captcha

Jūsų klausimas priimtas

Choreografą A. Liškauką kurti įkvepia matematika

Kad save „nučiuožusiu“ vadinantis Klaipėdos valstybinio teatro vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas tikrai turėtų būti aplankomas ne vienos kūrybos mūzos, abejonių nekyla. Vis dėlto pokalbis su juo nustebina – laukdamas savo pasirodymo Klaipėdos delfinariume vykstančiuose renginiuose „Delfinai ir žvaigždės“, A. Liškauskas atskleidžia, kad jo kūryba yra paremta matematika. „Savo kūrybą esu parėmęs daugiau skaičiais“, – tikina jis.
A. Mažūno nuotr.
A. Mažūno nuotr.

Kad save „nučiuožusiu“ vadinantis Klaipėdos valstybinio teatro vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas tikrai turėtų būti aplankomas ne vienos kūrybos mūzos, abejonių nekyla. Vis dėlto pokalbis su juo nustebina – laukdamas savo pasirodymo Klaipėdos delfinariume vykstančiuose renginiuose „Delfinai ir žvaigždės“, A. Liškauskas atskleidžia, kad jo kūryba yra paremta matematika. „Savo kūrybą esu parėmęs daugiau skaičiais“, – tikina jis.

– Negi „mūzos“, „įkvėpimas“ – ne Jūsų diskurso žodžiai?

– Nepatinka man tos visos „mūzos“. Tai – per daug reikšmingi žodžiai, o aš nesu šioje srityje labai susireikšminęs – tai yra tiesiog kūryba. Kuri, ir viskas, o kad pas mane ateitų kažkokios mūzos – ne, taip nebūna. Apskritai savo kūrybą esu parėmęs daugiau skaičiais, nors matematikas aš ir nekoks. Kaip? Tarkim, statome choreografiją: dešimt judesių lėtų, trys judesiai greiti, ketvirtas – stop kadras, penktame – koks nors bėgimas. Tikrai nėra taip, kad menininkai ima ir dejuodami kažką ten išspangsta. Viskas turi būti išskaičiuota, muzika – išdalinta: brūkšniukai, taškiukai, kvadratukai – viskas sustyguota.

– O koks algoritmas prišaukia geras idėjas?

– Kalbant apie tai, kaip ateina kokia nors mintis – tai jau yra tavo smegenų darbas, tam reikia ilgai lavinti vaizduotę, tarkime, žiūrėti daug filmų. Jei man reikia statyti spektaklį, prieš maždaug mėnesį klausau įvairios muzikos, žiūriu tam tikrus filmus, tik šokio spektaklių nežiūriu visai. „Youtube“ tada visai išjungiu, nes ten rodomi dalykai neišvengiamai daro įtaką. Bet ir šiaip nemėgstu žiūrėti kitų choreografų darbų. Man labiausiai padeda filmai – Pedro Almadovaro, Stanley`io Kubricko... Taip pat reikia stebėti aplinką. Tarkime, mano dukra kažkada pradėjo vaikščioti po namus užsidėjusi ant kupros kažkokį bliūdą. Ir štai, su režisieriumi iškart turėjome sau sprendimą vienam spektakliui.

– Bet galbūt yra koks nors Jūsų kūrybos grafikas, ypatingos sąlygos, kurioms esant gimsta idėjos?

– Ne, nėra. Dažniausiai, jei turiu kažką sugalvoti – pjesę ar etiudą – viskas vyksta tikriausiai taip, kaip ir eilėraščius rašantiems: pabundi naktį su kokia nors mintimi ir, kad jos nepamirštum, čia pat viską užsirašai. Bet galiu prisiminti ir kitą pavyzdį. Vieną kartą su kolege turėjome sugalvoti savo šokio koncerto pavadinimą.  Variantai prasidėjo nuo „Geriausi šokių numeriai“ o galiausiai pasirinkome „Žvaigždėta pilnatis“ (juokiasi). Tąkart pavyko labai įdomi minčių seka: viskas prasidėjo nuo galvojimo, kas yra tie šokių numeriai: geri, faini, jėga... O kažkuris sako – vėjas. Irgi tinka, nes prabėgantys pro šalį šokėjai sukelia gūsius! Tada, jau jei vėjas, tai ir oras, o kas dar su oru susijęs? Taip ir ieškai pačių įvairiausių asociacijų. Rašome visus žodžius, kurie tik ateina į galvą, tada prasideda atrinkinėjimas. Kažkas pasakė žodį „pilnatis“ – ir tiksliai! Juk per pilnatį kažkas vyksta, kažkokie kūrybiniai impulsai, o gal išvis geriausią numerį galima sukurti tik per pilnatį? Tada kažkas sako – bet gi atvažiuos čia daug chebros, daug įvairių žvaigždžių... Pajuokavom – tai bus pilnatis su žvaigždėmis? Ir bingo – „Žvaigždėta pilnatis“! Taip ir sėdi, varai tokią savotišką daugybos lentelę, ir skaičiuoji.

– Bet, jei viskas paremta matematika, atrodo, kad kūrybinės krizės taip pat turėtų nebeegzistuoti.

