captcha

Jūsų klausimas priimtas

LRT Radijo laidų vedėja G. Čiužaitė: radijas atskleidžia, ką žmogus turi viduje

Tie, kurie gerai atrodo televizijos ekrane, kartais neturi ką pasakyti, o radijas padeda atskleisti, ką žmogus turi viduje, mano LRT Radijo žurnalistė Giedrė Čiužaitė. „Įsivaizduokime televizijos reportažą su gražia, turtinga moterimi, kuri sako, kad vadovauja verslui, nors nežinia, ar taip yra. Nuo viso gražumo, kurį rodys tuo metu, gali praklausyti, ką ji sako, o radijas – tai tik garsas. Ir jeigu žmogus neturės, ką pasakyti, na, tai bus labai labai akivaizdu“, – sako moteris.
 
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Tie, kurie gerai atrodo televizijos ekrane, kartais neturi ką pasakyti, o radijas padeda atskleisti, ką žmogus turi viduje, mano LRT Radijo žurnalistė Giedrė Čiužaitė. „Įsivaizduokime televizijos reportažą su gražia, turtinga moterimi, kuri sako, kad vadovauja verslui, nors nežinia, ar taip yra. Nuo viso gražumo, kurį rodys tuo metu, gali praklausyti, ką ji sako, o radijas – tai tik garsas. Ir jeigu žmogus neturės, ką pasakyti, na, tai bus labai labai akivaizdu“, – sako moteris.

Įgyvendinusi savo svajonę tapti žurnaliste, G. Čiužaitė LRT Radijuje dirba jau 12 metų ir čia sako randanti sau reikalingą pusiausvyrą. „Jaučiu gyvenimo būdo, vertybių ir atlyginimo pusiausvyrą. Labai mažai yra žiniasklaidos, kur galėčiau dirbti nenusižengdama savo vidiniams įsitikinimams. Susumuoji ir sakai – taip, aš vis dar būsiu radijuje“, – tikina pašnekovė.

Žurnalistės žodžiais, jai darbe maloniausi ne „Facebook“ „like`ai“ po reportažais, o procesas ir turiningi pašnekovai, kurie kartais atstoja net knygų išmintį. „Iš esmės pajutau proceso džiaugsmą. Žinoma, svarbu rezultatas, bet ir tai, kad tau vis dar patinka galvoti klausimus, galvoti apie kažką naujo“, – sako moteris.

– 12 metų praleidote LRT. Kodėl taip ilgai čia dirbate? 

– Pati turėjau susirasti CV ir pasitikrinti, kada atėjau į LRT. Dirbti čia pradėjau po antro kurso, 2003 metais. Dažnai sakau, kad žmonės šiais laikais taip ilgai nedirba viename darbe, nebent Japonijoje. 

Man patiko radijas ir atmosfera čia. Atėjau atlikti praktikos iš renginių firmos, kur požiūris į darbuotojus buvo labai nehumaniškas, daug išskaičiavimo vertinant atlikėjus ir net asmeniniuose santykiuose. Atėjusi po antro kurso čia pamačiau įvairaus amžiaus, labai įvairių interesų žmones, kurie dirba daug ir labai kultūringai bendrauja tiek darbo, tiek įvairiais gyvenimo klausimais.

Vieną pirmųjų užduočių buvo reportažas po sprogimo gamykloje, ir kolegos atkreipė dėmesį, kad nepasimečiau. Apskritai į radiją atėjau viena iš savo kurso, nebuvo didelės konkurencijos. 

Niekada neplanavau ir dabar nežinau, kiek būsiu radijuje. Yra buvę tokių atvejų, kai paskambina iš kitos redakcijos ir sako – gal būtų įdomu, gal galime susitikti pasikalbėti, o aš net nepaklausiau, koks būtų mano atlyginimas. Čia jaučiu gyvenimo būdo, vertybių ir atlyginimo pusiausvyrą. Labai mažai yra žiniasklaidos, kur galėčiau dirbti nenusižengdama savo vidiniams įsitikinimams. Susumuoji ir sakai – taip, aš vis dar būsiu radijuje

Be to, atsiranda įsipareigojimas kolegoms: turime bendrų planų, yra pasitikėjimas. Dar ne taip seniai buvo motinystės atostogos, padariau metų pertrauką nuo radijo ir tada pagalvojau – na, štai, jeigu nenorėsiu grįžti, bus proga pakeisti sritį, kaip daugelis moterų daro. Bet norėjau grįžti į radiją ir po metų pertraukos. 

