captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Vilimas: menininkams trūksta atsakomybės

„Drą­sos ir su­pra­ti­mo, kad rei­kia pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę, trūks­ta tiek vi­suo­me­nė­je, tiek me­ni­nin­kų pa­sau­ly­je“, – sa­ko mu­zi­ko­lo­gas, Lie­tu­vos mu­zi­kos ir tea­tro aka­de­mi­jos dės­ty­to­jas, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos pro­diu­se­ris bei re­dak­to­rius dr. Jo­nas Vi­li­mas, rašo „Lietuvos žinios“.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

„Drą­sos ir su­pra­ti­mo, kad rei­kia pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę, trūks­ta tiek vi­suo­me­nė­je, tiek me­ni­nin­kų pa­sau­ly­je“, – sa­ko mu­zi­ko­lo­gas, Lie­tu­vos mu­zi­kos ir tea­tro aka­de­mi­jos dės­ty­to­jas, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos pro­diu­se­ris bei re­dak­to­rius dr. Jo­nas Vi­li­mas, rašo „Lietuvos žinios“.

Su juo por­ta­las lzi­nios.lt kal­bė­jo­si apie in­te­lek­tua­lų lai­ky­se­ną po­li­ti­kos at­žvil­giu. Pats pa­šne­ko­vas ne­si­bo­di pri­si­jung­ti prie vie­šų ini­cia­ty­vų, ku­rios jam at­ro­do tei­sin­gos. Pa­vyz­džiui, me­tų pra­džio­je pa­si­ra­šė moks­lo ir kul­tū­ros at­sto­vų krei­pi­mą­si dėl an­ti­vals­ty­bi­nės Lie­tu­vos len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos veik­los. Pa­sak jo, nuo­sta­ta „me­nas dėl me­no“ nie­kur ne­ve­da. Ypač šiuo lai­ko­tar­piu, tę­sian­tis kri­zei Ukrai­no­je, ak­tua­lus tam­pa klau­si­mas: ar ko­vo­si, jei rei­kės?

– Gab­rie­lis Gar­cia Mar­que­zas yra sa­kęs, jog nau­din­giau­sia ra­šy­to­jui, no­rin­čiam pa­si­tar­nau­ti re­vo­liu­ci­jai, yra ra­šy­ti kaip įma­no­ma ge­riau. Ki­taip ta­riant, są­ži­nin­gai ir pro­fe­sio­na­liai at­lik sa­vo dar­bą, o ne eik į ba­ri­ka­das. Kaip Jums at­ro­do to­kia lai­ky­se­na po­li­ti­nių įvy­kių aki­vaiz­do­je, ku­ri ga­li bū­ti pri­tai­ko­ma ne tik me­ni­nin­kams, bet ir in­te­lek­tua­lams aps­kri­tai?

– Man pa­čiam ar­ti­miau­sia po­zi­ci­ja bū­tų ta, ku­rią vie­na­me in­ter­viu iš­sa­kė am­ži­ną ati­lsį mon­sin­jo­ras Al­fon­sas Sva­rins­kas – Die­vas ir tė­vy­nė. Ka­dan­gi esu ve­dęs žmo­gus, tu­rė­čiau sa­ky­ti: Die­vas, šei­ma, tė­vy­nė, nors šei­ma, bet ku­riuo at­ve­ju, yra tė­vy­nės ląs­te­lė. Su G. Gar­cia Mar­que­zu su­tin­ku ta pra­sme, kad sa­vo sri­ty­je tu­ri bū­ti pro­fe­sio­na­lu ir at­lik­ti tai, ką mo­ki, kuo ge­riau. Bū­ti vi­siš­kai apo­li­tiš­ku ir iš­di­džiai sa­ky­ti, kad svar­biau­sias tik ma­no me­nas, yra vie­na iš pui­ky­bės for­mų. La­bai bjau­ri.

– Ja­no Ma­tej­kos pa­veiks­le „Stan­či­kas“ pa­vaiz­duo­tas Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos ka­ra­liaus juo­kda­rys, mąs­liai sė­din­tis ka­ra­lie­nės Bo­nos po­ky­lio fo­ne, nes su­ži­no­jo apie Smo­lens­ko pra­ra­di­mą. Juo­kda­rys, su­pran­tan­tis dau­giau nei ka­ra­lius.

