captcha

Jūsų klausimas priimtas

LRT veidai. E. Daugėlaitė: jei žinočiau, kad ilgai vesiu „Labą rytą“, pasidaryčiau tatuiruotę

Jei „Labas rytas, Lietuva“ tektų vesti dar ilgus metus, laidos vedėja Eglė Daugėlaitė sako, kad pasidarytų tatuiruote su atsakymu į klausimą, kaip ir kada ji keliasi, mat jos to klausiama nuolat. Nepaisant negailestingai ankstyvo ryto, trys valandos darbo tiesioginiame eteryje, pasak moters, prabėga tarsi viena ir niekada neprailgsta.
 
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Jei „Labas rytas, Lietuva“ tektų vesti dar ilgus metus, laidos vedėja Eglė Daugėlaitė sako, kad pasidarytų tatuiruote su atsakymu į klausimą, kaip ir kada ji keliasi, mat jos to klausiama nuolat. Nepaisant negailestingai ankstyvo ryto, trys valandos darbo tiesioginiame eteryje, pasak moters, prabėga tarsi viena ir niekada neprailgsta.

„Vienintelis šio darbo minusas – rytas. Tos ryto valandos yra negailestingos“, – LRT.lt portalui kalba žurnalistė. Ji pasakoja, kad iš Kauno ar Klaipėdos pašnekovai į laidą atvykti kartais sutinka tik todėl, kad mėgsta laidą. O tai, sako E. Daugėlaitė, motyvuoja stengtis.

LRT laidų vedėja džiaugiasi, kad darbe jai nereikia žūtbūt vaikytis reitingų ar daryti tai, ko nenorėtų. „LRT jaučiuosi galinti laisvai būti ta vedėja, kuria noriu būti, kuriai nereikia vykdyti kažkieno reikalavimų. Visada vertinu tai, kad LRT stengiasi išlaikyti dinamiką naujienų šviežumo prasme“, – tikina E. Daugėlaitė.

– Jau penkerius metus dirbate LRT. Kodėl pasirinkote būtent šią įstaigą?

– Tiesą sakant, pasirinkau ne aš, o įstaiga pasirinko mane. Atlikau čia praktiką, kaip daugelis žurnalistikos studentų, nes LRT turbūt yra viena atviriausių žiniasklaidos priemonių praktikantams. Patiko. Kitas sritis iki tol jau buvau  išbandžiusi. Toks buvo mūsų studijų praktikos modelis – kiekvieną vasarą atlikdavome praktiką skirtingose medijose: spauda, radijas ir galų gale, jei domina, – televizija. Man ji buvo artima širdžiai ir, atsiradus galimybei, pasiūlė pradėti dirbti reportere. Pridavusi bakalaurinį darbą, 2010 metų gegužės mėnesį, gerai pamenu, oficialiai pradėjau dirbti.

Džiaugiausi, kad viskas susidėliojo į stalčiukus, nes buvo labai baisu, ką veiksiu po baigimo. Turėjau šiokių tokių darbo pasiūlymų spaudoje, internetinėje žiniasklaidoje, bet man iškart patiko televizija, naujienų, reportažų kūrimas, vaizdas, garsas, tekstas – viskas viename. Ta dinamika man labai patiko, atitiko mano charakterį.

– Kur įsivaizdavote save po studijų?

– Dar vienuoliktoje klasėje kalbėjau su draugėmis, ką norėtume studijuoti. Jos vardijo finansus, mediciną, o aš  garsiai svarsčiau, kad gal norėčiau į žurnalistiką. Pradėjau kryptingai bandyti save: rašiau į mokyklos laikraštį, kelias žinutes perspausdino regioninis dienraštis. Jau tada buvau LRT Televizijos žiūrovė ir nepraleisdavau „Stiliaus“ ir naujienų laidų, nors pastarosios atrodė tolimos, gal todėl, kad moksleiviai taip giliai tuo nesidomi. Sakiau – norėčiau vesti tokią laidą, kaip „Stilius“. Tokio pat amžiaus draugės kritiškai pasvarstė ir pasakė – tau tiktų. Na ir, vedama tos idėjos, kad gal man visai ir gali tikti, pasižiūrėjau žurnalistikos studijų programas ir stojau į Vilniaus universitetą. Vėliau viskas klostėsi taip, kad nesuabejojau, ar tai – man. Ir atrodo, kad stoviu savo batuose.

