captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: vaikų klausimai ir džiugina, ir kelia kartėlį

Šiuolaikinių vaikų klausimai būna tokie paprasti, kokių mūsų kartos vaikams būtų buvę juokinga klausti, sako gamtininkas Selemonas Paltanavičius. „Jeigu tėvai daug žinotų, tai ir vaikai žinotų, tačiau dabartiniai tėvai viso to nežino ir jie neturi ką pasakyti“, – pastebi 60-metį švenčiančios LRT RADIJO laidos „Gamta – visų namai“ vedėjas ir knygų vaikams rašytojas.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Interviu „Universiteto žurnalistui“ jis teigia, kad šiuo metu Lietuvos gamtos situacija gera ir didelių ekologinių problemų nėra, tačiau viena bėda vis dėlto bręsta – drastiškai mažėja žmonių ekologinis išprusimas, ir to apraiškų jau yra.

„Tie, kurie turi sodybas, pirmiausia visą sodybos plotą nušienauja motorine žoliapjove. Nupjovę ir patikrinę tą vietą pamatytume, kad ten nėra vabalų. Jau dešimtmetį manęs klausia, kodėl sodybose nėra žiogų. Atsakymas paprastas. Taip šienaujant nužudomi žiogai. Tai galima priskirti ekologiniam neišmanymui. Žmonės, jei žinotų, manau, keistų savo šienavimo būdą“, – sako S. Paltanavičius.

– Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su gamta?

– Kažkas anksčiau manęs klausė, kada susidomėjau gamta, atsakiau, kad aš gimiau ja susidomėjęs.

Esu kaimo vaikas, kuris augo prie miško, vienkiemyje, o ten išeini į kiemą ir aplink – gamta. Visada norėjau suprasti gamtą, todėl mano suvokimas skiriasi nuo daugumos žmonių. Ta pirmoji patirtis, kuri net neužfiksuota, turėjo palikti kažkokį ypatingą įspūdį. Susitikimas su gamta formavo mane, o vėliau aš pats savo veikla pradėjau formuoti aplinkinius.

– Jus nuo vaikystės sužavėjo gamta?

– Taip, bet vaiko susižavėjimai gali būti įvairūs – jis, pamatęs blizgantį žaisliuką, gali galvoti, kad vieną dieną taps tokių žaisliukų kolekcininkas ir jų norės daugiau. Tai labai vaikiška, labai žmogiška. Mano manija domėtis gamta tęsiasi jau 60 metų ir dabar virto gyvenimo būdu.

Aš šiandien neįsivaizduočiau savo gyvenimo be gamtos, nes ją fotografuoju, aprašau savo knygose ir tiesiog gėriuosi bei visu tuo dalinuosi su kitais.

– Jūs iš karto žinojote, kad norite būti gamtininku?

– Taip, žinoma! Ir neturėjau jokių kitų svajonių. Galbūt miesto vaikas kitaip jautėsi, o man viskas buvo čia, pasiekiama rankomis: aš stebėjau paukščius, laipiojau po medžius, ieškojau lizdų, juos matavau, žiedavau jauniklius, kėliau inkilus. Suvalkijos pamiškės sodybos kiemas – jame pats nuo mažens viską galėjau daryti, niekas man dirbti nedraudė.

Turiu pripažinti, kaime mano kartai teko labai nemažai fizinio darbo. Kartais tekdavo išgyventi labai intensyvią vasarą, dėl to nepykdavau, bet paukščiams laiko nebelikdavo. Reikėdavo daryti tuos tikruosius ūkinius darbus. Ką darysi, bet visa tai – didžioji patirtis, o jos gyvenime vėliau labai reikia.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Būdamas vaikas jūs parašėte laišką žymiam gamtininkui Tadui Ivanauskui. Kodėl tą padarėte?

– Tai buvo pakankamai seniai, aš buvau septintokas, o T. Ivanauskas ėjo 88-uosius metus ir aš parašiau jam laišką į Obelynę, kurioje buvo T. Ivanausko vasarnamis. Aš nežinojau, kad žiemą jis gyvena Kaune, o Obelynėje tik vasarą. Laiške aš papasakojau apie paukščius, kuriuos stebėjau, parašiau savo planus... Nežinau, iš kur tiek drąsos buvo.

Atsimenu, paštininkas atnešė siuntinuką su dviem knygomis, profesoriaus laišką. Po dviejų savaičių profesorius mirė, tai buvo labai skaudus smūgis, bet man visam gyvenimui atmintyje išliko jo poelgis. Jis tikrai nežinojo, kam rašė. Gal vaikui, iš kurio nieko neišeis, bet jis tikėjo. Jau garbaus amžiaus profesorius ėjo į Kauno centrinį paštą, rašė, siuntė. Tai buvo tokia pamoka, ji man visam gyvenimui ir liko. 

– O pats sulaukiate panašių laiškų?