– Me­ni­nin­kai daž­nai tu­ri jau­tres­nį „ner­vą“, ku­ris su­skam­ba dar ta­da, kai ki­tiems tai at­ro­do to­li. Tai­gi iš­min­tin­go juo­kda­rio pa­veiks­las ma­nęs per daug ne­ste­bi­na. Nors juo­kda­rys tur­būt tu­ri dar vie­ną ypa­tin­gą sa­vy­bę – par­ei­gą pa­sa­ky­ti la­bai ne­ma­lo­nias tie­sas ar pers­pė­ti apie pa­vo­jus juo­ko for­ma. Na­tū­ra­liai me­ni­nin­kas tu­ri jau­tres­nę pa­jau­tą, ne­bent jo au­sis „užg­lu­šin­ta“ vi­suo­me­ni­niams da­ly­kams.

– To­kių ne­gir­din­čių ar ne­no­rin­čių gir­dė­ti – ne­trūks­ta. Juk ir šian­dien do­mi­nuo­ja „l‘art pour l‘art“ (pranc. me­nas dėl me­no) po­zi­ci­ja, už­duo­dan­ti klau­si­mą: ko­dėl tu­rė­čiau do­mė­tis kuo nors dar be sa­vo­jo me­no?

– Vie­ną die­ną at­sis­to­jus prieš šau­tu­vo vamz­dį sa­vęs pa­klaus: ko­dėl anks­čiau ne­si­do­mė­jau? Bet ga­li bū­ti jau per vė­lu. Po­zi­ci­ja „me­nas me­nui“ se­no­ka, ra­do­si dar XIX am­žiu­je, iš­si­ru­tu­lio­ju­si, ma­ny­čiau, iš ro­man­ti­nės pa­sau­lė­jau­tos. Pa­sta­ro­ji iš da­lies bu­vo ban­dy­mas pa­bėg­ti nuo ne vi­sa­da ma­lo­nios kas­die­ny­bės ir rea­ly­bės. Sa­vo stu­den­tams mi­niu E. T. A. Hoff­ma­no pa­vyz­dį, ku­ris ra­šė nuo­sta­bias pa­sa­kas, ap­sa­ky­mus, la­bai mėgs­tu juos skai­ty­ti. Ta­čiau au­to­rius iš­pro­tė­jo, ne­at­lai­kė įtam­pos. Kiek mes be­bėg­tu­me, kaž­ku­riuo mo­men­tu, no­ri­me to ar ne, sto­vė­si­me pa­vo­jaus aki­vaiz­do­je. Ma­no vai­kų kar­tos žmo­nės, ne tik me­ni­nin­kai, kaip pa­ste­bė­jau, su­si­dū­rę su su­nku­mais mėgs­ta nuo jų bėg­ti. Gal­būt tai na­tū­ra­li žmo­giš­ka nuo­sta­ta, ki­ta ver­tus, bėk ne­bė­gęs, kaž­ku­riuo me­tu ta­ve pa­gaus.

Grįž­tant prie „me­nas me­nui“ po­zi­ci­jos – sa­ky­ti, kad ku­riu me­ną sau ar sa­vo drau­gams, yra la­bai aro­gan­tiš­ka, taip pat pui­ky­bės for­ma. Esu ne kar­tą gir­dė­jęs sa­kant, jog žmo­nių reak­ci­jos ne­svar­bios, es­mė – ma­no pa­ties sa­vi­raiš­ka. Kai kas ga­lė­tų prieš­ta­rau­ti, kad be to di­džio me­no ne­su­kur­si. Te­ko skai­ty­ti, jog Mi­ke­lan­dže­las pa­si­žy­mė­jo stip­riu ego­cen­triš­ku­mu, ta­čiau ne­ma­nau, kad jis kū­rė me­ną dėl me­no. Nu­ta­py­ti Siks­to kop­ly­čios lu­bas rei­kė­jo ti­ta­niš­kų pa­stan­gų bei svei­ka­tos. Ne sa­vi­raiš­kos jis sie­kė, o vie­no pa­pras­to da­ly­ko – di­des­nės Die­vo gar­bės ir šlo­vės. Per tą kū­ri­nį jis su­tei­kė dau­gy­bei žmo­nių ga­li­my­bę at­ras­ti Die­vą. Nuo­sta­ta „l‘art pour l‘art“ ve­da į nie­kur.