Iš tikrųjų beveik nevartoju žodžių „einu į darbą“, sakau, kad einu į radiją. Galvoji – na, kur tu eitum kas dieną ir nebambėtum, kad tau čia reikia kažkur keltis? Man atsakymas yra radijas. Daugelis dabar sako – susirask mylimą darbą ir tau nereikės dirbti. Ta frazė yra įgrisusi, bet iš tiesų, jeigu rasčiau gražesnius žodžius, kaip tai pasakyti, ir pagaučiau save, kai nėra sunkiausios aplinkybės, nėra susierzinimo (jo irgi pasitaiko radijuje), tada turėčiau sau pripažinti, kad, na, taip, šį rytą keliausi ir nebambėjau, ir man negaila, kad ateis pirmadienis. 

– Esate sakiusi, kad greitai ir užtikrintai atradote save radijuje. Ar svarstėte apie kitas sritis? 

– Svarsčiau. Pirmas mano darbas buvo mokykloje su draugais leistame laikraštyje. Vėliau pradėjau rašyti į „Lietuvos ryto“ priedą jaunimui „Mes!!!”. Pati įsiprašiau praktikai redakcijoje, nors buvau dar tik 10 klasę baigusi moksleivė. 

Vėliau buvo toks gana juokingas nutikimas, kai viena dėstytoja, su kuria pasibarėme, po egzamino universitete labai kategoriškai pasakė – tu niekada nedirbsi radijuje, niekada nedirbsi televizijoje ir tavo kalba netgi per prasta, kad dirbtum spaudoje. Aišku, ji tai sakė supykusi, bet aš pagalvojau – kas man gali pasakyti, kur aš dirbsiu ir kur nedirbsiu? Tad tiesiu taikymu ir nuėjau į radiją. Tikrai nebepykstu ant tos dėstytojos, tiesiog emocingas žmogus, bet tam tikra prasme padariau tai iš užsispyrimo, kad galiu ir kad niekas man nepaaiškins. 

Juokėmės su kolegomis – radijuje nemažai žmonių, čia dirbančių daugelį metų, kurie buvo išgirdę verdiktą, kad niekada čia nedirbs. 

– Nuo 10 klasės įsiprašėte praktikos redakcijoje, vadinasi, visada žinojote, kad būsite žurnaliste? 

– Tai buvo viena iš didžiausių mano svajonių. Tačiau aukščiausiais balais išlaikiusi abitūros egzaminus ir gavusi aukščiausią žurnalistikos stojamojo egzamino įvertinimą, pradėjau galvoti, o gal vis dėl to į tarptautinius santykius reikia stoti, trečias pasirinkimas – sociologija. Iki pat galo svarsčiau, nes žinojau, kad norėčiau būti žurnaliste, bet abejojau, ar geriausias būdas ja tapti yra per žurnalistikos studijas. Vis dėlto neturėjau savo aplinkoje pažįstamų žurnalistų iš įvairesnių redakcijų ir suabejojau, ar įstojusi į kitas studijas tikrai vėliau rasiu kelią į man patinkančią redakciją. 

Kita vertus, jau buvau pradėjusi dirbti, gaudavau honorarų, žinojau, kad studijuodama galėsiu užsidirbti papildomai. Nenorėjau būti našta savo mamai, nuo pat pirmo kurso visą laiką turėdavau šiek tiek savo pajamų. 

– Esate sakiusi, kad radijas geriausiai atskleidžia žmogų. Kodėl taip manote? 

– Tikrai tikiu, kad radijas padeda atskleisti, ką žmogus turi viduje. Įsivaizduokime televizijos reportažą su gražia, turtinga moterimi, kuri sako, kad vadovauja verslui, nors nežinia, ar taip yra. Nuo viso gražumo, kurį rodys tuo metu, gali praklausyti, ką ji sako, o radijas – tai tik garsas. Ir jeigu žmogus neturės, ką pasakyti, na, tai bus labai labai akivaizdu. Tie, kurie gerai atrodo, kartais neturi ką pasakyti. 

