captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kalbėk

Rašyba

NOSINĖS. ŠIEK TIEK ISTORIJOS

Balsiai, kuriuos dabar žymime raidėmis ą, ę, ų, į ir tariame kaip ilguosius ā, ē, ī, ū, kažkada buvo tariami pro nosį. Pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje rašoma: „raidė ą tariama kaip an, bet žymiai minkščiau ir neaiškiai, tarsi praryjant n“, „ę tariama kaip en, bet tamsiau ir lyg pro nosį“; rašant į „parodoma, jog joje glūdi n“, o raidėje ų „savaime slepiasi n“.
Kol dar nebuvo nusistovėjusi rašyba, senųjų raštų autoriai tą nosinumą skirtingai bandė parodyti: vieni dėjo taškelį po raide: ẹ, ị, ụ; kiti rašydavo an, en, in, un. Raides ą ir ę lietuvių raštijos pradininkai įsivedė lenkų pavyzdžiu, bet anuomet jos buvo kitokios – su „skersine šakele“, o nosinius i ir u, kadangi lenkai tokių raidžių nevartojo, ėmė žymėti pačių pasidarytomis raidėmis – pradžioje irgi su skersine šakele, o vėliau – į, ų. 1932 m. prie Švietimo ministerijos suburta rašybos komisija 1932 m. pateikė visuomenei rašybos projektą, kurio pagrindinė naujovė buvo siūlymas vietoj nosinių raidžių ą, ę, į, ų latvių pavyzdžiu rašyti ā, ē, ī, ū. Šios naujovės Švietimo ministerija nepatvirtino.
Taip žymimų balsių nosinumas nyko palaipsniui, priklausomai nuo pozicijos žodyje. Anksčiausiai išnyko galūnėse – *-n įsiliejo į prieš einantį balsį, paversdamas jį nosiniu balsiu: vilką < *vilkan. Dabar nosinės balsės vartojamos ilgiesiems balsiams žymėti, o nosinumas išlikęs tarmėse.

 

ILGIEJI IR TRUMPIEJI BALSIAI

Nors, remiantis kilme, reikėtų rašyti žųva, dįla, šįla (kaip ir rašant grupės bąla, šąla, mąžta veiksmažodžius), taip lietuvių kalbos rašybos kūrimo pradžioje rašė ir Būga su Jablonskiu, XX a. antrame dešimtmetyje nutarta rašyti y ir ū.

Raidės y ir ū rašomos prieš s, š, z, ž, r esamojo laiko veiksmažodžiuose,  o būtajame laike (kai kurių veiksmažodžių ir bendratyje) šaknis trumpa, pvz.:

 

dyla, bet diltidilo;

dūžta, bet dužti dužo;

įgrysta, bet įgristi, įgriso;

kyla, bet kilti, kilo;

kiūra, bet kiurti, kiuro;

paniūra, bet paniurti, paniuro;

skyla, bet skilti, skilo;

svyla, bet svilti, svilo;

šyla, bet šilti, šilo.

 

y ir ū esamajam ir bendratyje, o būtojo laiko šaknis trumpa, pvz.:

būti, būva, bet buvo;

griūti, griūva, bet griuvo;

kliūti, kliūva, bet kliuvo;

lyti, lyja, bet lijo;

nuščiūti, nuščiūva, bet nuščiuvo;

gyti, gyja, bet gijo;

pūti, pūva, bet puvo;

ryti, ryja, bet rijo.

 

Dėmesio, dažnas klysta rašydamas šios grupės (-yti, -ija, -ijo) veiksmažodžių esamąjį ir būtąjį laiką:

dalyti, bet dalija, dalijo;

kirmyti, bet kirmija, kirmijo;

rūdyti, bet rūdija, rūdijo;

skiepyti, bet skiepija, skiepijo;

šerkšnyti, bet šerkšnija, šerkšnijo;          

trūnyti, bet trūnija, trūnijo;

viršyti, bet viršija, viršijo.

 

DVISKIEMENIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ BŪSIMASIS LAIKAS

Kada trumpoji, kada ilgoji?

