captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Jonaitis: turime valyti bendrą eterį ir atsispirti vidinei korupcijai

Savo darbais galime švarinti bendrą eterį arba jį teršti, mano LRT Opus laidų vedėjas Richardas Jonaitis, kurio laida „Švelnūs tardymai“ pripažinta geriausia 2014 metų LRT radijo laida. R. Jonaičio nuomone, savo vedama laida jis prisideda prie bendro eterio valymo, o norint, kad šis būtų dar švaresnis, reikia iki galo atsispirti vidinei korupcijai.
R. Jonaitis. LRT Opus archyvo nuotr.
R. Jonaitis. LRT Opus archyvo nuotr.

Savo darbais galime švarinti bendrą eterį arba jį teršti, mano LRT Opus laidų vedėjas Richardas Jonaitis, kurio laida „Švelnūs tardymai“ pripažinta geriausia 2014 metų LRT radijo laida. R. Jonaičio nuomone, savo vedama laida jis prisideda prie bendro eterio valymo, o norint, kad šis būtų dar švaresnis, reikia iki galo atsispirti vidinei korupcijai.

„[Ją atpažinti] padeda intuicija. Nežinau, ar jums pažįstamas jausmas, bet man kartais taip būna – priimi sprendimą ir išpila šaltas vdidinis prakaitas. Vadinasi, taip elgtis nereikia, nebus gerai. Labai lengvai galime eiti per šį pasaulį su atvira širdimi, giliai, lengvai kvėpuodami ir klausydami savo intuicijos. [...] Racionalus protas gali išskaičiuoti finansinę naudą, bet tik intuicija gali pasakyti, ką iš tikro nori daryti. Turiu pasitikėti intuicija ir tapti doru žmogumi, jei noriu, kad laida tikrai būtų atvira ir nuoširdi“, – įsitikinęs R. Jonaitis. 

– LRT Opus laida „Švelnūs tardymai“ pripažinta geriausia 2014 metų LRT radijo laida. Kaip manote, kodėl ji buvo taip įvertinta? Ir ar Jums pačiam, kaip laidos kūrėjui, šis apdovanojimas – reikšmingas?

– Manau, kad susidėjo keli dėmenys. Gal ką nors, kas sprendė šį klausimą, prislėgė sąžinės priekaištas, nes praeityje ši laida jau buvo porą kartų nominuota – 2008 m. ir 2009 m., tačiau apdovanojimo negavo. Trečias kartas nemelavo (šypsosi).

Galbūt ji buvo įvertinta už nuoseklumą, nes kiekvieną kartą, ramiai kalbinant tuos žmones ir įsigilinant, pokalbis išeina mielas.

Nežinau, kiek žmonių klausosi mano laidos. Kartais net dvejoju – gal ji kaip tik erzina klausytojus, nes LRT Opus programoje daugiausiai grojame muziką, o kai prasideda kalbos, gal kai kuriems klausytojams pasidaro nuobodu. Bet dabar, kai gavau apdovanojimą, jei kas skųsis, sakysiu – atsipalaiduokite, „bitinukas“ – mano (juokiasi).

Jis man daug reiškia, įkvepia ir leidžia žinoti, kad laida pastebėta. Man norisi dar labiau stengtis, gilintis į pašnekovus, ieškoti jų vis įdomesnių ir per tą valandą laiko atskleisti visą jų esmę ir esybę.

R. Jonaitis atsiima „Auksinės bitės“ apdovanojimą už geriausią 2014 metų LRT radijo laidą – „Švelnūs tardymai“, 2015 m. V. Skaraičio (BFL) nuotr.

– Ar tiesa, kad laidos pavadinimas nurodo į Jurgos Ivanauskaitės tokio paties pavadinimo pokalbių knygą? Jei taip, ar tai reiškia, kad šios rašytojos asmenybė ir kūryba Jus įkvepia?  

– Taip. Tiesą pasakius, pačios Jurgos kūrinių net nesu daug skaitęs – vos kelis, nors kaip tik prieš kelias dienas įsigijau jos romaną „Ragana ir lietus“, bus įdomu paskaityti. 

Bet štai jos asmenybė man labai imponuoja. Man itin įstrigo Agnės Marcinkevičiūtės apie ją sukurtas filmas „Šokis dykumoje“, taip jautriai atskleidžiantis Jurgos asmenybę. Manau, ji buvo ieškotoja, jautriai reaguojanti į neteisybę ir itin daug mąstanti apie žmoniją ir žmogaus vietą pasaulyje. Mane labai įkvepia Jurga. Gaila, kad neturėjau galimybės jos pakalbinti.