Kita vertus, mikrofono žmonės bijo mažiau negu kameros, ir jie būna daug natūralesni. Be to, radiju žmonės pasitiki dėl to, kad žino, jog tikimybė iškraipyti jų žodžius yra gana maža, palyginus su spauda. Spaudoje būna pridėta visokių „pripažino moteris“, „atviravo žurnalistė“, pašnekovai kartais, perskaitę iššifruotą tekstą, savęs beveik nebepažįsta. Radijuje būna, kad nustemba – o, koks mano balsas. Būna, žinoma, kažką iškerpi, ne visos mintys telpa, bet vis dėl to mažai tokios režisūros, kad žmogus nebeatpažintų, kad ten buvo jis. 

G. Čiužaitė. LRT nuotr. 

– Dirbate žurnaliste ir lektore. Kuris darbas Jums artimesnis? O gal vienas papildo kitą? 

– Žinoma, kad jie vienas kitą papildo. Ir skiriasi. Į paskaitą turi ateiti žinodamas, ką pasakysi žmonėms, kurie tavęs klausysis pusantros valandos ir negalės išsijungti, kaip radijo klausytojai. Radijuje nežinai, ar tavęs klausosi, ar ne, tik nujauti, be to, dažniausiai klausinėji, o ne reiški savo mintis. Dėstant studentai sėdi prieš tave ir jau iš akių matai, kai pradedi šnekėti nuobodžiai. Kartais užduoda gerą klausimą, ir nelabai turi, ką atsakyti. Tokie klausimai motyvuoja, priverčia paskaityti daugiau knygų, pasidomėti, tarkime, kokia yra radijo politika ir tradicija kitose šalyse. Tai praverčia ir darbe radijuje, bet gera motyvacija – kad turėtum ką pasakyti studentams. 

Kita vertus, kolegos universitete dažnai manęs geranoriškai klausia – Giedre, kada jau stosi į doktorantūrą, kada jau tapsi žiniasklaidos tyrinėtoja? Tada pagalvoju, kad vis dėl to visų pirma esu žurnalistė. Turiu progą su mikrofonu ateiti, prakalbinti žmones, prie kurių šiaip gatvėje neprieitum, nes lyg ir neturi teisės bet ko klausti. O kai turi mikrofoną, sakai – man įdomu, esu iš LRT Radijo, manau, kad žmonėms, kurie klausys, taip pat bus įdomu. Turiu progą susitikti su žmonėmis, kurie man tiesiog patinka, kurių mintys įdomios, kurie yra svarbūs, ir šia galimybe vis dar noriu naudotis.

– Kokia yra Jūsų žurnalistinė svajonė? 

– Neturiu vienos konkrečios svajonės. Vaikystėje, kai eidavau į lėlių spektaklį arba spektaklį, kurį vaidina aktoriai, kurių, pvz., nerodo per televiziją ar jų nėra žurnalų viršeliuose, galvodavau – turbūt jie yra liūdni aktoriai, jie nėra patys garsiausi Lietuvoje, man jų truputėlį gaila, jie turbūt turi kažkokį didelį tikslą – visi nori suvaidinti Hamletą, bet štai – jiems nesiseka. Pagalvoju kartais, kad apie mane žmonės galėtų pasakyti tą patį, maždaug – daugiau negu 10 metų toje pačioje darbovietėje, tą patį veiki, na – nepasisekė. 

O aš pajaučiau, koks svarbus gali būti pats procesas. Nėra svarbiausia, kiek „like“ paspaudė „Facebooke“ po kokiu nors tavo reportažu. Yra ir kitų dalykų. Kiek pats žinai, kad tai buvo nauja, kartais pašnekovas pasako, jog jam patiko klausimai, nustebino, ir kad rezultatas jį tenkina. Žmonės, kurie domisi ta sritimi, pakomentuoja – o, aš dar to negirdėjau, nenorėjau lipti iš mašinos nepasibaigus laidai. Būdavo, sėdi šeštadienio vakare ir montuoji sekmadienio laidą. Atrodo, šeštadienio vakaras, o tu – studentė, kiek daug gali nuveikti! Bet nepuldavau dejuoti, juk galima sakyti – garbė, klausaisi interviu su protingu žmogumi, užuot gurkšnojusi vynelį.