– Labai daug.

– Ko vaikai nori paklausti, kuo dalinasi?

– Viskuo. Jie ne tik rašo, ko tik nebūna. Man perduodami piešiniai, nes kas kaip moka, taip „rašo“. Vaikams tikrai viskas įdomu. Dažnai ir mamos parašo, nes ne visi dar yra rašantys. Klausia dažniausiai apie paukščius, kodėl kažkas vyksta gamtoje, kodėl vabalai skrenda kažkur...

Iš vienos pusės, džiugina, kad vaikai mato ir domisi, o iš kitos pusės, toks kartėlis, nes tie klausimai būna tokie paprasti, kokių mums būtų buvę juokinga klausti. Jeigu tėvai daug žinotų, tai ir vaikai žinotų, tačiau dabartiniai tėvai viso to nežino ir jie neturi ką pasakyti, paaiškinti. Pavyzdžiui, pasakyti, kokie čia medžiai, tėvai nežino jų ir vaikai nepažįsta.

Man atrodo, kad ir vaikiškų knygų tokių, kurios galėtų patenkinti žingeidumą, turi būti labai daug, bet jos turi būti rašomos labai atsakingai. Knyga negali būti šiaip sau knyga, ji turi būti su tvirtu užtaisu: daug informacijos, galbūt net neatsakytų klausimų, kurie turėtų rūpėti ateityje ar priverstų patį ieškoti atsakymų. Galima iki pusės paaiškinti, o vėliau pasakyti, kad jis pats turi rasti atsakymą.


BNS nuotr.

– Jūs rašote knygas, kurios dažniausiai yra apie gamtą ir vaikams. Ar taip jūs stengiatės supažindinti vaikus su gamta?

– Aš negaliu vaikams meluoti. Kokius pyragus gali kepti ežiukas? Ten, kur yra biologinės tiesos, net ir pasakose, jos yra su labai tikrovišku biologiniu pagrindu, tai nėra šiaip sau parašyta.

Antra vertus, būna ir kitokių pasakų, šiandien kolegos pirmokė dukra skaitė „Tukas lieka vienas“ – tai apie triušiuką neseniai išleista knyga. Triušiukas buvo paliktas ir užmirštas sodyboje, nes rudenį šeimininkai sugrįžo į miestą. Tada atsirado peliukas ir jiedu ėmė gyventi dviese. Jie verda ir geria kartu kavą – tai jų ritualas. Iš pradžių kolegos dukra nustebo, kaip triušiukas gali gerti kavą. O kodėl jis gali negerti? Leiskim vaikams fantazuoti.

– Grožinė literatūra, kurioje daug fantazijos, gali mokyti?

– Gamtinę informaciją galima perteikti per pasakas, auklėti vaikus pateikiant netgi ekologines temas. Taip bus daug geriau, nes per pasaką vaikai daug giliau gaus tą informaciją ir giliau įsisavins bei patikės. Jeigu mes parašysime mokomąją knygą, vadovėlį, vaikai tikriausiai perskaitys, užmirš ir atstums, galbūt netgi suvoks tai kaip prievartą, informacijos brukimą. Reikia ieškoti kažko kito, tai aš tai ir darau ar steigiuosi taip daryti.

– Sutiktumėte, kad trūksta švietimo ekologinėmis temomis?

– Laidoje „Gamta – visų namai“, kurią vedu, kalbame apie šias problemas. Reikia labai taikytis prie visuomenės ir jos galimybių. Šviečiant reikia naudoti priemones tokias, kokios tuo metu populiariausios. Tai ypač galioja skirtingoms amžiaus grupėms. Šiandien labai šaunu, kad yra būdų lengvai gauti rūpimą informaciją. Bet čia matau ir problemą. Toks lengvas informacijos gavimas ištrina savybę pačiam mokytis, prisiminti tam tikrus dalykus.

Jeigu nebus knygų, jeigu nebus gerų pavyzdžių, mes galime prarasti kelias kartas, kurios nebus apsišvietusios. Iš naujo viską pradėti būtų labai sunku.

– Vedate ilgaamžę laidą LRT RADIJUJE „Gamta – visų namai“. Ar ši laida teikia vilties, kad gamta klausytojams vis dar įdomi?

– Nė kalbos nėra, žinoma. Laida pradėta transliuoti dar 1957-aisiais metais, šešiasdešimt metų laidai... Sunku tai įsivaizduoti.

Būtų labai šaunu, kad tos laidos variantas būtų sukurtas vaikams ar jaunimui, nes dažniausiai ši laida skirta suaugusiųjų ar net vyresniųjų klausytojų auditorijai. Lietuvos radijo stotyse apskritai nėra laidų vaikams, kurios būtų pagavios, kuriose vaikas gautų informaciją, su juo būtų šnekama ir netgi žaidžiama. Tokios laidos nebuvimas yra spraga. Aišku, nesakau, kad vaikai turi klausytis radijo, bet jeigu bus tikrai vertos laidos, jie patys susiras tą radiją ir tikrai jo klausys, o to reikėtų, nes jame galima papasakoti apie garsus, balsus.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Ar sparčiai blogėja Lietuvos gamtinė situacija?

