captcha

Jūsų klausimas priimtas

LRT veidai. V. Savukynas: Lietuvos žemėje vaikščiojo raganosiai ir stovėjo Mažoji kinų siena

Ar žinojote, kad prieš 40 tūkst. metų Lietuvoje buvo raganosių, iki šių dienų yra išlikęs 8 m aukščio Mažosios lietuvių kinų sienos fragmentas, o Kostas Kubilinskas, eilėraščių vaikams autorius, buvo išdavikas, savo rankomis žudęs partizanus? Kultūros antropologas, žurnalistas Virginijus Savukynas žada, kad šiuos ir kitus dalykus apie Lietuvos istoriją sužinosite naujajame LRT Televizijos laidos „Istorijos detektyvai “ sezone.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Ar žinojote, kad prieš 40 tūkst. metų  Lietuvoje buvo raganosių, iki šių dienų yra išlikęs 8 m aukščio Mažosios lietuvių kinų sienos fragmentas, o Kostas Kubilinskas, eilėraščių vaikams autorius, buvo išdavikas, savo rankomis žudęs partizanus? Kultūros antropologas, žurnalistas Virginijus Savukynas žada, kad šiuos ir kitus dalykus apie Lietuvos istoriją sužinosite naujajame LRT Televizijos laidos „Istorijos detektyvai “ sezone.

V. Savukyno teigimu, tai – vienas sudėtingiausių projektų, nes istorijas reikia atrasti, jos nėra padėtos ant lėkštutės. „Istorikai kelia įvairiausių klausimų, kurie nebūtinai tinka laidai, o svarbiausia – parašyti gerą scenarijų, kad būtų įdomu žiūrėti“, – kalba žurnalistas. Pasak V. Savukyno, vargu ar jis galėtų kurti šią laidą, jei 30 metų nebūtų skaitęs knygų ir domėjęsis istorija.

– Kas laukia naujajame „Istorijos detektyvų“ sezone?

– Keliausime į seniausius laikus: sužinosite apie akmens amžiaus nanotechnologijas, apie įrankius, kurie siekė pusę milimetro, kaip žmonės juos pagamindavo. Beje, kaip manote, ar žmonės Lietuvoje medžiojo mamutus? Iš tiesų mamutų Lietuvoje nemedžiojo, tačiau visko negaliu atskleisti.

O žinote, kad Lietuvos žeme vaikščiojo raganosiai? Prieš 40 tūkst. metų jų čia buvo. Tiesa, ne tokių, kaip dabar Afrikoje. Jie buvo gauruoti, prisitaikę prie šių platumų. Žinoma, kai gyveno raganosiai, žmonių čia dar nebuvo.

Sužinosime akmens amžiaus žmogaus paslaptis. Ar žinote, kaip, pvz., virdavo vandenį? Į odinį maišą įpildavo vandens, įmesdavo įkaitintą akmenį, taip vanduo ir užvirdavo. Matysime ciklą, kaip išgyventi akmens amžiuje.

– Apie kokius dar laikmečius kalbėsite?

– Nagrinėsime XIII–XIV a. temas. Radome Mažąją lietuvių kinų sieną. Archeologai ją seniai žino, tik nežinau, kodėl iki šiol apie tai nėra papasakota ir žinoma plačiajai visuomenei. Tai – išskirtinis statinys. Dabar ten nuvažiavus neatrodo itin įspūdingai, nes praėjo daug metų, matosi tik pylimo likučiai. Tačiau XII a. ši siena tikrai turėjo atrodyti didingai. Buvo supiltas šlaitas, ant jo – medinė siena, nuo apačios iki viršaus konstrukcija siekia 8 m. Puikiai išnaudoti geografiniai ypatumai, ežerai ir visa kita. Ta siena saugojo nuo Livonijos ordino ir nuo rusėnų.

Reikėtų apie tai trimituoti ir trimituoti, nes tuo metu tai iš tikrųjų buvo didžiulis inžinerinis sprendimas. Akivaizdu, kad tai yra besikuriančios Lietuvos įrodymas, nes viena gentis tikrai negalėjo nei pastatyti tokio statinio, nei jo prižiūrėti, nes sieną reikėjo ir kontroliuoti.

Šalia minėtos sienos yra lietuvių nekropolis. Tai yra didžiulės kapinės, besidriekiančios keliasdešimt kilometrų. Kiek užmato akis – kapai, nors ten miškas. Tai – pakankamai įspūdinga. Ir tai, kad lietuviai 1000 metų laidojo toje pačioje vietoje, irgi šį bei tą rodo.

– Ar skirsite dėmesio XX a. istorijai?

– Be jokios abejonės. Tiek nepriklausomos Lietuvos susikūrimui, tiek tarpukario Lietuvai, tiek pokariui, tiems, kurie kovojo, bei išdavikams, nes didvyriškumas ir išdavystės buvo greta.

Papasakosime Antano Šiliaus istoriją. Jam buvo 21 metai, kai įstojo į miliciją, vėliau buvo paskirtas NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas), turėjo persekioti dvasiškius, tačiau, užuot tai daręs, perduodavo žinias persekiojamiems dvasininkams, kad jie galėtų pasislėpti. Nors A. Šilius buvo su NKVD uniforma, tačiau Lietuvos pusėje. Žinoma, jo galas buvo tragiškas – vaikinas buvo sušaudytas. Prikelsime ir daugiau tokių nežinomų didvyrių.

Nereikia pamiršti ir išdavikų. Dauguma žino K. Kubilinsko kūrybą, tačiau mažai kas žino, kad jis buvo išdavikas, pats savo rankomis žudęs partizanus. Mano manymu, tai buvo vienas iš baisiausių žmonių, gyvenusių XX a. Jo ataskaitose matyti, kad jam svarbi literatūra, o žmogaus gyvybė bevertė. Jose K. Kubilinskas prašo, kad sovietų valdžia leistų jam būti literatu, rašyti, jis išpirks visas kaltes, reikia – nušaus porą žmonių, jam tai ne problema, svarbu, kad galėtų rašyti savo eilėraštukus.