Iš esmės pajutau proceso džiaugsmą. Žinoma, svarbu rezultatas, bet ir tai, kad tau vis dar patinka galvoti klausimus, kažką naujo.

Noriu nuvažiuoti pasižiūrėti kaip veikia kiti transliuotojai, pvz., Amerikos visuomeninis radijas NPR. Vis galvojame, ką daryti, kad Lietuvos radijo klausytųsi ir daugiau jaunų žmonių. Turiu tokių svajonių, bet, grįžtant prie teatro aktorių ir vaidmenų, – turbūt kiekvienam savas Hamletas. Pažįstami dažnai linki patekti į televiziją, bet mano svajonės tikrai nesusiveda į tai, kad norėčiau būti žiūrimiausios vakaro televizijos laidos vedėja.  

– Sakote, kad Jums garbė, malonumas klausyti protingo žmogaus interviu. Ar daug pasisemiate iš savo darbo? 

– Labai. Mokyklos laikais buvau žmogus, kuris skaitydavo labai daug knygų, augau jų apsupta. Kai pradėjau dirbti žurnaliste, imti interviu, pastebėjau, kad dalį to, ką gaudavau iš knygų, gaunu iš tų žmonių, su kuriais susitinku, ir tikrai pradėjau mažiau skaityti. Žinoma, galima sakyti, kad turėjau tiesiog mažiau laiko, bet tikrai yra minčių, citatų, kurios kartais gal net netelpa į galutinę interviu versiją, bet nuolatos skamba mano galvoje. Ir tai, kad galėjau jas išklausyti, tikrai yra dovana. 

– Kokios citatos įsiminė labiausiai? 

– Pvz., viena iš tokių minčių, kurią aš vis suku galvoje yra vienos moters, kuri turi ir savo biologinių vaikų ir yra įsivaikinusi mergaitę. Šiame kontekste, kai daug kalbame, kad globos sistema Lietuvoje turėtų keistis, ta mama, Aurelija, sako – įsivaizduokit, nueinat į prekybos centrą, ten yra visko, gali nusipirkti viską, o pasaulyje yra vaikų, kurie tiesiog neturi mamos ir tėčio. Tai yra viena iš tų minčių, kurios tikrai nepamirštu, ir jų yra daugiau.

Žurnalisto darbas kartais ir sunkus dėl to, kad visą laiką kalbi apie problemas, kaip žmonės galėtų jas spręsti, padaryti, kad jų būtų mažiau. Mintyse mikrofoną tarsi atsuki į save ir galvoji – o aš, ką aš padariau, kad būtų kitaip? Kita vertus, nesi sumedėjęs, nuolatos galvoji, koks esi žmogus ir ką veiki šiame gyvenime. 

– Vedate laidą „Mes, moterys“, turbūt dažnai sulaukiate klausimo, kodėl nėra laidos „Mes, vyrai“. Gal Jūsų laida aprėpia viską? 

– Tai laida, kurios pavadinimas yra netgi klaidinantis, aš jį, galima sakyti, paveldėjau. Laidoje šneka ir vyrai, ir moterys. Kai paskambini vyrui ir sakai, kad esu Giedrė Čiužaitė iš laidos „Mes, moterys“, dalis sako – taip, žinau šią laidą, o kita dalis – kuo aš čia dėtas? Tada turi teisintis, kad tai yra laida apie gyvenimą, tiesiog žvelgiant iš perspektyvos, kad moterų ir vyrų patirtys gali skirtis.

Kita vertus, žmonės turbūt pyktų, jei vesčiau laidą „Mes, vyrai“. Tai kur tie vyrai, kurie ateitų pas LRT vadovybę ir sakytų – mes norime laidos „Mes, vyrai“ ir ją rengsime? 

– Kiek asmeninis gyvenimas diktuoja laidos temas? Kaip apskritai jų ieškote? 

