captcha

Jūsų klausimas priimtas

LRT veidai. E. Kubilius: kavą galiu išsivalyti po pusvalandžio, žinios po pusvalandžio paskelbti negaliu

„Darbe niekada nebūnu sukąstais dantimis. Nėra buvę, kad ateičiau į darbą ir man būtų sunku dirbti dėl nesklandumų mano asmeniniame gyvenime“, – sako LRT Radijo žurnalistas Edvardas Kubilius. Jis tikina, kad darbo metu visos jėgos ir emocijos būna nukreiptos į informaciją, jos atrinkimą ir apdorojimą, nes informacija šiandien yra viskas.
E. Kubilius ruošiasi skaityti žinias. Asm. archyvo nuotr.
E. Kubilius ruošiasi skaityti žinias. Asm. archyvo nuotr.

„Darbe niekada nebūnu sukąstais dantimis. Nėra buvę, kad ateičiau į darbą ir man būtų sunku dirbti dėl nesklandumų mano asmeniniame gyvenime“, – sako LRT Radijo žurnalistas Edvardas Kubilius. Jis tikina, kad darbo metu visos jėgos ir emocijos būna nukreiptos į informaciją, jos atrinkimą ir apdorojimą, nes informacija šiandien yra viskas.

„Šiandien pistoletas yra silpnesnė priemonė kažką nugalėti nei informacija. Kuo daugiau supranti, tuo galingesnis esi“, – įsitikinęs E. Kubilius. Dėl to, pasak jo, neįdomu klausyti, ką kažkas svarsto ar mano.

„Man įdomu klausyti fakto, faktą papildančios informacijos ir faktą papildančių aplinkybių. Nuomonių galiu rasti internete, socialinėje žiniasklaidoje, jeigu man bus įdomi nuomonė, išeisiu į gatvę ir pasikalbėsiu su žmonėmis. Nuomonę gauti galiu labai paprastai, informacijos į gatvę išėjęs negausiu“, – teigia LRT Radijo žurnalistas.

Nors E. Kubilius sako, kad sustoti ir ramiai laukti pensijos – didžiausia jo baimė, jis nebijo nei baigti žurnalisto karjeros, nei sulaukti senatvės. „Iš tikrųjų laukiu pensijos, nes tada nereikės dirbti, tada atsiras dar daugiau laiko ir, jeigu sveikata, galimybės leis, turbūt miegosiu dar mažiau negu dabar, dar daugiau visur eisiu“, – planuoja E. Kubilius.

E. Kubilius. Asm. archyvo nuotr.

– Kodėl pasirinkai radiją?

– Universitete radijo specializaciją pasirinkau, nes nebebuvo vietų televizijoje. Iš pradžių norėjau televizijos, o spaudoje jau buvau praktikavęsis, todėl radijas dar buvo nebandytas. Man kaip tik dėstė dabartinė mano kolegė Giedrė Čiužaitė. Metus mus, studentus, laužė, praktiškai su botagais pliekė. Po tų metų, po tikrai labai sunkių studijų ir sunkaus darbo, buvo privaloma praktika radijuje. Atėjau į LRT ir praktiškai nuo to laiko čia dirbu.

Tai buvo visiškai atsitiktinis dalykas, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad galiu dirbti radijuje, kad iš viso kada nors išmoksiu kalbėti bendrine kalba, pasiekti tokį kalbos lygį, kad galėčiau dirbti eteryje. Tačiau, kai pradėjau suktis radijuje, viskas atrodė labai paprasta, įdomu. Dabar neįsivaizduoju, kas turėtų mane priversti pakeisti medijų sritį. Radijas man yra prioritetas.

– Esi pasakojęs, kad radijo darbą pirmą kartą pamatei per ekskursiją studijų laikais. Papasakok, kaip viskas tada Tau atrodė.

– Labai įstrigo, kai mus nuvedė į aparatinę. Tuo metu vyko laida „Lietuvos diena“, ją vedė Madona Lučkaitė. Didžiulį įspūdį man paliko tai, kaip viskas vyksta: studijoje sėdi viena vedėja, o šitiek pašnekovų kabo telefonu ir ji turi greitai susiorientuoti, kaip kalbinti, susiskaičiuoti laiką. Už stiklo iš tikrųjų vyksta veiksmas, kurio niekas nei mato, nei girdi. Tai man pasirodė be galo įdomu.