Man regis, ji yra sakiusi, jog žiniasklaidai yra savotiškai patogu kompromituoti intelektualus, kad staiga nepaaiškėtų, jog kažkur apačioje yra protingesni žmonės, nei tie, kurie sėdi viršuje. Tad laidoje „Švelnūs tardymai“ ir noriu kalbėtis su tokiais žmonėmis, kurie man atrodo sąžiningi ir intelektualūs. Tikrai meno žmonės neturi būti nuvertinti ar pamiršti, nes jie sugeba jautriau pažvelgti į šį pasaulį ir mums priminti, kad kartais reikia sustoti ir nepamiršti, kad brangiausia vertybė – žmogiškumas.

Knygoje „Švelnūs tardymai“ sudėti Jurgos kažkada senais laikais daryti interviu. Labai aiškiai prisimenu, kai 2005 m. skaičiau tą knygą ir man tiesiog atėmė žadą – kaip gali pokalbiai būti tokie ramūs, išsamūs, argumentuoti, kaip ji moka leisti pašnekovui tiek daug pasakyti. Vieną naktį perskaitęs, tos knygos niekaip nepamirštu. Emocija, kurią ji leido patirti, išliko iki šiol.

– Tos knygos įžangoje J. Ivanauskaitė rašo, kad vieni jos interviu panašūs į tardymus, kiti – veikiau į išpažintis, treti mena psichoanalizės seansus, o būna ir taip, kad, kalbantis su žmogumi, tenka pasijusti lyg bendraujant su kauke. Ar ir Jums, imant interviu, yra tekę įkūnyti skirtingus – tardytojo, nuodėmklausio, psichoterapeuto, kaukės stebėtojo – vaidmenis?

– Norėčiau tikėti, kad kalbami pašnekovai yra maksimaliai atviri ir kad pamatau tikrą žmogaus veidą. Žinoma, yra tokių temų, po kurias ne visi nori kapstytis, bet man atrodo, kad su dauguma pašnekovų sugebame pasikalbėti atvirai.

Jokiu būdu negaliu pavadinti savęs tardytoju, kuris kaip su bizūnu peša atsakymą. Man nesinori pašnekovo kompromituoti, nenoriu jo pažeminti. Bet, jei praeityje žmogus buvo susidūręs su kokiomis nors bėdomis, pavyzdžiui, alkoholiu, mes būtinai apie tai pasikalbėsime. Man atrodo svarbu sužinoti, kaip žmogus, turėjęs problemą, su ja susitvarkė, ką ji jam davė, bet ne dėl to, kad norėčiau parodyti, koks jis buvo blogas.

Nuodėmklausiu nebūnu. Iš to, ką išvardino Jurga, manau, mano vaidmuo būna panašiausias į kunigo arba psichoanalitiko: veikiau empatiškai klausausi to, ką pašnekovas sako, bandau nurodyti jam kryptį, pratęsti jo mintį.

– Kalbinamas LRT radijo kolegų po to, kai Jums buvo įteikta „Auksinė bitė“, sakėte, kad Jūsų pašnekovai labai skiriasi, tačiau juos visus galima apibūdinti kaip žmones, kurie ne teršia, o valo bendrą eterį. Ką turėjote mintyje?

– Žodį „eteris“ suvokiu ne tik kaip stipraus kvapo skystį ar radijo bangų sklidimo terpę, bet kaip ir tokią bendrą erdvę, kurioje mes gyvename. Sykį su bičiuliu iš grupės „Fusedmarc“ kalbėjome apie tai, kad kiekvienas sąmoningas žmogus turėtų tuo eteriu rūpintis, prisidėdamas savo darbais, prasmingesnės muzikos ar radijo laidų kūrimu ar bet kuo, kuo tik gali.

Pasaulyje daug žmonių, kurie rūpinasi ne tuo, kuo turėtų: karais, išnaudojimu, propaganda, melagystėmis... Net kai kurie menininkai, talentingi žmonės, parsiduoda už pinigus ir kuria menkaverčius projektus, televizijos laidas. Žinoma, ne man juos teisti – gal kai kuriuos verčia aplinkybės, gal tikrai yra neišvengiamų situacijų. Gal Rusijoje ar Šiaurės Korėjoje žmonės giliai viduje norėtų kurti ir sakyti ką nori, bet jiems reikia sakyti tai, ko valdžia iš jų tikisi. Bet štai mes, turėdami laisvą pasirinkimą, galėtume kiekviename savo žingsnyje užsiimti eterio švarinimu. Jei per gyvenimą gali šiek apvalyti bendrą eterį ir ne pakenkti kitiems žmonėms, o jiems padėti savo darbais, tą ir reikėtų daryti.