– Skirtingai. Tikrai nepabėgsi nuo asmeninio gyvenimo, bet stengiesi galvoti, kas klausosi laidos. Skaitai kitą žiniasklaidą, knygas. Telefone nuolat pildau užrašų lapus: čia –„Ryto garsams“, čia – „Mes, moterys“. Kažką perskaitai, pamatai, nugirsti mintį, nebaigtą sakinį, suklūsti, pradedi ieškoti, ar taip buvo, ar taip yra. 

Jeigu žmonės žino apie tavo asmeninį gyvenimą, jie kartais linkę priekaištauti, kad laidas rengi apie tai, kas įdomu tau. Kai žmonės sužinojo, kad esu mama, po kiekvienos laidos, kurioje paminimi vaikai, gaudavau ironiškų pastabėlių – va, tai tau svarbu kaip jaunai mamytei. Kita vertus, kai aš nebuvau mama, man tikrai buvo sunkiau daryti temas, kur minima motinystė, bet vis tiek stengiausi jų sugalvoti, nes žinau, kad žmonėms tai įdomu. Tada gaudavau pastabų – šių pokalbių yra per mažai, bet tu esi ne mama ir tau sunku suprasti. Manau, iš tiesų interviu tokiomis temomis buvo ir yra panaši proporcija, tačiau vienais atvejais sakė – per mažai, kitais – per daug.

LRT Radijo laidos „Ryto garsai“ komanda. LRT nuotr. 

– Vedate ne vieną radijo laidą. Su kokiomis laidomis dirbti Jums patinka labiausiai?

– Su visomis. Daugiausiai manęs dabar yra laidoje „Mes, moterys“ ir „Ryto garsuose“. Man reikia abiejų, kad jausčiausi žurnalistė. Vienas dalykas yra „Ryto garsai“ – tai 3,5 val. tiesioginio eterio, kai bet kada gali pasikeisti tema – tai visa tiesioginio eterio įtampa su visais privalumais ir trūkumais. Kita vertus, yra laida „Mes, moterys“, kur interviu yra ilgesni, tikrai visada susitinki su žmogumi, labai retai kalbini telefonu, žiūri jam į akis, prie temos gali praleisti daugiau laiko, įsigilinti. Žmonės, ypač tie, kurie nėra žiniasklaidos kalbinami dažnai, o duoda tau interviu pirmą kartą, tiesioginėje laidoje jaustų įtampą. Bet kai yra labiau atpalaiduojanti atmosfera, kai kalbi jų namuose, jie atsiveria ir papasakoja tokius dalykus, kurių dar niekas negirdėjo. Tai yra visai kita žurnalistikos pusė, kuri man irgi labai reikalinga. Kartais sunku derinti tuos skirtingus dalykus, kartais atrodo, kad daugiausiai ir gauni iš to, kad neužsiimi tik telefonine žurnalistika arba nedarai tik ilgų interviu.

– 3,5 val. tiesioginio eterio – kaip išlaikyti klausytojo dėmesį, kaip nesutrikti tiesioginiame eteryje? Ar būna kuriozų?

– Žinoma būna. Vienas buvo paskutinėje „Ryto garsų“, kuriuos vedžiau, laidoje. Du kartus suklydau sakydama laiką, elementarų laiką, kai laikrodis padėtas prieš nosį. Bet mes iš to pasijuokėme, nes šalia buvęs kolega sureagavo. Tai rodo, kad turi galvoti apie kelis dalykus iš karto. Tačiau klausytojai gal svarstyti – tai ką tie žurnalistai sugeba, jeigu nemoka net laiko pasakyti? Tokių dalykų tikrai būna, padarome liežuvio klaidų, kai kažką ištari kitaip, nei norėjai pasakyti. Tikrai yra psichologinės įtampos, kurios tiesiogiai nejauti, tik po laidos pasijauti pavargęs, dieną norisi pietų miego. O laidos metu, jeigu ji dar tęstųsi ir tęstųsi, tas adrenalinas tave palaikytų. 

Visi klausia – kaip jūs penktą ryto būnate radijuje. Esu vyturys, iš tų, kurie pradeda galvoti vos atsimerkę.