– Au­to­ri­te­tų svar­ba kei­čia­si, tar­ki­me, tar­pu­ka­riu mo­ky­to­jo žo­dis vi­suo­me­nė­je bu­vo svar­bus, o šian­dien si­tua­ci­ja ki­to­kia. Įdo­mu, ar in­te­lek­tua­lų at­si­šau­ki­mai vis dar tu­ri reikš­mės. So­viet­me­čiu vi­suo­me­nė pa­isė to, ką iš tri­bū­nų by­lo­jo me­no bei kul­tū­ros žmo­nės, o šian­dien?

– Į ką vi­suo­me­nė krei­pia dė­me­sį aps­kri­tai, kas yra di­dy­sis au­to­ri­te­tas – su­dė­tin­gas klau­si­mas. Su­tin­ku, kad kul­tū­ros bei me­no žmo­nių au­to­ri­te­tin­gu­mas yra smuk­te­lė­jęs. La­biau įsik­lau­so­ma į moks­li­nin­kų, vers­li­nin­kų žo­džius. Bi­jau, kad di­džiau­sias au­to­ri­te­tas aps­kri­tai yra ži­niask­lai­da, in­for­ma­ci­jos srau­tas. Pa­bend­ra­vęs su pa­pras­tais žmo­nė­mis su­pran­ti, kad ne­re­tai jų min­tys – ži­niask­lai­dos trans­liuo­ja­mų štam­pų at­kar­to­ji­mas.

Di­džiau­sio in­te­lek­tua­lų au­to­ri­te­tin­gu­mo bū­ta, kai ki­lo Są­jū­dis, tuo me­tu jų žo­dis ti­krai reiš­kė la­bai daug. Tie­są pa­sa­kius, be­veik vi­si me­ni­nin­kai su ke­lio­mis iš­im­ti­mis ta­po Są­jū­džio vė­liav­ne­šiais ir tai bu­vo la­bai svar­bu. Vė­liau me­tė­mės į lau­ki­nį ka­pi­ta­liz­mą ir jų reikš­mė na­tū­ra­liai su­men­ko. Bu­vęs il­ga­lai­kis ma­te­ria­li­nis ne­pri­tek­lius iš kar­to ne­iš­ny­ko, o po to at­si­vė­ru­sios pri­tek­liaus ga­li­my­bės stip­riai pa­kei­tė ver­ty­bi­nę orien­ta­ci­ją. Ne­ma­te­ria­lios ver­ty­bės kaip me­nas, kul­tū­ros reiš­ki­niai ta­po ne to­kie reikš­min­gi. Sa­ky­čiau, jog nuo ma­te­ria­liz­mo stip­riai ken­čia­me ir da­bar. Mū­sų vals­ty­bei iš nau­jo sto­jan­tis ant ko­jų bu­vau vi­siš­kai jau­nas. At­si­me­nu, kad pir­mai­siais Ne­prik­lau­so­my­bės me­tais vy­ko ir sa­vo­tiš­kas ka­ta­li­ky­bės at­ra­di­mas iš nau­jo, o po ke­le­rių me­tų vis­kas tar­si pa­si­trau­kė į an­trą pla­ną.

– Tad šian­dien as­me­nų api­bū­di­ni­mas dva­sios aris­to­kra­tais ne tik kad ne­tu­ri au­to­ri­te­to, bet ne­re­tai ir po­zi­ty­vaus tu­ri­nio aps­kri­tai.

– Po Di­džio­sios Pra­ncū­zi­jos re­vo­liu­ci­jos pra­dė­jus by­rė­ti luo­mi­nei sant­var­kai, aris­to­kra­tai ėmė trauk­tis nuo is­to­ri­jos sce­nos. Ge­riau­si iš jų ta­po dva­sios aris­to­kra­tais, ki­ti, tar­ki­me, vers­lo aris­to­kra­tais. Šian­dien dva­sios aris­to­kra­tu ga­li bū­ti tik ta­da, kai pri­sii­mi at­sa­ko­my­bę. Jei toks esi – iš pri­nci­po ne­ga­li lai­ky­tis nuo­sta­tos „me­nas me­nui“. Drą­sos ir su­pra­ti­mo, kad rei­kia pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę, trūks­ta tiek vi­suo­me­nė­je, tiek me­ni­nin­kų pa­sau­ly­je. Vie­nas iš at­sa­ko­my­bės ven­gi­mo pa­vyz­džių – jau­nų žmo­nių tar­pe pa­pli­tęs gy­ve­ni­mas kar­tu iki san­tuo­kos. Ven­gia­ma įsi­pa­rei­go­ti Die­vo ir žmo­nių aki­vaiz­do­je vi­sam li­ku­siam gy­ve­ni­mui, daug pa­pras­čiau sa­ky­ti: tu man pa­tin­ki, gy­ven­kim kar­tu, ne­pa­si­seks – iš­sis­kir­sim.

