captcha

Jūsų klausimas priimtas

LRT balsas T. Jačiauskas: kartais ištinka „vidurio sezono krizė“

Kai daugybė laidų jau sukurta, pritrūksta ūpo, idėjų ir ištinka „vidurio sezono krizė“, sako LRT žurnalistas ir LRT Televizijos programų planavimo skyriaus vadovas Tadas Jačiauskas. „Tačiau krizė greitai baigiasi, ir toliau sėkmingai kuri laidas iki sezono pabaigos“, – tikina jis.
T. Jačiauskas. LRT nuotr.
T. Jačiauskas. LRT nuotr.

Kai daugybė laidų jau sukurta, pritrūksta ūpo, idėjų ir ištinka „vidurio sezono krizė“, sako LRT žurnalistas ir LRT Televizijos programų planavimo skyriaus vadovas Tadas Jačiauskas. „Tačiau krizė greitai baigiasi, ir toliau sėkmingai kuri laidas iki sezono pabaigos“, – tikina jis.

Be kitos veiklos LRT, dar ir anonsus įskaitančio T. Jačiausko teigimu, pagal balsą žmonės jį dažnai įsivaizduoja esant labai rimtą, nuolat dėvintį kostiumą. „Taip, aš rimtas ir turiu vieną kostiumą, bet esu žmogus kaip visi, tik skaitau anonsus“, – sako T. Jačiauskas.

Anot jo, norint sėkmingai įgarsinti anonsą, reikia gerai įsijausti į tekstą, o tam dažnai turi vos minutę. „Sunkiau įsijausti į moteriškus anonsus. Moteriški serialai yra mano Achilo kulnas“, – neslepia T. Jačiauskas.

Jis priduria, kad, nors skaitant anonsus tenka vaidinti balsu, niekada nesimokė aktorystės meno: „[Baigiau] tik aktorinę gyvenimo mokyklą, kaip ir mes visi.“

– Kada pradėjai dirbti anonsų skaitytoju?

– Anonsus garsinu jau trejus, o gal net ketverius metus. Daugelis žmonių mane įsivaizduoja apsirengusį kostiumu, labai rimtą. Taip, aš rimtas ir turiu vieną kostiumą, bet esu žmogus kaip visi, tik skaitau anonsus. 

– Anonsų labai įdomu klausytis, nes kiekvienas anonsas yra tarsi savotiškas teatras.

– Taip, tenka vaidinti balsu. Turi pakeisti labai daug vaidmenų. Vienas anonsas – apie Sausio 13-osios įvykius, kitas anonsas yra moteriškas tekstas, dar kitas – vyriškas, turi įsijausti į kiekvieno anonso nuotaiką, o tam turi minutę laiko. Jei pavyksta įsijausti, išeina gerai perskaityti, jei ne – prasčiau. Sunkiau įsijausti į moteriškus anonsus. Moteriški serialai yra mano Achilo kulnas.

– Kiek tai užtrunka? Ar kartais tenka daug kartų skaityti, kol pavyksta?

– Visko būna. Taip, skaitydamas darau klaidų, vis iš naujo tenka skaityti vieną sakinį, kol man, anonsų režisieriui, anonso teksto autoriui patinka rezultatas. Turbūt negalėčiau garsinti filmų, nes ten reikia ir tempo, o aš kiekvieną sakinį išdirbu.

– Pasiūlymas skaityti anonsus buvo tikėtas ar ne?

– Kai pradėjau dirbti, buvo tokia laida „Keliai. Mašinos. Žmonės“. Tuo metu ji buvo visai kitokia. Laidai eiliuotus tekstus rašydavau. Antras mano gyvenime siužetas buvo parašytas eilėmis apie užrašus, grafičius troleibusuose, autobusuose.