– Žinoma, būna ir tokių momentų, kai sprendimo tiesiog nerandi, atrodo, kad uždavinys yra neišsprendžiamas. Turime spektaklio metu scenoje dainuojančią solistę, tačiau ji turi nedainuoti. Ji negali dainuoti, nes jos vaidmuo yra nedainuojantis. Bet kodėl, kaip tai pagrįsti? Užmiegi ir atsibundi su ta pačia mintimi, nes negali jos šiaip sau palikti neišspręstos. Ir taip – savaitę laiko, o atsakymas ir vėl pasirodo elementarus – ji yra nebylė, ir viskas. Tai sugalvojęs iš palengvėjimo apsiverkiau.

– O bohemiškas menininkų gyvenimo būdas – dabar jau dirbtinai kurstoma klišė?

– Mitas, kad reikia išgerti labai daug kažko, kad galėtum kurti. Kurdamas turi sau leisti elgtis kitaip, nei kad elgtumeisi su prezidentu. Kuriant neturi laikytis jokios etikos, nereikia kreipti dėmesio į savo išvaizdą, nereikia galvoti, ar tu dabar gražus, ar ne, ar tu smirdi, ar kvepi – paprasčiausiai toje situacijoje turi pamiršti viską, atsipalaiduoti. Tik tokioje situacijoje ir gali kurti. Aš įsivaizduoju, kad kai kurie menininkai ir geria tam, kad atpalaiduotų savo smegenis ir užmirštų problemas.

Dabar truputį eksperimentuoju su meditacija, paprasčiausiai dėl to, kad naktimis labai sunku užmigti, galvoje sukasi daugybė minčių. Atrodo, neįmanoma apie nieką negalvoti, tačiau atradau vieną gerą būdą – reikia klausyti savo širdies plakimo. Negalvoji, bet klausai. Iš tiesų jį gana sunku išgirsti, tačiau reikia pajausti, atrasti savo kūną. Lygiai taip pat ir kūryboje – tiesiog nuolat ieškai, ieškai, ieškai... Atsisėdi ir galvoji: reikia viską padaryti paprastai – taip, kaip galėtų sugalvoti bet kas, bet kartu ir taip, kad viskas atrodytų faina, ir visiems patiktų ir kad kažkas vis tiek būtų truputį kitaip. Paprasta, bet kitaip, akivaizdu, bet įdomu.

– Kažką tokio turi ir Jūsų pasirodymai su delfinais – atrodo, viskas paprasta, bet kaskart būna kažkoks sunkiai apčiuopiamas netikėtumas.

– Pasirodymuose su delfinais man svarbiausia sukurti teisingą atmosferą – kad žiūrovas pajustų, jog tai yra vientisa, nuoseklu, elementaru, tikroviška... Atmosfera ir muzika turi sutapti su veiksmu, kostiumais, su viskuo. Iš tikrųjų man čia, delfinariume, labai patinka. Šis projektas man davė dar kitokios laisvės, dar daugiau atsipalaidavimo, dar daugiau supratimo, ko galiu atsisakyti, ką naujo priimti. Turi ir galvoti, kas tiks šioje aplinkoje, kas tinkamai atrodys televizijos ekrane. Tarkime, meilės temos laidai norėjau daryti pasirodymą pagal Marijono dainą „Balintos sienos“ ir parodyti istoriją žmogaus, kuris savo meilę prarado dėl gėrimo. Žinau, kad pats sau tokį pasirodymą būčiau visiškai pateisinęs, tačiau tokioje aplinkoje šis numeris niekaip neliptų – čia būtų atrodę, kad esu paprasčiausias bomžas, besitūsinantis prie konteinerio, kuriam tiesiog patiko ši Marijono daina.

– O kaip jaučiatės po projekto, kur buvote komisijos narys ir vertinote kitus, perėjęs į kitą barikadų pusę? Kaip priimate kritiką?

– Mūsų darbas yra priimti kritiką, turiu galvoje teatrą. Kiekviename teatre galioja principas, kad turi mokėti duoti pastabas ir jas priimti. Ką duotų liaupsės? Per jas galiausiai nebesupranti, kas yra gerai, o kas – blogai. Be to, šis projektas yra visiškai kitoks, aš jo net nelaikau kokiu nors rungtyniavimu... Čia jaučiuosi taip, lyg tiesiog būtume susirinkę pabūti ir atsipalaiduoti. Nejaučiu tarpusavio konkurencijos. Jei po pasirodymo kartu šokusi kolegė įstengė mane net į žandą pabučiuoti ir padėkoti, tai čia jau yra stebuklas. Nes šiaip teatre niekas paprastai nedėkoja (juokiasi).

– Kurti choreografiją savo paties pasirodymams su delfinais – įdomus karjeros posūkis. Kokių profesinių svajonių turite?

– Neturiu profesinės svajonės. Tikslus – galbūt, tačiau svajonės – ne. Galbūt man gyvenime per daug sekasi, kad aš dar apie kažką svajočiau? Paprasčiausiai esu laimingas. Turiu viską, ko noriu, darau tai, ką noriu – tai, man atrodo, ir yra svajonė. Viskas yra įvykdoma, įmanoma, kiekvienas žmogus gali padaryti bet ką. Jei dirbi savo srityje – tiesiog pagalvok apie viską paprasčiau. Reikia nesusireikšminti, atpalaiduoti bambuką (šypsosi).

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...