– Ar atsimenate savo pirmąjį eterį?

– Labai gerai, nes neseniai vaikščiojau knygyne ir pamačiau knygą, apie kurią kalbėjausi pirmajame savo bandomajame eteryje –  „Titaniko lietuviai“. Atsimenu, ir knygą buvau iškračiusi skersai išilgai, ir jaudinomės kartu su autore. Viską atsimenu, net ką dėvėjau. Kartais tos laidos įrašą pasižiūriu LRT Mediatekoje, kaip priemonę pamatyti, kur paaugau, ar pasistūmėjau.

Žinoma, ir taip daug strėlių sulauki. Vienos būna labai palaikančios ir tarsi nespardančios, o kitos – labai aštrios. Gauname ir laiškų, ir komentarų, ir žodžiu kartais turime atlaikyti. Pripažinsiu, kad nesu pats storžieviškiausias žmogus, kalbant apie atsparumą. Bet neskaitau komentarų, jeigu kas nors nepaklausia – ar skaitei. Jei paklausia, tada, žinoma, smalsumas nuveda paskaityti. Tačiau šiaip stengiuosi nežiūrėti, nesinervinti ir už kitus nepulti kovoti. Kartais būna, kad norėtum atrašyti, bet savo atsakymus dažniausiai parašau galvoje. Yra šeima, artimieji, kuriems dažniausiai paūžiu galvą, jeigu būna sunku. Jie yra ir didžiausias kritikas, ir palaikytojas, kuris padeda per daug neužsigraužti ar neprarasti pasitikėjimo tuo, ką darau.

Pirmasis E. Daugėlaitės pasirodymas tiesioginiame eteryje: 

– Nuo kurio karto tiesioginis eteris nebegąsdina? O gal jaudulį jaučiate iki šiol?

– Yra momentų, kai jauti didesnį jauduliuką – kai sunkiau suvaldyti situaciją, kai nesi tikras dėl savo pašnekovų. Mūsų eteris – gyvas, ten gali būti visokių nesklandumų: kažkas gali užsikirsti, kristi, dužti, ryšys nutrūkti. Dažniausiai stengiuosi išvengti ekspromto. Žinoma, jo visada gali pasitaikyti, bet griežtai neinu nesiruošusi, nežinodama, apie ką kalbėsiu. Visgi jaudulį mes turime jau tokį latentinį, atrodo, kad nebejuntame jo.

– Kaip pasikeitėte per tuos trejus metus – „Labas rytas, Lietuva“ vedėjos kėdėje? Kaip pasikeitė pati laida?

– Sakau, kad, dirbdami tokį darbą, kuriame per dieną turi galimybę pažinti (bent trumpai) daug žmonių, kur turi labai mažai laiko atrakinti nepažįstamą pašnekovą, neretai turi nuraminti, padrąsinti, išeiname nedidelį psichologijos kursą. Tada supranti, kad ir pats augi, keitiesi mokydamasis toje tiesioginio eterio mokykloje. Išmoksti ir stresą valdyti, ir nuryti, ir nepasakyti.

Manau, kad paaugau kaip vedėja: drąsiau klausiu, stengiuosi persižiūrėti pokalbius, klausimų formuluotes. Maži kabliukai, kurie pačiai užkliūna po pokalbio, lieka tarsi namų darbai, nes nemanau, kad po trejų metų gali jaustis eterio asas. Gal po 30 metų ir būsiu eterio asė, iš kurios mokysis kiti.

Laida taip pat šiek tiek atsinaujino, truputį pasikeitė formatas – nauji žaidimai, labiau įtraukėme mūsų „Facebook“ draugus, turime kiek ilgesnius pokalbius, specifinių skilčių. Tačiau tikiu, kad mūsų laida taip įaugusi į kraują, kad dideli pokyčiai žiūrovus gali net erzinti. Visas naujoves reikėtų įdiegti pamažu, nes daugelis (nuo mokyklos laikų) jau įpratę rytais ruoštis naujai darbo dienai su tokia laida, kurią pamėgo patys, jų tėvai, o gal net seneliai.

– Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

– Po „Labas rytas, Lietuva“ darbas nesibaigia – grįžtu į kabinetą ir dar dirbu. Žinoma, kavos puodeliui arba antriems pusryčiams yra laiko, nes negaliu iš karto po trijų valandų eterio vėl pulti dirbti, greit pasiruošti kitai dienai ir išbėgti. Man reikia dar pailsėti, atsigauti, išgerti kavos, paplepėti su kolegomis, spaudą paskaitinėti, tada jau galiu dirbti. Daug kam atrodo, kad ateinu, man viskas paruošta, net klausimai, ir belieka suflerį paskaityti. O dažniausiai būna taip, kad tu ir laidos eigą kartu su prodiuseriu dėlioji, ir laidos temas siūlai, ieškai pašnekovų. Būna užburtų dienų, kai numatyti pašnekovai atsisako dalyvauti laidoje. Mums neužtenka paskambinti ir gauti trumpą interviu telefonu, kaip spaudai ar interneto žiniasklaidai. Laidai reikia didesnio pašnekovų indėlio. Vieni suinteresuoti tai daryti, kad informuotų visuomenę, o kiti atvyksta tik iš geros valios.

Kartais sako – labai mėgstu jūsų laidą, dėl to ir sutikau, jeigu nemėgčiau, abejoju, ar važiuočiau šįryt iš Kauno ar Klaipėdos. Tai motyvuoja dirbti, stengtis, netingėti.  Visada gali eiti lengvesniu keliu, bet stengiesi, kad laida būtų įdomi žiūrovui, kad būtų įdomi tau pačiam, kad būtų muzikos, kad pokalbiai nebūtų sausi, kad būtų dinamiškesni. Šiltėjant orams, susiplanuojame ir į LRT kiemelį iškeliauti.

Laida man baigiasi nejučia. Tos trys valandos prabėga labai greitai. Autostrada važiuojant iš Vilniaus į Klaipėdą, trys su puse valandos prailgsta daug labiau, nei tos trys valandos tiesioginio eterio. Jos prabėga kaip valanda, nes laiko pojūtis visai kitoks. Paprastai darbą baigiu apie 12–13 valandą. Tada jau jaučiu, kad ir akys būna pavargusios, ir miego reikia. Tačiau, kai mokiausi Politikos ir medijų (VU TSPMI) magistrantūroje, buvau išmokusi nusiteikti nebemiegoti dienomis, rasti energijos skaityti, ruoštis paskaitoms. Buvo be proto sunku.  Antroje dienos pusėje, kad ir kaip besistengtum, tampi lengvai nedarbingas.

A. Ufarto (BFL) nuotr. 

– Turbūt labai įprastas klausimas – kaip Jūs atsikeliate ir kada keliatės tomis savaitėmis, kai dirbate?

– Taip, tai vienas dažniausių klausimų, ypač naujose kompanijose. Žinoma, dažniausiai jau žinau, ko manęs klaus, tai sakau, kad, jei žinočiau, kad šį darbą dirbsiu daug metų, pasidaryčiau tatuiruotę, nors nė vienos neturiu.

Kėlimosi laikas priklauso nuo kelių skirtingų dalykų, pvz., kiek merginų tą rytą dirba. Jei trys merginos, tai jau negali vėluoti nė kiek, nes reikia daugiau laiko gražinimuisi. (LRT grimuotoja portalui LRT.lt anksčiau pasakojo, kad laidai „Labas rytas, Lietuva“ nuo 5 val. iki 6 val. anksti ryte tenka paruošti net tris laidos vedėjus. „Kartais tai būna trys merginos – ilgi plaukai ir makiažai. Privalai spėti“, – tvirtino grimuotoja.) Jei dirbame dvi merginos, mes susiskirsčiusios laikus, aš atvažiuoju 5 val. 15 min., o keliuosi 4 val. 45 min. Ankščiau keldavausi  4 val., nes galvodavau, kad nespėsiu, reikės suktis kaip vijurkui ir per tą rytą sudegsiu. Tačiau užtenka tų 25 minučių ir papusryčiauti, ir atsibusti. Žinoma, laiką taupau dar ir dėl to, kad įprastomis ryto rutinos procedūromis būnu pasirūpinusi iš vakaro.

– Ar esate pramiegojusi?

– Kartą esu. Tai įvyko, regis, šį rudenį dėl to, kad telefono operacinei sistemai kažkas nutiko,  papildomo mechaninio žadintuvo neturiu, o maniškis telefonas nesuskambėjo.  Net nepriėmė skambučių, nieko, buvo tarsi negyvas. Buvau pabudinta 5 val. 55 min. nuo skambučio į kitą telefoną. Kolegos manęs jau ieškojo intensyviai, atrodė nesuspėsiu net į pirmą pokalbį, bet 6 val. 20 min. jau pristatinėjau reportažą eteryje.