Kai pirmą kartą prisiliečiau prie mikrofono, operatorius Aidas Gurskus pasakė – oho, turi gerą balsą. Tai buvo prieš dešimt metų. Tačiau dabar klausydamas tų įrašų, siužetų, nesuprantu, kodėl man davė mikrofoną ir išleido į eterį, nes tada, palyginti su dabartimi, mano balsas buvo siaubingas. Tačiau pasiūlymas garsinti anonsus man buvo netikėtas.

– Anksčiau anonsus dažniausiai garsindavo aktoriai, bet pats nesi baigęs aktorystės studijų?

– Ne, tik aktorinę gyvenimo mokyklą, kaip ir mes visi (šypsosi).

– O ką esi baigęs?

– Esu baigęs verslo informacijos vadybos bakalauro studijas ir populiariosios kultūros  vadybos magistrą.

– O kas Tave atvedė į LRT?

– Kaip ir visada daug kas gyvenime atsitinka netyčia. Studijų metu laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“ atlikau praktiką. Ten ir likau.

– Kaip nugalėti mikrofono baimę?

– Pirmą kartą yra baimė, bet mažesnė nei prieš filmavimo kamerą. Tačiau yra kita baimė – išgirsti įrašytą savo balsą. Prie to priprasti užtrunka apie metus.

– LRT Radijo klausytoja klausia, su kokiomis didžiausiomis profesinėmis problemomis teko susidurti?

– Didžiausia profesinė problema atsitinka, kai susergi. Vakar susirgau, temperatūra pakilo iki 38,5 laipsnių, tačiau pažadėjau šiandien būti radijuje, dar turiu įgarsinti anonsą, negaliu sau leisti neateiti į darbą.

Kartais ištinka tai, ką vadinu „vidurio sezono krize“. Kai daugybė laidų jau sukurta, pritrūksta ūpo ir idėjų. Tačiau krizė greitai baigiasi, ir toliau sėkmingai kuri laidas iki sezono pabaigos.

– O šio televizijos sezono vidurio krizė jau buvo?

– Jau buvo. Kaip tik dabar baigiasi (šypsosi).

– Kalbant apie programų planavimą, ką rodys LRT Televizija, pasibaigus „Eurovizijai“?

– Dainų projektą „Dainų dainą“.

– Ar pasikeitė laidų planavimas, kai LRT nebeliko reklamos?

– Taip, pasikeitė. Manau, televizijos žiūrovai mato pokyčius. Yra informaciniai pranešimai, intarpai, atsirado daugiau vietos anonsams, kas mane labai džiugina, nes daugiau save girdžiu (juokauju). Bet radikalių pokyčių nėra. Eterį vis tiek tenka planuoti, intarpus tarp laidų, o ne laidose.

– Dar eini svarbias visuomenines pareigas. Esi Lietuvos išsėtinės sklerozės sąjungos pirmininkas. To daug kas net nežino.

– Aš to niekada neslėpiau, tiesiog manęs apie tai niekas nepaklausė. Bet, jei į „Google“ paieškos sistemą įvesite mano vardą ir pavardę [...], pamatysite, kad tuo užsiimu.

– Ta liga diagnozuota ir Tau, tiesa?

– Taip.

– Kada tai nutiko?

– Pradėjau dirbti televizijoje, kai ta liga man buvo diagnozuota prieš daugiau nei dešimt metų.

– Kiek Tau tada buvo metų?

– 20 metų. Dabar man 32 metai.

– Kokios mintys užplūsta dvidešimtmetį, sužinojus tokią diagnozę?

– Oi, buvo labai smagios mintys. Aš tada klausydavau Viktoro Cojaus, „Kino“, galvojau, kad gyvenimas greitai baigsis, baigsis jaunystėje, numirsiu jaunas, bus drama. Toks didvyris pasijunti, bet po to supranti, kad dar gyvensi. Ir gyveni.

– Ką apie šią ligą svarbu žinoti žmonėms, kurie su ja nesusidūrė, bet juos gąsdina šios ligos pavadinimas?