– Kaip atrodo Jūsų darbo diena? 

– Dienos labai skirtingos. Jeigu vedu „Ryto garsus“, keliuosi apie 4–4.30 val., atvažiuoju į radiją, tada nuo 6.30 val. iki 10 val. būnu tiesioginiame eteryje prie mikrofono. Paskui dar šiek tiek galvoju apie kitas laidas, dažnai rūpinuosi laida „Mes, moterys“, kartais prodiusuoju „Ryto garsus“ – būnu laidos redaktorė, nors veda kiti kolegos, bet aš padedu jiems ruoštis. Tada nebereikia keltis taip anksti, tiesiog galvoji nuo pat ryto, kokia aktualija bus, kurią dar verta tęsti, arba kas dar planuojama rytoj, apie ką dar kažkas nekalbėjo. Tada darbo valandos radijuje panašesnės į tas biurokratines darbo valandas, bet vis tiek reikia nuolatos iki vakaro sekti naujienas – o gal kažkas įvyks, apie ką ryte labai svarbu pakalbėti. Labai skirtingos dienos. Būna, kad pusę darbo dienos praleidžiu universitete su studentais. 

Kartais didesnė tvarka gyvenime suteiktų daugiau aiškumo, bet aš esu iš tų žmonių, kurie nelabai mėgsta viską daryti su visais. Man labai patinka tai, kad gyvendama tokiu ritmu, aš vis dėl to kartais galiu rasti valandą vidury dienos tarp dviejų skirtingų darbų, kai galiu nueiti į knygyną ar į baldų parduotuvę, kai ten bus mažiau žmonių, arba pasivaikščioti parke, pavažinėti dviračiu. Kai žmonės sėdi mašinų spūstyse, aš tada esu radijuje, ir man nereikia spūsčių, o kai jau visi yra nuvažiavę, tada susitvarkau reikalus automobiliu. Man tas labai patinka, nes tiesiog susitaupo laiko. 

Kita vertus, mano smegenys taip veikia, kad man patinka derinti skirtingus dalykus ir išnaudoti labai įvairius savo potyrius. Juk yra žmonių, kurie, pavyzdžiui, keliauja po pasaulį ir paskui ieško, kam jie tai galėtų papasakoti, jaučia norą pasidalinti. Šiuo atveju, jeigu aš pakeliaučiau aplink pasaulį, tikrai labai greitai tai įgytų kokį nors žurnalistinį pavidalą radijuje ar kur nors kitur. Man tai patinka. 

– Ar turite baimių susijusių su darbu ?

– Turėdavau baimę neatsikelti laiku. Yra buvę taip, kad prieš „Ryto garsus“ tiesiog neišgirdau žadintuvo, ir kolega, jau būdamas radijuje, likus pusvalandžiui iki eterio, man skambino, klausė, kur esu. O aš kol atsiliepiau, kol supratau, kodėl man skambina. Buvo išsijungęs budrumas. 

Nuo tada pradėjau miegoti nusistačiusi du žadintuvus. Dabar man užtenka pirmo žadintuvo, arba atsikeliu be jo, organizmas pats pažadina, bet miegas pasidarė daug ramesnis, ir nebesapnuoju, kad į radiją atvažiuoju prasidėjus „Ryto garsams“. 

Ta kartą spėjau atvykti, iš vakaro buvome gerai pasiruošę ir eteryje buvau laiku. 

– Atrodo, kad turite labai daug veiklos: darbas radijuje, paskaitos universitete, maža dukrytė. Kaip nuo visko atsipalaiduojate?

– Visos veiklos viena kitą papildydamos ir suteikia atgaivą. Mano galva atsipalaiduoja tada, kai vieną veiklą pakeičiu kita. Kai dirbi radijuje, ilsiesi nuo namų. Kai esi namuose, tai tam tikra prasme ilsiesi nuo mikrofono. Atsakinėji į daugybę dukros klausimų – ilsiesi nuo viso kito, ką tą dieną patyrei. Kai važiuoji dviračiu, galvoji, kaip neatsitrenkti į automobilį, bet ilsiesi nuo kitų dalykų. Esu iš tų, kuriems svarbu pakeisti veiklą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...