys Balsevičius.

Raudonės pilis ir malūnas turi skirtingas istorijas. Pirmasis pilies pastatas atsiranda XVI amžiaus pabaigoje ir siejamas su turtingu feodalu Krišpinu Kiršenšteinu. Pirmieji duomenys apie malūną siekia XIX amžiaus antrąją pusę, kai Raudonės savininke tapusi Sofija Kaisarova pradeda pilies rekonstrukciją. Renesansinė pilis įvelkama į naują, neogotikinį, eklektinį rūbą. Darbus pradėjo italų architektas Cezaris Laurynas Anikinis, baigė Oldenburgo princo rūmų architektas Štegemanas. Napoleonas Orda apie 1876 metus Raudonės pilį mato tokią, kokia išliko iki mūsų dienų, išskyrus 1939 metais nugriautą cerkvės bokštą. Paveikslo kampe jau matyti vienas malūno dantytas kuoras. Tai naujas pilies dvaro teritorijoje atsiradęs statinys. Šiame pastate turėjo būti įrengtos tarnų patalpos, arklidė ir ratinė. Malūno girnos čia pradeda suktis tik 1924 metais, kai Raudonėje šeimininkauja portugalas Juozas de Faria e Kastro. Akivaizdu, kad centrinė stogo dalis nedera prie visos pastato architektūros. Stogas paaukštintas, norint surikiuoti malūno įrenginius. Tai išlikusios praėjusio amžiaus pradžioje pagamintos girnos, valcai, grikių ir kruopų gaminimo mašinos. Rūsyje tebėra malūno jėgos perdavimo agregatų sistema. Lauke po stogu saugomas paskutinysis vidaus degimo variklis, kurio garsą girdėdavo apylinkių gyventojai  ir pagal malūno darbo grafiką galėdavo tikrinti savo laikrodžius. Šiandien buvęs miestelio laikrodis tyli, o laikas eina ne šio paveldo objekto naudai. Užkalti langai ir ant durų kabančios spynos, yra tik pastangos išsaugoti tai, kas dar liko. Malūno pastatas privatizuotas, ne kartą keitęs šeimininkus ir šiuo metu vėl parduodamas. Žinantys ir mokantys vertinti tai, kas slepiasi už raudonų plytų mūro sienų neabejoja, kad tai būtų ne ką mažesnis istorijos mylėtojų traukos objektas, nei greta stovinti Raudonės pilis.

Kėdainių rajonas, Dotnuvos miestelis. Vytauto gatvėje, prie Dotnuvėlės upelės dvidešimto amžiaus pradžioje išdygo dar vienas vandens malūnas – mūrinis, iš po byrančio tinko lenda plytos, tiesa, nedegtos. Malūnas dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje lyg ir buvo atiduotas žemės ūkio bendrovei, tačiau dokumentų iki galo nesutvarkius, perėjo valstybės žinion. Šiuo metu vyksta teismai, kurių pabaigos malūnas gali ir nesulaukti, nes neturi tikro šeimininko. Tačiau kol kas malūnininkas Antanas Valmontas įrenginių neapleidžia, rūpinasi. Juk čia darbuojasi dvidešimt ketverius metus. Įranga veikia dar nuo carinės Rusijos laikų. Tiesa, valcai stovi be darbo, nes grūdų duonai sumalti jau niekas ir neatvažiuoja. Nebenaudojamos ir senosios girnos, ir maišų kėlimo įrenginys. Mediniai, nefirminiai, rankų darbo plaktukėliai – paveldo gerbėjams taip pat vertybė. Elevatoriumi, kuris iš pirmo žvilgsnio primena paprastas medžio sijas, grūdai, kol virsta miltais, keliauja nuo vienų įrenginių iki kitų.   

Svarbu, kad malūno įranga išlikusi – ji autentiška, šimtametė. Galėtų tarnauti, miltus malti, ir būti techninio paveldo vertybė.

Atvykome ne tik paganyti akis į senovinę įrangą. Malūnininkas paleidžia net be darbo užsistovėjusius valcus. Norisi tikėti, kad mes būsime ne paskutiniai, kurie klausosi kaip gaudžia šimtametis Dotnuvėlės malūnas. 
 

Laidos autoriai Ingrida Daraškevičiūtė ir Algis Kuzminskas.

„Atspindžiai“– gruodžio 8 d., ketvirtadienį, 20.00 val. per LRT KULTŪRĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close