– Ar Jūs pats jaučiatės valantis bendrą eterį?

– Taip. Aš turiu privilegiją dirbti LRT Opus. Ši radijo stotis iš visų Lietuvoje yra vakarietiškiausia, atspindinti Europos Sąjungos (ES) dvasią. Ji turi skandinaviškos dvasios, laisvumo, o drauge ir nuoširdumo. Grojame ir populiaresnes dainas, bet didžioji dalis muzikos, kurią leidžiame, yra alternatyvesnė, nešabloniška, turinti labai daug jausmo. Mes esame liberalūs, laisvi ir man ne gėda čia dirbti. Manau, labai prasminga tai, ką darome.

R. Jonaitis veda vieną iš projekto „LRT Opus Ore“ koncertų, 2013 m. V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Pavyzdžiui, praėjusią vasarą buvome Palangoje, Vytauto gatvėje, didelėje pievoje, kur skambėjo LRT Opus muzika. Į Palangą atvažiavusiems žmonėms, kurie dažniausiai girdi tik Basanavičiaus gatvėje skambančią vestuvių lygio muziką, pateikėme visiškai kitokią – švelnesnę, modernesnę kultūrą. Tai svarbu, nes Palanga yra visos Lietuvos kurortas, ir ten suvažiuoja visi.

Jei žmonėms nebus pasiūlyta alternatyvi kultūra, jie nuris karčią piliulę ir sakys – na, ką, einam valgyti cepelinų ir paklausyti veselės… Tai irgi yra bendro eterio valymas: kuo daugiau geresnės muzikos klausys žmonės, tuo sąmoningesni, tuo pilietiškesni jie taps, kuo plačiau mąstys, tuo daugiau visur bus švaros. Savo „Švelniais tardymais“, manau, taip pat prisidedu prie bendro eterio valymo, nes man norisi išryškinti žmones, kurie kantriai dirba, valydami tą eterį.   

– Vis dėlto kuris Jūsų pašnekovas per visus laidos gyvavimo metus pasirodė pats įdomiausias? Kurį savo atliktą „švelnų tardymą“ įvardintumėte kaip patį brangiausią?

– Man itin įstrigęs pokalbis su aktoriumi Rolandu Kazlu. Tai – pokalbis, kurio laukiau metus. Jis vis atsisakydavo argumentuodamas, kad dabar ne tas metas. Kai gavo Nacionalinę premiją, pagaliau sutiko pasikalbėti. Mane palietė jo žmogiškumas, jo mintys apie paprastą žmogų, tikrumą, kad nereikia pernelyg orientuotis į šventinį burbuliavimą, atvirkščiai, reiktų ieškoti paprastumo, rodyti pagarbą.

R. Kazlas kalba apie paprastą žmogų, kad labiausiai apdovanojimo nusipelno būtent tas žmogus, kuris stengiasi dorai išauginti vaikus, kuris neprasigeria, nedegraduoja, neemigruoja iš Lietuvos. Tai – tokios monumentalios frazės, kurias būtų galima rašyti knygos viršelyje ar anotacijoje.

– Koks klausimas Jums būtų truputį nepatogus, bet sykiu toks, kurį užduoti atrodytų reikšminga? Kokį klausimą užduotumėte sau, jei švelniai tardytumėte pats save?

– Apie vidinę korupciją. Ar pavyksta atsisakyti vidinės korupcijos?

– O ar pavyksta?

– Gal ne visai iki galo, bet reikia stengtis, kad pavyktų.

– Kodėl dar vis ne iki galo?

– Kartais išlenda naudos noras, prisitaikėliškumas, bendrauju su kokiu nors žmogumi nebūtinai dėl to, kad labai noriu, o gal dėl to, kad jis užima aukštesnes pareigas... Būna daug įvairių situacijų. Bet vėlgi – svarbu nenutildyti to vidinio balso, kuris gal ir esi tikrasis tu, į jį įsiklausyti, o tai ne visada pavyksta. Na, dar tikrai yra labai daug vietų, kur tik bandau save išgryninti – ilgas tas kelias į brandumą. Bet Buda irgi ne per vieną dieną nušvito (šypsosi).