– Taip, žmones jis labai gąsdina, aš tai pastebėjau. Ką reikia žinoti apie šią ligą? Kad ji yra neužkrečiama ir nereikia ja sergančių žmonių bijoti. Tai yra pirmas dalykas. Aš vis kartoju – ar žmogus žino, kad sergi, ar nežino, kad sergi, jis turėtų elgtis su Tavimi taip pat.

– Ko gero, būna įvairių ligos eigų?

– Būna įvairių. Mano ligos eiga yra pati geriausia, nes niekas net neįtaria, kad sergu. Šiais laikais yra neurologų, yra vaistų, valstybė daug dėmesio skiria šiai liga, nes ji yra jaunų žmonių liga. Iš jaunų žmonių atimamos galimybės dirbti, jie iškrenta iš visuomenės, ir tai nėra gerai jokiai valstybei. Būtent dėl to labai tyrimų ir labai daug dėmesio skiriama būtent šiai ligai. Yra kitos ligos, kuriomis suserga vyresnio amžiaus žmonės, o šia liga suserga darbingiausi žmonės, baigę universitetus ar dar besimokydami universitete.

– Kiek skaitau, priežastys yra dažniausiai nežinomos?

– Ne dažniausiai, o iki šiol dar nėra žinoma priežastis. Jei žinotume priežastį, tai gal būtų pagalba ir farmacijos kompanijoms.

– Išsėtinė sklerozė – tai centrinės nervų sistemos lėtinė liga, o Tavo atveju – kokį gyvenimo būdą ji diktuoja?

– Jokio. Mano gyvenimo būdas nesiskiria nuo jūsų. Dar kartą kartoju – jūs tikrai nežinojote, kad sergu ir tikiuosi, kad nepasikeis požiūris į mane, sužinojus, kad sergu. Kiekvienas žmogus, sergantis išsėtine skleroze, visų pirma norėtų likti žmogumi. O sergantiems šia liga žmonėms kartais reikia pagalbos. Tarkime, man jos reikia mažiau, net sakyčiau – visai nereikia. Šiuo atveju aš padedu. Bet yra žmonės vėžimėliuose. Yra įvairių ligų eigų. Niekas nežino, kokia yra Tavo liga. Tokiu atveju, kaip mano, kai liga sergi jau dešimt metų, gali ją prognozuoti. Bet vos tik pradedi sirgti, dar nežinia, kaip Tau klostytis toliau. Kartais žmonėms reikia pagalbos, supratimo, bet ne užuojautos.

– Lietuvos išsėtinės sklerozės sąjungos pirmininkas – pareigos skamba svarbiai. Ar daug laiko atima ši veikla?

– Tai man tikrai neatima daug laiko. Kadangi esu ambasadorius, balsas, veidas, pasakau kalbą, duodu interviu, kalbu apie tai, darbą atlieka kiti. Yra ponia Aldona, mūsų generalinė sekretorė, yra samdomi žmonės, kurie su tuo dirba. Yra gydytojai, kurie dirba, padeda, Vilniuje – Rasa Kizlaitienė. Bet jų yra ir Kaune, Klaipėdoje, kurie taip pat su tuo dirba. Man tas tikrai neatima daug laiko. Daugiausia laiko man atima vaikai (šypsosi).

– O kiek turi vaikų?

– Du. Turiu du bernus, vienam – ketveri, kitam – penkeri. Taigi supraskit mane... Aš ateinu iš darbo į darbą (šypsosi).

– Grįžkime prie darbo temos. Jau užsiminei apie Kovo 11-ąją. Ką dar galėtum paminėti iš transliacijų, renginių?

– Kaip ir visuomet tradiciškai bus vėliavų pakėlimai, mišios, rodysime naują, dar nerodytą filmą „Nematomas frontas“, rodysime koncertą po „Panoramos“, t. y. jis bus 21 val., rodysime specialų filmą, kurį sukūrė NATO apie Lietuvą. Tai – bendras NATO ir Lietuvos televizijos projektas.  

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...