O kai kažkuris iš žinių vedėjų atėjo skaityti žinias, tai man tiesiog nudiegė širdį ir pagalvojau, kad turiu nedidelį tikslą – užsiropšti taip, kad galėčiau būti žinių vedėju. Į žinias nuo to apsilankymo užsiropščiau per dvejus metus.

LRT dirbi ketverius metus – kodėl čia?

– Pirmiausia todėl, kad čia aš ir pradėjau, o universitete praėjau visą LRT mokyklą, nes mums dėstė LRT darbuotojai.

Bet pagrindinė priežastis yra ta, kad visuomeninis transliuotojas yra visuomeninis transliuotojas. Jeigu darbą man pasiūlytų kuri nors kita radijo stotis, kad ir labai geras sąlygas, svarstyčiau, ar į komercinę radijo stotį, kur esi daugiau priklausomas nuo reitingų ir turi derintis prie klausomumo, ar toliau likti ir dirbti visuomeniniam transliuotojui, kuris turi savo misijas, aiškią viziją, kur į pirmą vietą keliama kokybė.

Man kol kas kokybė yra prioritetas, todėl LRT yra ir dar tikriausiai artimiausiu metu bus mano darbo vieta.

– Ar kada svarstei rinktis kitą žurnalistikos kryptį?

– Stodamas į žurnalistiką norėjau būti sporto žurnalistu. Pirmiausia spaudoje, paskui svajojau pakomentuoti kokias nors futbolo rungtynes, bet pirmame kurse, kai pradėjome daugiau politikos mokslų, kai dėstytojai spausdavo domėtis aktualijomis ir politika, supratau, kad sportas man nusmuko į kokią penktą–šeštą vietą.

Nesakau, kad sportas – neįdomu, labai įdomu, tiesiog tai tokia specifinė sritis, kurią, norint pateikti įdomiai, reikia be galo daug dirbti, turi tuo gyventi. Sportas automatiškai atkrito, nes juo negyvenau.

Darbas radijuje, ypač žiniose ar aktualijų laidose, man yra visko viršūnė, nes naujienas žmonėms pateiki plaukiančias iš viso pasaulio. Tu esi tas filtras, kuris atrenka šimtus, tūkstančius vienetų įvairios informacijos, įvykių, pasisakymų. Tu nusprendi, kokios penkios arba šešios naujienos šią akimirką atsidurs radijo eteryje, ką Tu pateiksi klausytojams.

Per tuos darbo žiniose metus be galo daug sužinojau, praplėčiau savo akiratį. Darbas žiniose – tai ir garbė, ir kaifas (nereikia bijoti to žodžio), ir draivas rinkti bei skelbti. Susiurbi tiek reikalingos informacijos ir, laikui bėgant, susidėlioji ją į tam tikrus stalčiukus, o tai ir padeda susikurti bendrą pasaulio vaizdą.

Tai yra nuolatinis mokymasis. Pasaulio įvykių visų sričių universitetas, kur Tu nuolat mokaisi, nes klausimų ir faktų, kurių nežinai, aplinkybių, kurių nežinai, per dieną iškyla mažiausiai dešimt. Kadangi dirbi kiekvieną dieną, tai įsivaizduokit, koks krūvis viskuo domėtis, viską susikišti į galvą.

E. Kubilius su LRT Radijo kolegėmis. Asm. archyvo nuotr.

– Papasakok, kaip atrodo Tavo darbo diena?

– Jeigu kalbame apie žinias, yra nustatytos aiškios pamainos, aiškios darbo valandos, yra slenkantis grafikas. Mes ne tik skaitome žinias, bet ir patys jas redaguojame. Daug kas galvoja, kad mes atsisėdame, mums atneša sukirčiuotą, kalbininkų sutikrintą tekstą, lieka tik atsipalaidavus perskaityti. Nieko panašaus, skaitymas yra tik trečioje ar ketvirtoje vietoje.

Pirmiausia yra įvykių supratimas, tada informacijos rinkimas: tau gal daug ko trūksta tam, kad surašytum žinią, kad ją suformuotum, tau dar reikia paskambinti vienam, dviem, trim ar keturiems žmonėms. Tada reikia redaguoti ir tai daryti greitai, nes žinios – kas pusvalandį, dabar ryte kai kuriomis valandomis yra ir kas penkiolika minučių.