– Kal­ba­te apie at­sa­ko­my­bę. Ar su­tik­tu­mė­te su tei­gi­niu, jog šian­dien žmo­nėms, ypač jau­na­jai kar­tai, su­nku įsi­pa­rei­go­ti vals­ty­bei?

– Prieš pen­ke­tą ar dau­giau me­tų to­kios pe­si­mis­ti­nės min­tys ma­no gal­vo­je bu­vo ga­na daž­nos. Po to pra­dė­jau ma­ty­ti, kad yra ne­ma­žai jau­ni­mo, ku­riam kaž­kas rū­pi. Tai bu­vo ma­lo­nus at­ra­di­mas, nu­tei­kian­tis op­ti­mis­tiš­kai – ne vis­kas pra­ras­ta. Ne­pai­sant to, kad žo­dis „pa­trio­tiz­mas“ bu­vo pra­dė­tas vers­ti ko­ne keiks­ma­žo­džiu jau ki­tą die­ną po Ko­vo 11-osios.

Ki­tas da­ly­kas – ne vie­nam kaip ža­di­nan­tis skam­bu­tis su­vei­kė spar­čiai kin­tan­ti po­li­ti­nė si­tua­ci­ja pa­sau­ly­je. Po Mai­da­no įvy­kių ti­krai pa­si­ju­to vi­suo­me­nės pra­bu­di­mas. Tai ro­do, kad mu­my­se te­bė­ra kaž­koks svei­kas pra­das. Iš­gir­dę pa­vo­jaus skam­bu­tį mes sto­ja­mės. Šie­met mi­nint Ko­vo 11-ąją su žmo­na iš­ėjo­me pa­si­žiū­rė­ti vie­šų šven­ti­nių ren­gi­nių ir bu­vo­me ma­lo­niai nu­ste­bin­ti – aki­vaiz­džiai ma­tė­si, kad žmo­nių ge­ro­kai dau­giau nei anks­tes­niais me­tais. Iki tol bu­vo­me „už­si­liū­lia­vę“. Da­bar jau ir Va­ka­rai tai pri­pa­žįs­ta, pa­ža­di­no ne tik mū­sų kai­my­nė Ry­tuo­se, bet ir įvy­kiai Si­ri­jo­je bei Ira­ke. Ar pa­kaks lai­ko vi­siems at­si­bus­ti ir su­siim­ti – ki­tas klau­si­mas.

– Vals­ty­biš­kas mąs­ty­mas daug re­tes­nis, kai ne­gir­dė­ti šū­vių ir ne­ma­ty­ti tan­kų, tam rei­kia ak­ty­vaus įsi­pa­rei­go­ji­mo ste­bė­ti vals­ty­bė­je vyks­tan­čius pro­ce­sus. Pats esa­te iš tų kul­tū­ros sri­ties žmo­nių, ku­rie ne­si­bo­di pri­si­jung­ti prie po­li­ti­nių ini­cia­ty­vų. Kas le­mia, kad vie­nu ar ki­tu at­ve­ju nu­spren­džia­te su­rea­guo­ti?

– Iš­ki­lus eg­zis­ten­ci­niam pa­vo­jui – esa­me pa­ža­din­ti, o kai kas­die­ny­bė te­ka ra­miai – kiek­vie­nas tu­ri­me gau­sy­bę rū­pes­čių. Daž­niau­siai ne­kvar­ši­na­me sau gal­vos ki­tais da­ly­kais, tai na­tū­ra­lu. Ži­no­ma, Lie­tu­vo­je ne vis­kas pui­ku ir yra blo­gų ten­den­ci­jų, bet esa­me lin­kę ati­duo­ti tą ste­bė­ji­mo pri­va­lo­my­bę ati­tin­ka­moms ins­ti­tu­ci­joms.