– Tikrai ne. Aliarmo kelti nereikia. Lietuvoje situacija tikrai gera. Gal kas nors bando parodyti kitaip. Aš galiu užtikrinti, kad mes turime vieną geriausių Europoje situacijų. Turime daugiausiai laukinės gamtos palyginus su kitomis Europos šalimis. Mes turime tokias pelkes, švariausius ežerus. Daugelis Vakarų Europos, net nekalbu apie Pietų, galėtų tik pasvajoti apie tokias sąlygas. Visa tai mūsų rankose. Išsaugosime – turėsime, o jei ne – prarasime. Būtų negerai prarasti tokį turtą.

– Kokios ekologinės problemos dabar Lietuvoje opiausios?

– Dabar Lietuvoje didelių problemų nėra. Yra bręstanti ateities problema ­– drastiškai mažėjantis žmonių ekologinis išprusimas. Galime daug ką įstatymais reguliuoti, bet tai veiks tik visuomenėje, kuri supranta.

Pavyzdžiui, laukų šienavimas pavojingas paukščiams. Tie paukščiai, kurie peri laukuose, nė vienas nepradės perėti miške. Anksčiau būdavo šienaujama dalgiu. Tada paukščiai spėdavo pasitraukti, šienautojas palikdavo nešienautą plotą su lizdu. Dabar, šienaujant naująja technika, viskas nušluojama. Galima paklausti, kada paskutinį kartą matėte žmogų, kuris šienauja pievą dalgiu.

Tie, kurie turi sodybas, pirmiausia visą sodybos plotą nušienauja motorine žoliapjove. Nupjovę ir patikrinę tą vietą pamatytume, kad ten nėra vabalų. Jau dešimtmetį manęs klausia, kodėl sodybose nėra žiogų. Atsakymas paprastas. Taip šienaujant nužudomi žiogai. Tai galima priskirti ekologiniam neišmanymui. Žmonės žinodami, manau, keistų savo šienavimo būdą.

– Kodėl pastebima tendencija, kad paukščiai negrįžta į savo lizdus?

– Paukščiai nebūna vienoje teritorijoje, jie keliauja. Išskrendančius žiemoti paukščius medžioja, o vėliau stebimės, kodėl jie negrįžta į išsaugotus namus. Lietuvoje 17 proc. valstybės teritorijos yra saugomos, o tai yra labai daug, ne visos Europos šalys gali tuo pasigirti. Europos Sąjungos statistika teigia, kad vien Pietų Europoje (Kipre, Maltoje, Italijoje, Prancūzijoje, dalyje Ispanijos) kasmet sumedžiojama ne mažiau 100 milijonų smulkių paukščių. Sunku tai net įsivaizduoti.

Pavyzdžiui, strazdų giesmininkų pagal oficialią statistiką per metus sumedžiojama apie 15 mln. Lietuvoje jų perėjimo metu dabar galėtų būti 300–400 tūkst. Aišku, kiekviena paukščių pora užaugins apie 10 jauniklių. To nepakanka, nes sumedžiojama 10 kartų daugiau šios rūšies paukščių, nei jų yra Lietuvoje.

Tai yra pati didžiausia bėda, kurią galima spręsti tik tarptautiniu būdu. Susitarimai ir konvencijos yra, bet jie apeinami. Ryškiausias pavyzdys galėtų būti Malta, kuri referendumu nutarė, kad nepaisys Europos teisės nuostatų. Taip jie galėjo pasielgti, nes teigė, kad paukščių valgymas yra tradicija, o Europos Sąjunga senas tradicijas saugo.

– Šiuo atveju neegzistuoja jokie ribojimai?

– Ribojimai yra, bet kas suskaičiuos, kiek paukščių yra nušaunama? Prieš 100 metų profesorius T. Ivanauskas išleido knygelę „Mūsų paukščiai“. Ten buvo aprašytas strazdų giesmininkų medžiojimas. Praėjo šimtmetis, tačiau niekas nesikeičia. Tik tada buvo didesni miškai, daugiau paukščių.

Dabar paukščių gamtoje regimai mažiau ir tai labai jaudina. Tarkime, Žuvinto rezervate ir kitose aukštapelkėse išvalomos plynės, kuriose gali perėti dirviniai sėjikai. Mes džiaugiamės, kad visoje Lietuvoje peri 50–60 porų. Prancūzijoje per sezoną žiemą sumedžiota 70 tūkst. dirvinių sėjikų. Kai sulygini šiuos skaičius, laimės mažėja.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...