Privalai susivokti, turėti savo galvoje tokį žinių bagažą, kad daugiau nei minutės nereikėtų tam, kad suprastum, kas, kur ir kaip. Tenka greitai orientuotis, tenka ir bėgti iki įrašų studijos, kad įsirašytum, staigiai susimontuotum.

Taip, kartais sunku, bet galbūt dėl to, kad aš jaunas ir labai smalsus, mano tikslas – naujieną paskelbti kuo greičiau, man nėra – ai, paskelbsiu po pusvalandžio. Ne, įvyko dabar, ir mano užduotis yra daryti viską, nugriauti sieną, susprogdinti, porą žmonių stumtelėti, kad jie atsitrenktų į sieną, išpilti kavą... Kavą aš galiu išsivalyti po pusvalandžio, žinios po pusvalandžio paskelbti aš negaliu, neturiu jokios moralinės teisės.

Darbo diena taip ir atrodo: nuolatinis lėkimas, bėgimas. Žinoma, reikia ir tų stabtelėjimo momentų, kad suprastum, ar aiškiai suredagavai. Beveik neprisimenu atvejo, kad, žinią paskelbus vienose žiniose, tą pačią žodis žodin skelbtum po pusvalandžio. Vis tiek ją kažkaip perrašai. Ne dėl to, kad pats temos kampas blogas, bet nuolat suki galvą, kaip parašyti, kaip suformuluoti sakinį, tam tikrą terminą, kuris būtų etiškas, nieko neįžeistų, būtų kaip įmanoma objektyvesnis.

Buvo keista pradėti dirbti savaitgaliais, dirbame du savaitgalius per mėnesį. Jau gal trečius metus iš eilės dirbu Kūčių vakarą žiniose. Įsivaizduokite, koks yra jausmas, kai visi namuose su artimaisiais, su šeimos nariais valgo Kūčių vakarienę, o tu sėdi apsikabinęs klaviatūrą, skaitai tarptautinius portalus. Aš, valgydamas Kūčių vakarienę, anksčiau klausydavau radijo, todėl galvoju, kad yra žmonių, kurie, valgydami Kūčių vakarienę, irgi būna įsijungę radiją. Jeigu yra du–trys žmonės, kurie klauso, jau verta dėl to dirbti ir stengtis.

E. Kubilius su LRT Radijo kolege Jurgita Čeponyte 2014 m. vasarą penkias dienas keliavo Baltijos keliu, kalbėjosi su žmonėmis apie tai, kaip jų gyvenimas pasikeitė per 25 metus. Asm. archyvo nuotr.

– Ar informacinės laidos vienintelės, su kuriomis mėgsti dirbti?

– Absoliučiai. Čia yra visiškas prioritetas: informacija, informacija, informacija. Radijas yra specifinė medija, kur itin daug groja emocijos, balso tembras, tačiau, jei pavyksta, net tada, kai darai gyvenimo būdo laidą, gali rasti būdą, kaip į emocijas ir balso tembrą dar įkišti informacijos, tai yra iš viso absoliučiai tobula kombinacija.

Informacija šiandien yra viskas. Šiandien pistoletas yra silpnesnė priemonė kažką nugalėti nei informacija. Kuo daugiau supranti, tuo galingesnis esi. Dėl to man neįdomu klausyti, ką kažkas svarsto, ką kažkas mano. Man įdomu klausyti fakto, faktą papildančios informacijos ir faktą papildančių aplinkybių. Nuomonių galiu rasti internete, socialinėje žiniasklaidoje, jeigu man bus įdomi nuomonė, išeisiu į gatvę ir pasikalbėsiu su žmonėmis. Nuomonę gauti galiu labai paprastai, informacijos į gatvę išėjęs negausiu.

– Esi sakęs, kad Tau vis trūksta informacijos, net kai žinioms nepakanka eterio laiko, sakai, kad dar mažoka. Ar toks perfekcionistas esi ir gyvenime?

– Nemanau, kad esu perfekcionistas, nes dar yra labai daug dalykų, kurių nepadariau, matau, kad kažkur man trūksta motyvacijos, galbūt – brandos. Manau, kad viskas ateis savo laiku, svarbiausia – neužmigti, čia – man pats blogiausias dalykas: atsiėsti patogiai į kokį krėslą ir galvoti, kad štai iki pensijos liko dar 20 metų. Nors iš tikrųjų laukiu pensijos, nes tada nereikės dirbti, tada atsiras dar daugiau laiko ir, jeigu sveikata leis, galimybės leis, turbūt miegosiu dar mažiau negu dabar, dar daugiau visur eisiu.