– Kaip suprantate, kad tai, ką darote, yra sąžininga?

– Padeda intuicija. Nežinau, ar jums pažįstamas jausmas, bet man kartais taip būna – priimi sprendimą ir išpila šaltas vidinis prakaitas. Vadinasi, taip elgtis nereikia, nebus gerai. Labai lengvai galime eiti per šį pasaulį su atvira širdimi, labai giliai, lengvai kvėpuodami ir klausydami savo intuicijos.

– Taigi labiau klausote savo intuicijos, o ne racionalaus proto balso?

 – Racionalus protas gali išskaičiuoti finansinę naudą, bet tik intuicija gali pasakyti, ką iš tikro nori daryti. Turiu pasitikėti intuicija ir tapti doru žmogumi, jei noriu, kad laida tikrai būtų atvira ir nuoširdi. Norėčiau turėti kuo švaresnę sielą, nors, žinoma, jos švarinimas yra labai ilgai trunkantis procesas. Kaip laidoje sakė filosofas Leonidas Donskis, visas gyvenimas yra nuolatinis savęs tobulinimas.

– Į „Švelnius tardymus“ Jūsų pašnekovai atsineša muzikos, kuri jiems patinka. Ar tai yra dar viena švelni tardymo priemonė: pasakyk man, ko klausai, ir aš pasakysiu (arba pats pasakysi), kas tu esi? Kaip manote, ar žmogaus mėgstama muzika daug ką apie jį pasako?

– Labai daug. Klausai, ar kūrinys lyriškesnis, ar gilesnis, ir iškart supranti, koks žmogus. Jei būtumėte studijoje, kai vyksta pokalbis, pamatytumėte, kad kartais pašnekovų akys nušvinta, kai ateina metas groti jų mėgstamą kūrinį. Jie papasakoja apie gyvenimo kertinius momentus, susijusius su tais kūriniais. Pavyzdžiui, aktorė ir režisierė Birutė Mar į laidą atsinešė kūrinį iš savo pirmo suvaidinto spektaklio. Pamenu jį, tai buvo klasikinis kūrinys.

– O jei būčiau paprašius į šį interviu atsinešti keletą mėgstamų kūrinių, ką būtumėte atsinešęs?

– Gal būčiau atsinešęs Trijų tenorų – Placido Domingo, Jose Carreraso ir Luciano Pavarotti – atliekamą Giacomo Puccini „Nessun Dorma“. Tai labai stiprus kūrinys. Taip pat – Sebastieno Tellier „La Ritournelle“, kuris trunka daugiau nei septynias minutes. Jis uždainuoja tik apie ketvirtą ir – vau… Man atrodo, kad ten sudėta visa meilė ir visa kančia. Taip pat atneščiau paklausyti „Ariel Pink`s Haunted Graffiti“ dainos „Baby“.

– Jei apie žmogų galima spręsti pagal tai, ko jis klauso, galbūt apie jį kai ką pasako ir žmonės, kuriuos jis kalbina. Pastebėjau, kad tarp Jūsų pašnekovų bene daugiausia teatralų, rašytojų ir žiniasklaidos atstovų. Ar šios sritys Jums pačiam svarbiausios, o kalbėti apie jas Jums atrodo prasmingiausia?

– Taip. Pastaruosius pusantrų metų mane labai domina teatras, turbūt arti pusės mano pašnekovų – teatralai. Jau reikia raminti save (juokiasi). Su režisieriumi Oskaru Koršunovu vyko net du pokalbiai.

Teatro žmonės man imponuoja. Nežinau, ar juos visada pamatau, gal jie būna su šiokiomis tokiomis kaukėmis, bet šie žmonės vis dėlto yra mąstytojai ir didžiąja dalimi – net filosofai. Aktoriai stengiasi išgyventi savo emocijas, pažiūrėti į savo vidų, nes jiems to reikia, kad galėtų kuo geriau įsikūnyti į personažą. Jie tikrai daug mąsto apie fundamentaliausias žmogaus savybes, vertybes, nuostatas. Režisieriai, statydami spektaklius, kad ir klasikinius, stengiasi kūrinius susieti su šia diena, su šalies, socialiniais aspektais. Su teatralais galima plačiai ir įdomiai pasišnekėti. Visų išvardintų sričių atstovų mano laidoje – tikrai nemažai, bet taip pat – ir religijos atstovų.