Įvertini tokią patirtį ir tai, kad tikrai nenorėtum to kartoti, nors ir labai sunku keltis. Po šio incidento dovanų gavau tokią apyrankę, kuri matuoja miego ritmą, žadina palankiausiu metu, bet paaiškėjo, kad mano kėlimosi laikas yra būtent giliausioje miego fazėje. Nenuostabu, kodėl tąkart ramiai miegojau. Tad ta apyrankė kurį laiką buvo prevencinė priemonė nuo pramiegojimo – atėjus kėlimosi laikui keliskart suvirpindavo riešą. Beje, pakeičiau ir telefoną.

Be to, dabar esu davusi daugiau telefono numerių kolegoms, kad, jeigu kas, skambintų per kitus kanalus, ir žinotų mano namų adresą. Būna visokių kuriozų. Yra buvę ir tokių nutikimų, kad kolegos pramiegojo ir, net beldžiant į duris, neatsibudo arba telefono nekėlė nė vienas šeimos narys. Yra buvę, kad ir vedėjo nebuvo, bet tai toks darbas, kur žmogiškumo faktorius yra labai jautrus.

Bet kas gali pramiegoti, ir turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad bent kartą pramiegoję yra visi: nuo režisierių iki technikų, nuo garso iki IT specialistų. Būna, kad ir pašnekovai pramiega, paskambina ir sako – niekaip nespėsiu. Tada  dirbame su laidos režisieriumi,  pertvarkome laidos eigą. Būna, kad lauki, žiūrovams anonsuoji,  o pašnekovas ir nesuspėja.

– Esate sakiusi, kad televizinis veidas dabar nuvertinamas. LRT vis dar jaučiatės vertinama?

– Manau, kad čia vedėjo pozicija man yra priimtiniausia, nes mums nereikia šokti nuo tramplinų, nereikia stovėti ant galvos dėl reitingų, kurių taip reikia komercinėms televizijoms. Žinoma, komercinėse televizijose yra puikių vedėjų, kurie kažkaip išlaviruoja tarp tų dviejų polių – noro išlikti savimi ir noro išlikti televizijoje.

LRT jaučiuosi galinti laisvai būti ta vedėja, kuria noriu ir siekiu būti, kuriai nereikia vykdyti kažkieno reikalavimų. Visada vertinu tai, kad LRT suteikia erdvę jauniems specialistams, toleruoja klaidas, siekia pateikti naujienų objektyviai ir padaryti tai ne tik pirmi, bet ir kuo kokybiškiau. Tai galioja LRT galioja visur: tiek televizijoje, tiek radijuje, tiek internete.

Kalėdinis LRT vakaras. Deivaro Kaleininko (LRT.lt) nuotr. 

– Ar Jūsų vedamos laidos žanras Jums yra priimtiniausias? Kur ir kokia būtų Jūsų profesinė viršūnė?

– Šis žanras man labai priimtinas. Vienintelis šio darbo minusas – rytas. Tos ryto valandos yra negailestingos. Man patinka informacinės laidos, turinčios ir pramogos elementų. Bet visiškai nespjaučiau ir į grynai informacines laidas, ar labiau pramogines laidas. Man įdomu viskas. Labiau save matyčiau ten, kur galėčiau daugiau bendrauti su pašnekovu eteryje, kur nėra vien pasisveikinimas, 7–10 min. pokalbis ir atsisveikinimas. Man kartais labai trūksta laiko susipažinti su pašnekovu – vos jam pasirodžius turi susėsti ir jau kalbėtis eteryje.

Nežinau, ar visi turi aiškų tikslą, kaip turėtų atrodyti jų karjeros viršūnė. Televizija per daug greitai keičiasi, kad tiksliai žinotum tą viziją, nebent tai būtų laida, kuri eteryje yra jau daug metų, ir norėtum kažkaip į ją įsilieti.

Galbūt autorinė laida būtų ta mano siekiamybė. Bet tam reikia ir komandos, ir įdirbio, ir patirties. Dar nesijaučiu tokia pasikausčiusi tiek eteryje, tiek už jo ribų, nes laidos kūrimas nėra vien tik pasėdėjimas eteryje. Tai labai daug dėlionės dalių, kurios turi veikti. Manau, jeigu jau esi laidos prodiuseris ir vedėjas, daug sunkiau viską sužiūrėti, suvaldyti, svarbu suburti labai gerą komandą, kuri tau leistų būti tik vedėju. Tam reikia laiko.