Nie­kuo­met sa­vęs ne­lai­kiau ir ne­lai­kau apo­li­tiš­ku – vals­ty­bė rū­pi. Ti­krai ne­su iš di­si­den­tų šei­mos, bet net ir gy­ve­nant so­viet­me­čiu to­kios šven­tės kaip Ka­lė­dos, Ve­ly­kos, Kū­čios, Vė­li­nės man ne­bu­vo tuš­čias da­ly­kas. Lap­kri­čio pir­mos die­nos va­ka­ras nie­kuo­met ne­bu­vo iš­ei­gi­nė, bet vis­ką mes­da­vau ir iš stu­di­jų Vil­niu­je va­žiuo­da­vau į gim­tą­ją Uk­mer­gę lan­ky­ti ka­pų. Ži­no­jau ir kas yra Va­sa­rio 16-oji, vie­naip ar ki­taip pa­mi­nė­da­vo­me. Pra­si­dė­jus Są­jū­džiui at­ro­dė, kad ke­lie­si kar­tu su juo. Ir Bal­ti­jos ke­lias, Sau­sios 13-oji ne­bu­vo ša­lia vyks­tan­tys da­ly­kai, o su­dė­ti­nė ma­no gy­ve­ni­mo da­lis. Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad nuo­lat gal­vo­ju apie tai, kas vyks­ta tė­vy­nė­je, ta­čiau ma­ty­da­mas, kad kaž­kas ne­ge­rai de­da­si bei ini­cia­ty­vas, ku­rias ver­ti­nu kaip tei­gia­mas – prie jų ir jun­giuo­si. Per pa­sta­ruo­sius ke­le­tą me­tų to­kių bu­vo ne vie­na. Ma­tyt jų pra­dė­jo ras­tis, pra­dė­jus kais­ti bend­rai tem­pe­ra­tū­rai – ir mū­sų re­gio­ne, ir pa­sau­ly­je.

– Ko­kie tė­vy­nės rū­pes­čiai Jus ka­muo­ja pa­sta­ruo­ju me­tu?

– Tie­są pa­sa­kius, vi­sas min­tis už­go­žia pa­sau­li­nis kon­teks­tas. Jei kris Ukrai­na – at­eis mū­sų ei­lė, kau­tis teks tie­sio­giai. Ta­da kils klau­si­mas, kur kau­sie­si ir kaip. Bi­jau, ta­čiau to­kia rea­ly­bė. Na­tū­ra­lu, kad tai už­go­žia smul­kius pa­smaigs­ty­mus į nu­ga­rą iš ofi­cia­liai pri­pa­žįs­ta­mų po­li­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų, ku­rios la­biau pa­nė­šė­ja į penk­tą­ją ko­lo­ną. Taip pat ne­ra­mi­na, kad ne­ga­li pa­si­ti­kė­ti di­de­le da­li­mi po­li­ti­kų bei par­ei­gū­nų, tie­siog pri­imi juos kaip at­lie­kan­čius tam ti­krą funk­ci­ją. Ne­si ti­kras ir dėl jų kom­pe­ten­ci­jos ir dėl to, kiek jie iš­ti­ki­mi vals­ty­bei. Pa­pras­tas klau­si­mas: kai iš­kils ti­kras po­rei­kis gin­ti Lie­tu­vą, kur tu sto­si? Jei­gu rei­kės ei­ti į miš­ką – ei­si?

Kal­bant apie ma­te­ria­li­nę gy­ve­ni­mo pu­sę, ne­ma­nau, kad tau­tie­čiams rei­kė­tų itin skųs­tis. Ne­se­niai skai­čiau, kad Vil­nius pa­ten­ka į de­šim­tu­ką pa­sau­lio mies­tų pa­gal au­to­mo­bi­lių skai­čių tūks­tan­čiui gy­ven­to­jų. Tai­gi skųs­tis čia ga­li ne­bent ža­lie­ji. Ži­no­ma, tarp Vil­niaus ir pro­vin­ci­jos yra di­džiu­lė at­skir­tis. Fak­tas, kad pro­vin­ci­ja tuš­tė­ja, kad ten eg­zis­tuo­ja al­ko­ho­liz­mo prob­le­ma – tai di­džiu­lis blo­gis. Dar ga­li­me pri­si­min­ti, ką jau sa­kiau apie po­rų gy­ve­ni­mą kar­tu iki san­tuo­kos. Vyks­ta šei­mos ero­zi­ja, ku­ri ve­da prie vi­suo­me­nės ero­zi­jos. Ele­men­ta­ru. Net ir be bai­saus pa­sau­li­nio kon­teks­to mū­sų so­cia­li­nės ne­gan­dos yra pa­kan­ka­mai rim­tos.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...