captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Atspindžiai“: paveldo kolekcija

Vytauto Andziulio pogrindžio spaustuvė ir senoji spausdinimo technika Kauno kolegijoje. Tarpukaryje Marijampolėje iškilusi vienuolių marijonų spaustuvė. 
Vytauto Andziulio pogrindžio spaustuvė.
Vytauto Andziulio pogrindžio spaustuvė.

Kauno rajono Salių kaime, kolektyviniuose soduose, atviras lankytojams Vytauto Andziulio namas. Sovietmečiu čia veikė po namu įrengta pogrindžio spaustuvė, kurioje išspausdinti ir išplatinti dvidešimt trijų pavadinimų patriotinio bei religinio turinio leidiniai. Jų bendras tiražas 138 tūkst. egzempliorių. 

Spaustuvininkas Vytautas Andziulis savo profesijai liko ištikimas ir atgavus nepriklausomybę. Jo namuose prieglobstį rado iš spaustuvių surinkta, buvusi nurašyta ir sunaikinti paruošta įranga.  Taip susikaupė kolekcija, iliustruojanti Lietuvos spaustuvių istoriją. Nuotraukos menančios laikus, kai spaustuves galėdavai aptikti kone visuose didesniuose Lietuvos miesteliuose. Dabar galima būtų pamatyti tik pastatus. Jų paskirtis jau kita, įranga sunaikinta, o Vytauto Andziulio kolekcijoje tik nedidelė dalis to, ką pavyko išsaugoti. Raidžių rinkėjo darbo stalas – vieta,  kur galima būtų pradėti ieškoti spausdinto žodžio kelio pas skaitytojus pradžios. Dvi linotipo mašinos, išvaizda ne ką pakitusios nuo pirmųjų tokių mašinų, pagamintų devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Perversmas poligrafijoje – taip buvo vertinamas šis vokiečio Otmaro Megentalerio išradimas – palengvinęs raidžių rinkėjo darbą. Tekstas buvo renkamas klaviatūra, o bronzinės raidės krisdavo į formą, kurią užliedavo lydytas švinas. Taip pagaminama vientisa rinkinio eilutė, tinkama iškiliajai spaudai. Linotipininkas per pamainą galėdavo surinkti iki aštuoniasdešimt tūkstančių ženklų. Iki paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio tai buvo labiausiai paplitęs teksto rinkimo būdas. Daugiau nei šimtą metų poligrafijai tarnavusios linotipo mašinos savo vietą užleido kompiuteriams.

Kauno kolegijos vestibiulyje  atvykusius pasitinka įspūdingas aparatas – linotipo mašina – kuklus paminklas šiai nebenaudojamai technologijai atminti. Mašina  šiandien gali žavėti nebent savo įmantrių  mechanizmų linijomis. Šimtai tokių mašinų iš spaustuvių iškeliavo į metalo perdirbimo gamyklas. Išliko vienetai. Kauno kolegija saugo dar kelis unikalius, spausdinto žodžio praeitį menančius, įrenginius. Technologinis progresas pakoregavo kolegijos spaustuvės bendrą vaizdą, tačiau senoji technika, šiek tiek pasislinkusi,  rado savo vietą.  Praėjusio amžiaus viduryje pagamintą tigelinę spaudos mašiną išgelbėjo sumanūs meistrai,  pritaikę įrenginio mechaninį veikimo principą kitiems spaustuvės darbams. Nors praradusi kai kurias spausdinimo detales, mašina tebėra tinkama demonstruoti senąją jau nebenaudojamą technologiją. Bandomąjį presą buvo galima rasti visuose praėjusių amžių iškiliosios spaudos cechuose. Dabar tai retas eksponatas, saugomas Kauno kolegijos spaudos muziejuje. Trijų dešimtmečių užteko, kad įprastus tiems laikams įrenginius, šiandien tyrinėtumėm su nuostaba, pagal amžininkų aprašymus mėgintume nuspėti mechanizmų paskirtį, tartume keistai skambančius jų pavadinimus. Dabar tai paminklai, primenantys, kad kelią į ateitį lengviau surasti žinant savo praeitį.

Marijampolė. Tarpukaryje iškilęs ir prieš keletą metų restauruotas  pastatas vėl švyti spalvomis.  Sunku patikėti, kad čia gaudė spausdinimo staklės. Spausdinto žodžio reikalais rūpinosi broliai marijonai. Marijonų spaustuvės pastatas yra bendro kultūros paveldo statinių komplekso dalis. Marijonų istorija Lietuvoje prasideda nuo XVIII amžiaus vidurio, kai Prienų seniūno žmona Pranciška Ščiukaitė-Butlerienė į besikuriantį prie Šešupės miestelį pakvietė atvykti vienuolius marijonus, dovanojo dvaro žemių, skyrė lėšų vienuolynui ir bažnyčiai statyti. Taigi be marijonų galbūt nebūtų ir Marijampolės pavadinimo. Garsėjusi švietėjiška veikla, marijonų vienuolija nukentėjo nuo caro režimo. Prie caro vienuolynas Marijampolėje tampa marijonų įkalinimo vieta. Caro valdžia ėmėsi gudraus plano – uždraudė į vienuoliją priimti naujokus. Marijampolėje liko tik trys broliai marijonai. Paskutiniojo vienuolio marijono akivaizdoje kunigas Jurgis Matulaitis davė įžadus ir pats tapo marijonu. Marijonų vienuolija atsitiesė tik paskelbus Lietuvos nepriklausomybę. Tarpukaris tapo marijonų švietėjiškos veiklos klestėjimo metais. Vienuolijos regulose buvo nurodyta, kad šalia religinių pareigų vienuoliai turi mokyti vaikus skaityti ir rašyti. Marijonai įkūrė pradžios mokyklą, vėliau iškilo ir raudonų plytų gimnazija, kurios steigėjas ir pirmasis direktorius buvo kunigas marijonas, Vytauto didžiojo universiteto profesorius Jonas Totoraitis, daug dėmesio skyręs Marijampolės istorinių šaltinių tyrimams. Tarpukaryje iškilo ir puošnus spaustuvės pastatas, kuriame buvo įsikūrusi knygrišykla ir viena didžiausių bibliotekų Lietuvoje.  Atėjus sovietams, represijų istorija kartojasi. Vienuolynas uždarytas, į jį įkeliamos kareivinės. Vėliau paveldo kompleksą sudarko iškilęs silikatinių plytų daugiabutis, marijonų valdose įsikuria internatinė mokykla. Vienuoliai į savo namus grįžo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Iš istorinės nuotraukos atkurta ir marijonų spaustuvė – ne tik vienas iš paveldo restauravimo pavyzdžių, bet ir krašto tautinio atgimimo istorijos simbolis.
 

Laidos autorė Ingrida Daraškevičiūtė.

„Atspindžiai“– kovo 9 d., ketvirtadienį, 19.45 val. per LRT KULTŪRĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Anonsai

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...