– Ar pats esate dvasingas žmogus, atradęs Dievą?

– Kurį laiką buvau praradęs santykį su Dievu, buvau jį beužmirštąs, bet dabar tas santykis grįžta.

Manau, kad Dievas – tai didžiulė, viską aprėpianti energija, nepavaldi laikui, fizinei išraiškai, apibrėžimams. Tai yra kažkas, esantis skruzdėje ir didžiausioje žvaigždėje, o sykiu ir pačiame žmoguje. Kol kas man sunku tai iki galo suvokti ir paaiškinti. Bet kažkoks jausmas, intuicija ar bent užuominos į tai yra.

Pats savo pašnekovų dažnai klausiu, kaip jie suvokia Dievą. Labai įdomiai atsakė režisierius Audrius Stonys, cituodamas Michailą Bulgakovą. Jis sakė, kad apie didingus ir nežemiškus dalykus bandome kalbėti žemiškais žodžiais, o žemiškais žodžiais apie tai kalbėti gali nepavykti.

Man labai įdomus Dievo jausmas – ta maloni energija, užliejanti visą vidų. Atrandu ją medžiuose, jūroje, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryboje, žmogaus dvasios stiprybėje, drauguose, bitėse ir dar daug kur. O pats tikrai nesu labai dvasingas, bet gal norėčiau būti, todėl nemažai apie tai mąstau.

Ir vis dėlto, nors nesu labai dvasingas, turiu vieną kategorišką nuostatą – stengiuosi sąmoningai nedaryti kitam blogo, nes nenoriu galimo atoveiksmio, o ir sąžinė neleidžia – nepatinka tas vidinis šaltukas.

– Plungėje, kur gyvenote, buvote vietinės radijo stoties „Spindulys“ balsas, vėliau dirbote radijo stotyje „M-1“, dabar dirbate LRT Opus. Esate sakęs, kad visada žinojote, jog norite būti radijo laidų vedėju. Ar tai reiškia, kad dirbate svajonių darbą?

– Žinojau, kad dirbsiu radijuje gal nuo dešimties metų, tada jau buvo radijo stotis „M-1“, jos klausydavome. Tada, žinoma, Andrius Mamontovas man buvo didžiulė žvaigždė, bet ir tie laidų vedėjai su savo gražiais balsais man buvo tarsi dievai. Kai mąstau apie radiją, atrodo labai įdomu tai, kad vienas žmogus sėdi, kalba per mikrofoną, o jo balsas laidais, siųstuvais sklinda po visus radijo imtuvus. Radijo laidų vedėjas turi galimybę paskleisti kažką informatyvaus, prasmingo, pozityvaus, pralinksminančio, o gal net ir paguodžiančio, sušildančio. 

– Kalbate apie prasmingus darbus, gerų minčių sklaidą, sielos švarinimą. Neseniai vienam iš savo pašnekovų uždavėte klausimą – kaip manote, ar teiginys, jog kiekviename žmoguje yra tolygus kiekis gėrio ir blogio, yra teisingas. Kaip pats atsakytumėte?

– Nežinau, gal kiekvienas žmogus gali išryškinti tiek vieną, tiek kitą savo pusę. Pasidavus impulsui, pykčiui, norui greitai praturtėti, nesiskaityti su kitais, gali imti vyrauti ir blogoji pusė.

Bet tai yra darbas. Jei nori priartėti prie savo didžiojo potencialo, reikia pažinti savo blogį ir demaskuoti vidinę korupciją, apie kurią kalbėjau. Nemanau, kad įkvėpimui būtina blogoji žmogaus pusė. Anksčiau man atrodė, kad tai – būtina. Nežinau, iš kur kyla blogio, ribinių situacijų romantizavimas, bet dabar esu tikras – galima apsieiti ir be to. Kalbu taip, nes pats talžiau save, buvau ganėtinai arti bedugnių...

– Kas padėjo nuo jų atsitraukti?

– Ne per seniausiai naktį mane užpuolė autobuse, važiuojant namo. Tai buvo geras sukrėtimas, kad viskas – užtenka. Tai buvo labai ryškus ženklas, kad reikia brandžiai išnaudoti galimybes, nes buvau paskendęs iliuzijoje, paviršiuje. Kai kuriuos darbus dariau tik todėl, kad reikia padaryti, o „reikia“ neturėtų būti pagrindinis motyvas. Kartais būtina, kad kas nors sukrėstų. Gal tai pati Visata siuntė signalą – prabusk. Pradėjau švarinti save, geriau atlikti savo darbus ir štai – atlygis, apdovanojimas už geriausią 2014 metų LRT radijo laidą, dėmesys.