Trumpoji, jei prieš -ti nėra priebalsio:

bū-ti – bus;

džiū-ti – džius;

gy-ti – gis;

griū-ti – grius;

kliū-ti – klius;

ly-ti – lis;

pū-ti – pus;

ry-ti – ris;

šly-ti – šlis.

 

Išimtys: vy-ti – vys, siū-ti – siūs.

 

Ilgoji išlieka, jei prieš -ti yra priebalsis:

dyg-ti – dygs;

grūs-ti – grūs;

nyk-ti – nyks;

pūs-ti – pūs;

vys-ti – vys.

 

 

„Raji“ būsimojo laiko priesaga -s-   

grįžti, bet grįš;

megzti, bet megs;

regzti, bet regs;

vežti, bet veš.

 

Kodėl?

Kai veiksmažodžio kamienas baigiasi s, z, š, ž,  būsimajame laike jie susiduria su priesaga -s-: priebalsius s, z būsimojo laiko priesaga -s- „praryja“ (megz-ti, megz+-s-=megs), o „prarydama“ š, ž, priesaga -s- virsta -š (grįž-ti, grįž+-s-=grįš).

 
BALSIŲ e IR ia RAŠYMAS ŽODŽIŲ GALŪNĖSE
 
 
Jeigu vienaskaitos vardininkas (KAS?) turi galūnę , tai kitų linksnių galūnėse bus rašoma e, ė:

 

 

katė – katei, katę, kate, kates;

dėžė – dėžei, dėžę, dėže, dėžes;

medinė – medinei, medinę, medine, medines;

 stiklinė – stiklinei, stiklinę, stikline, stiklines;

dėdė – dėdei, dėdę, dėde, dėdes.

 

Jeigu vienaskaitos vardininko (KAS?) ir kilmininko linksnio galūnėse  

nėra -ė, tai ir kitų linksnių galūnėse nerašykite -e:

 

ponia – poniai, ponią, ponia, ponias;

viešnia – viešniai, viešnią, viešnia, viešnias;

vyšnia – vyšniai, vyšnią, vyšnia, vyšnias;

kelias – kelią, keliai, keliams; keliais;

gaidys – gaidžiai, gaidžiams, gaidžiais;

medinis – mediniam, mediniai, mediniams, mediniais;

stiklinis – stikliniam, stikliniai, stikliniams, stikliniais.

 
LIEPIAMOJI NUOSAKA
 
 

Baik, baikite, nors baigtibėk, bėkite, nors bėgti smeik, smeikite, nors smeigti.

 

Kodėl?

Kaip būsimojo laiko priesaga -s- „praryja“ (megz-ti, megz+-s-=megs), taip liepiamosios nuosakos formantas  -k- „praryja“ gbėg-ti, bėg+-k- =bėk.

 

SUDURTINIŲ ŽODŽIŲ RAŠYMAS

Sudurtinių žodžių sandūroje NIEKADA nerašoma -e, pvz.:

bulviakasis, rugiagėlė, pusiasalis, arkliavagis, kiauliaganis, žaliavalgis, skardžiabalsis, saldžiarūgšti. 

 

PRIEBALSIŲ SUPANAŠĖJIMAS (ASIMILIACIJA)

k ir gp ir bs ir zš ir ž

 

1915 m. išleistoje knygelėje „Rašybos dalykai“ Jablonskis rašė ir kitiems patarė rašyti grįšta, lūšta, mezdamas, vezdamas, nes, jo manymu, sunku bus mokiniams paaiškinti, kodėl yra lūžta, bet lūšiu. Šis argumentas kolegoms nepasirodė svarus, matyti, juo abejojo ir pats Jablonskis, todėl jau po kelerių metų išleistoje chrestomatijoje „Vargo mokyklai“ jis jau rašė grįžta, lūžta, mesdamas, vesdamas.

 

Tad, jei nežinote, kokį priebalsį rašyti, pasitikrinkite pagal kitas veiksmažodžio formas, pvz.:

mesdavo, mesdamas, nes mesti;

vesdavo, vesdamas, nes vesti;

mušdavo, mušdamas, nes mušti;

žaisdavo, žaisdamas, nes žaisti;

bėgti, nes bėgo;

dirbti, nes dirbo.

Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...