Darbe niekada nebūnu sukąstais dantimis. Ateini, visi tavo telefonai, visos asmeninės linijos yra išjungtos, viską pamiršti. Yra darbas, yra laida, turi daryti viską, kad pasiruoštum taip, kaip įsivaizduoji, kad yra geriausia. Nėra buvę, kad ateičiau į darbą ir man būtų sunku dirbti dėl nesklandumų mano asmeniniame gyvenime. Net negaliu paaiškinti, kodėl taip yra: jeigu esu darbe, aš esu darbe, ir viskas. Visos mano jėgos, visos mano emocijos yra nukreiptos į informaciją, į jos atrinkimą, į jos apdorojimą ir pateikimą.

– O kaip nesutrikti tiesioginiame eteryje? Ar būna kuriozų?

– Pirmiausia reikia atsipalaiduoti, nereikia galvoti, kas tavęs šuo metu klauso. Prieš eterį turi apie tai mąstyti, rinkdamas temos aspektus, bet, atėjus į tiesioginį eterį, laidos planas, klausimai jau yra tavo galvoje. Reikia daryti viską, kad tą planą atskleistum ir kartu atsipalaidavus bandyti pasimėgauti savo darbu. Vis dėl to šiaip nesutiksi premjero ar ministro ir nepaklausi jo tokio dalyko gatvėje. Atsipalaiduok ir klausk to, kas tau įdomu. Labai dažnai žmonės pajunta ryšį, pajunta, kad vedėjas nėra robotas, jis irgi yra žmogus. Gali ir atsikrenkšti, nereikia bijoti. Žinoma, žiniose, reikalaujama plikų faktų, pliko pateikimo, bet laidose – visai kitaip, čia gali ir nusijuokti. Jeigu paskambinęs žmogus papasakoja labai dramatišką istoriją, nemanau, kad labai blogai, jei vedėjas ir apsiašaroja. Visi esame žmonės.

Atsimenu, dirbau žiniose gal kelis mėnesius, pačioje pradžioje. Redagavau žinią, norėjau ją nugludinti. Iki eterio buvo likę gal dešimt sekundžių, o aš dar darbo vietoje. Sparčiu žingsniu nubėgti iki studijos užtrunka beveik trisdešimt sekundžių. Vadinasi, aš vėluoju dvidešimt sekundžių. Nevėlavau aš dvidešimt sekundžių, labai greitai atbėgau, bet buvau uždusęs, buvo labai sunku skaityti. Iš tų trijų minučių pusantros minutės skambėjo taip, kad žmonėms turbūt galėjo kilti įvairių klausimų, kaip pvz., gal man šiuo metu pjauna pilvą. Garsų buvo tokių, kad šito tikrai niekada nepamiršiu, bet informaciją, kurią norėjau paskelbti, paskelbiau. Nežinau, kas yra geriau, ar forma, ar rezultatas.

– Kokių baimių turi darbe? 

– Didžiausia baimė, kad esminio epizodo, kurį nori, kad klausytojai išgirstų, jie neišgirs dėl techninių trukdžių. Pvz., esi sugalvojęs įdomų klausimą, ar įdomią temą, ir tuo metu kas nors nutinka ir kokiame Lietuvos regione nutrūksta radijo ryšys.

– Atrodo, kad labai daug savęs atiduodi darbui, ar jautiesi vertinamas? Ir kokio įvertinimo sieki?

– Negalvojau, kas mane turi įvertinti, galvoju, kad svarbiausia pačiam save įvertinti. Jeigu dirbdamas tokį darbą jautiesi laimingas, tai yra pagrindinis dalykas. Vertinimų visada yra įvairių, kartais reikia į juos atkreipti dėmesį, įvertinti ir persvarstyti, ar tai, ką darai, yra gerai, ar tavo darbo rezultatai geri.

Stengiuosi žiūrėti iš profesionalios pusės, priimti visą kritiką, įvertinti, ar tai man gali padėti tobulėti darbe. Nebijau priimti kritikos, mane gali kritikuoti.

– Prieš dvejus metus atsiimdamas „Auksinės bitės “apdovanojimą, sakei, kad eisi į šį darbą tol, kol kojos neš. O kur norėtum, kad galiausiai tos kojos Tave nuneštų? Kokia Tavo profesinė svajonė?