– Noriu klausti apie kitokį prabudimą. Kelerius metus keliavote po Aziją, gyvenote Tailande, kur vyraujanti religija – budizmas. Apie Budą užsiminėte ir šio pokalbio metu. Ar Jums artimos budizmo idėjos?

– Labai artimos. Tai yra tai, ką jaučiu, bet kodėl tai jaučiu – nežinau. Rytais motoroleriu iš savo kaimelio važiuodamas į mokyklą, kur mokydavau vaikus anglų kalbos, dažnai matydavau budistų vienuolius. Jie basomis kojomis eina, renka aukas, maistą...

R. Jonaitis su savo mokiniais Trang miestelio (Tailandas) mokykloje, 2011 m. Asm. archyvo nuotr.

Man labai įdomu, kaip gyveno Buda. Jam tiek visko reikėjo patirti: gimęs karališkuose rūmuose, atsisakė privilegijų ir išėjo ieškoti nušvitimo, vėliau turėjo atsiduoti asketizmui, po to – malonumams, galiausiai susikauti su vidiniais demonais ir atsispirti gundymams.

Man artimos budizmo idėjos: nekonformizmas, tikrumas, ne pernelyg didelis prisirišimas prie materialių dalykų (bet kažkiek to reikia, nes gyvename materialiame pasaulyje). Nesakau, kad budistai – geresni žmonės, jų kraštuose taip pat pilna iššūkių. Bet kiek pavydžių jų lengvo požiūrio į gyvenimą ir mokėjimo iš daug ko pasijuokti!

Kalbant apie Tailandą, viso jo neišnaudojau. Man pakišo koją pragmatizmas, suviliojo pastovios pajamos – mokytojo atlyginimas. Bet mano intuicija sakė, kad tas darbas man nelabai tinka. Iš tikrųjų norėjau keliauti, bastytis, važinėti po vienuolynus... Tai yra labai svarbu – žmonės, kurie skaitote šį pokalbį, klausykite intuicijos ir pasistenkite dalykus padaryti iš pirmo karto.

Man taip ilgu vieno vienuolyno, kur norėjau nuvažiuoti pamedituoti dešimčiai dienų ir vis neradau laiko. Jaučiu skolą, tai man neleidžia ramiai gyventi. Jaučiu, kad turėsiu ten grįžti. Ten medituoji su vienuoliais, valgai vegetarišką maistą, negali bendrauti su kitais žmonėmis, tik šiek tiek pasišnekėti su vienuoliais ir atlikti chantinimą (angl. chanting – giedojimas) – jie gieda ir tu kartu su jais. Tai taip tyra.

– Ar noras keliauti ir bastytis Jus jau apleidęs?

– Kaip Paulius Normantas sakė mano laidoje, jausmas „ilgas kelias po kojom ir laisvė širdy“ mane dabar apleidęs. Bet dar turėsiu apkeliauti Pietų Ameriką, šnekėti ispaniškai, suprasti, kaip ten gyvena žmonės, ir pamatyti pačius gražiausius dalykus.

Dabar jaučiu prasmę būdamas čia. Man patinka susigrąžinti santykį su Lietuva ir ją suvokti, pamatyti. Turiu brolį, kuriam septyneri metai, man norisi jį supažindinti su M. K. Čiurlionio kūryba, parodyti muziejus, nueiti į koncertus, aplankyti teatrus. Laukiu jo atvažiuojant į Vilnių, kai pagerės orai. Dabar mano vieta yra čia, Lietuvoje, kuri turi savų iššūkių, bet sykiu ir labai daug potencialo.

– R. Kazlas Jūsų laidoje, kalbėdamas apie Nacionalinę premiją, sakė, kad apdovanojimo vertas paprastas žmogus, kuris nepasiduoda, neemigruoja iš Lietuvos. Kaip manote, ar Jūs – vertas apdovanojimo žmogus?

– Nacionalinės premijos – dar ne (juokiasi), bet šito „bitinuko“, kurį gavau, manau, taip. Man garbė atstovauti LRT, vykdyti misiją ir švarinti bendrą eterį. Be kita ko, aš gavau impulsą. Žinau, kad mano artimiausio pusmečio darbai įrodys – esu vertas apdovanojimo.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...