– Kokiomis temomis kalbintumėte pašnekovus savo autorinėje laidoje?

– Sunku pasakyti. Viena iš mėgstamiausių mano laidų dabar yra Christiane Amanpour vedama laida per CNN.  Tai labiau politinė laida su pokalbiais studijoje ir už jos ribų. Kažkada mane žavėjo karo žurnalistika, bet supratau, kad mano būdas yra per švelnus, ir negalėčiau taip rizikuoti. Be to, man labai svarbi šeima, negalėčiau išvažiuoti į karo zoną ir viską palikti, negalvodama apie ateitį.

Dabar pamėgau Bloomberg televiziją. Ypač laidą „Titans on the table: celebrity chiefs“  – tai pokalbiai su stambiausių pasaulio kompanijų vadovais: verslo grandais, generaliniais direktoriais iš Silicon Valley. Tai – tokie pokalbiai, kai norisi klausytis kiekvieno sakinio – ir tai nebūtinai klausimai vien apie verslą, čia daug svarbiau asmenybė, vertybės, mąstymas, jų gyvenimas, tarsi valandos trukmės TEDx pranešimas akis į akį. Tai man būtų siekiamybė – norėčiau kurti tokią laidą, kurioje būtų ne tik įdomūs pokalbiai, bet pašnekovai įkvėptų veikti, jų mintys priverstų susimąstyti žiūrovą, ypač jauną, kuris ieško pavyzdžio savo gyvenimui, netiesioginio mentoriaus.

– Ką veikiate tomis savaitėmis, kai LRT žiūrovai jūsų nemato?

– Dar atsimenu savo žurnalistės reporterės patirtį. Turiu tam tikrų projektų čia – LRT Televizijoje. Keliauju, filmuoju, kalbinu, rengiu scenarijus. Apsiėmiau tokių darbų, kad nepamirščiau įgūdžių. Žinoma, skiriu laiko ir namams, ir sau – pailsėti, atsigauti. Moterys supras – reikalingos ir visokios procedūros, ir profilaktiniai apsilankymai pas gydytojus.

Turiu tą prabangą pasiūlyti susitikti ryte ir nežiūrinėti į laikrodį, kad man į darbą, nebegaliu laukti. Kažkurį laiką buvo aktyvus namų kūrimas, įrenginėjimas, statybos. Dabar stengiuosi aktyviau leisti laisvalaikį, nes metų laikas ir gyvenamoji vieta leidžia aplankyti Vingio parką, pabėgioti, pavažinėti dviračiu. Mėgstu gaminti, bet man reikia išdrįsti. Galiu ilgai žiūrėti, ilgai kaupti kulinarinę literatūrą, po to žiūrėk – ir padarai neprastus eklerus. Tada suprantu, kad įmanoma, nešu kolegoms įvertinti. Labai mėgstu save išbandyti, ar sugebėčiau. Atsipalaidavimui mėgstu žiūrėti australų televizijos kulinarinių kovų laidas. Pagalvoju, kad ir tokia televizijos laidos specifika labai įdomi.

– Grojote smuiku. Ar dar prisimenate šį užsiėmimą?

– Norėjau čia kažkada sugroti vieną kūrinį, prisiminti, atidarau dėklą, o smuikas prašosi pas meistrą. Paskutinį kartą grojau prieš pusmetį. Dažniausiai pasiimu smuiką, susiderinu jį, susinervinu, kad pirštai nebėga, pažadu, kad pajudinsiu juos daugiau, ir arba laiko nelieka, arba dar kokie kiti planai sutrukdo.

Pirmaisiais muzikos mokyklos metais griežimu „kankindavau“ šeimą, vėliau tėvai braukė ašaras ir stebėdama mane scenoje išdidžiai sakė – čia mano vaikas. O dabar, kai tie įgūdžiai prarasti, norisi groti vienumoje. Nes tam, kad kažką parodytum, reikia gerai padirbėti, ir man dabar reikėtų, manau, ne vieno mėnesio. Mano paguoda ir atgaiva – geri klasikinės muzikos koncertai. Bet viltis smuikuoti žlugs paskutinė ir kaip tik prisiruošiau nuvežti smuiką meistrui.

L. Balandžio (Žmonės.lt) nuotr.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...