– Turiu dar vieną tikslą, bet šiandien Lietuvoje nematau galimybių to įgyvendinti. Norėčiau išbandyti televiziją, bet su labai daug sąlygų. Radijas man yra prioritetų prioritetas, bet aš svarstyčiau ar jo atsisakyti, jeigu gaučiau pasiūlymą dirbti laidoje, kurioje be perstojo būtų pateikiamos žinios, o komanda būtų patikima: žinočiau, jeigu aš pristatau kolegų parengtą reportažą, ten nėra kokių kliurkų. Norėčiau vesti laidą, kurioje būtų tiesioginiai pasijungimai iš Lietuvos ir pasaulio. Panašiai, kaip LRT laida „Laba diena, Lietuva“, tik greitesniu tempu.

Geriausiu LRT Radijo laidų vedėju ir žurnalistu 2012 m. tapęs E. Kubilius atsiima apdovanojimą LRT darbuotojų apdovanojimuose „Bitinukai 2012“. A. Ufarto (BFL) nuotr.

– Ko būtinai paklaustumei žurnalisto, jeigu imtumei iš jo interviu?

– Paklausčiau, kas tau yra svarbiau: tu, kaip žurnalistas, ar viešasis interesas? Man yra svarbiau viešasis interesas ir tai, kad mano darbas gali jį ginti. Žurnalistas turi šiek tiek daugiau galių nei paprastas žmogus apginti savo arba visuomenės viešąjį interesą. Turime daug priėjimų prie informacijos, ir įstatymai mums leidžia daug greičiau gauti informaciją. Žurnalistams keliai visur yra atviri. Aš tai traktuoju ne kaip man visur atvirus kelius, bet visuomenei per mane. Labai aiškiai paklausčiau, ar tu irgi taip galvoji? Nes manyti kitaip, negu mąstau aš, šiuo klausimu būtų labai nemandagu auditorijos atžvilgiu. Aš tokio žmogaus žurnalistu tikrai negalėčiau pavadinti. Tu esi laidas tarp faktų ir visuomenės ir privalai vadovaujantis principais ginti interesą.

– Vadinasi, bet koks susireikšminimas ar žvaigždžių liga Tau yra visiškai svetima?

– Lietuvoje nematau nė vienos žvaigždės. Taip, aš galiu eiti, prašyti žurnalų, kad apie mane rašytų, galiu interviu pasakyti kažką drastiško. Yra komunikacijos strategijos, ir žinau, kad, jeigu labai norėčiau, tikrai sugebėčiau greitai prasimušti į žurnalus, bet kam man to reikia? Kodėl? Kad paskui komentuotų, iš manęs juoktųsi ir panašiai? Geriau tegu žmonės viešai komentuoja mano darbą, o ne tai, ar aš kažką nusipirkau, ar kažkur su kažkuo išvažiavau, ar su kažkuo pasibučiavau, pusplikis perbėgau prospektu ar pasidariau erotinę fotosesiją.

E. Kubilius. Asm. archyvo nuotr.

Jei žmonėms tai patinka, tegu daro, man tai atrodo laiko švaistymas, geriau paskaitysiu įdomų straipsnį ir suformuluosiu žinią arba padarysiu temą, negu nusirengsiu prieš foto objektyvą, kad paskui visi žurnalai ant viršelio dėtų mano kūno dalis.

– Nors atrodo, kad darbas Tau – malonumas, bet atsipalaiduoti turbūt taip pat reikia. Kaip atsipalaiduoji nuo įtempto darbo?

– Per metus du–tris kartus stengiuosi išvykti į užsienį su draugais. Kadangi didžioji mano draugų dalis taip pat dirba žiniasklaidoje, turime tokį neoficialų susitarimą – tik kritiniu atveju per atostogas kalbėti darbo temomis. Šiaip kalbam apie paprastus dalykus: maistą, vakarėlius, asmeninį gyvenimą.

Atjungiu internetą ir būnu visiškoje informacijos izoliacijoje su žmonėmis, su kuriais noriu būti. Savaitė man yra pakankamas laikas nuo visko atsijungti ir pailsėti, grįžtu taip ištroškęs informacijos, kad darbo dienas susidėlioju taip, jog nebūtų laisvų ir galėčiau vėl įsivažiuoti į tą ritmą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...