Manome, kad svarbu prikelti ir garsių giminių istorijas, tų, kurios nusipelnė Lietuvai: Oginskiai, Zubovai, Pliateriai ir kt.

Tai pat norime papasakoti mažų miestelių istorijas, nes kiekvienas jų turi tikrai didelių pasakojimų. Žinote, kur Lietuvoje užsidegė pirma lemputė? Rietave, bažnyčioje, per Šv. Velykas buvo įžiebta pirmoji lemputė Lietuvoje.

– Kaip gimsta Jūsų laidos? Iš kur semiatės žinių, istorijų?

– Negalėčiau kurti šios laidos, jei 30 metų nebūčiau skaitęs knygų. Kai domiesi, tai ir atrandi, sužinai įvairių istorijų, o vėliau giliniesi, klausinėji istorikų, archeologų. Jei reikia pasidomėti plačiau, eini į archyvus, tenka skaityti bylas.

Tai yra vienas iš sudėtingiausių projektų: reikia rasti istorijas, o jos nėra padėtos ant lėkštutės.  Istorikai kelia įvairiausių klausimų, kurie nebūtinai tinka laidai, o svarbiausia, parašyti gerą scenarijų, kad būtų įdomų žiūrėti.

Viena garsi moteris man sakė – apie istoriją aš nedaug teišmanau, bet dabar galiu ja domėtis, nes kartu su dukra žiūriu tavo laidą. Man tai yra vienas geriausių komplimentų. Apie Lietuvos istoriją turi būti rašoma įdomiai, tada žymiai daugiau žmonių ja domėsis. Žmonėms reikia, kad nebūtų nuobodu, o tai kainuoja.

– Kodėl Jūs manote, kad svarbu domėtis savo šalies istorija?

Pacituosiu vieną savo bičiulį: „Kai buvau mažas, močiutė sakė – vaikeli, kas nežino praeities, tas neturi ateities.“ Mes visi, norim to ar ne, esam valdomi praeities, tad geriau tą praeitį suvokti ir žinoti, nei apsimesti, kad jos nebuvo. Per mūsų artimuosius, šeimos istoriją praeitis mus veikia. Jei  nežinai istorijos, tiesiog šiek tiek atsilieki nuo kitų.

– Kaip manote, ar Jūsų kuriama laida turi įtakos dabartinei politinei situacijai?

– Dėl šitos laidos dar nei vienas politikas neatsistatydino, vadinasi, neturi. Jei politiką apibrėšime taip, tada ne. Bet galime žiūrėti truputį globaliau.

Kai pradėjau kurti šią laidą, iš žmonių reakcijų supratau, kad jos reikia. Daugelis nori, kad apie Lietuvos istoriją būtų papasakota įdomiai, prikeltos istorijos, atskleisti nežinomi aspektai ir pan.

Žmonės jaučia poreikį ir savo vaikus supažindinti su istorija, nes tai, kas dabar vyksta mokyklose su istorijos mokymu, iš tikrųjų yra skandalas. Pats pasižiūrėjau tuos vadovėlius, iš jų turėti bendrą vaizdą mokantis – tikrai neįmanoma. Jei taip bus ir toliau, su Lietuvos tapatybe, Lietuvos valstybe bus labai sudėtinga.

Kas yra svarbiausia, kas kyla iš istorijos? Iš istorijos kyla tapatumo jausmas. Apibrėždami savo tapatumą, savo istorinį matymą, kartu atsiveriame ir dabarčiai, ateičiai. Jei mes pasakysime, kad lietuviai visada gyveno pelkėse, buvo užsidarę ir tokie turi išlikti, tada užsidarome nuo pasaulio, ir būti lietuviu reiškia su niekuo nekomunikuoti.

O jei sakysime, kad lietuviai buvo atviri pasauliui, perimdavo idėjas, kviesdavosi žmones, specialistus, ir atvirumas yra lietuvio bruožas, tada turėsime visai kitokius lietuvius ir šiandien.

Politikams svarbu valstybingumo jausmas, suvokimas, kad dabar ši šalis nėra tavo kūrinys, nėra duotybė, o ankstesnių kartų darbo rezultatas. Jos paliko tokią Lietuvą, kokią turime, ir tai yra atsakomybė – ar mes ją naikinsim, ar paversim kiek didesne, nei gavome.

– Ar istorija keičia žmogaus ir visuomenės prigimtį?

– Prigimtis, kaip aiškino Charlesas Darvinas, keičiasi su evoliucija, o mes kol kas dar neevoliucionavome. Toks trumpas laikas, kokį galime stebėti, evoliucijos požiūriu yra mirksnis.

Tačiau, jei kalbame apie mentalitetą, akivaizdu, kad skirtingose epochose žmonės skirtingai mąstė. Visuomenė taip pat. Koks gyvenimas prieš 12 tūkst. metų buvo Lietuvoje?

Šiose platumose žmonės sekdavo šiaurės elnius, nes jie buvo pagrindinis maistas. Beje, žmonės neužsiėmė žemdirbyste, bet negalima sakyti, kad gyveno blogai. Jie sumedžiodavo elnią, pasigaudavo žuvį ir turėdavo labai daug laiko, nes niekam jo skirti nereikėdavo. Mūsų supratimu, jie užsiimdavo menu. Ta epocha paliko daug meno dirbinių, drožinių ir t.t.

Vėliau atsiranda žemdirbystė. Įdomu, kad žmonės užsikrovė sau labai daug darbų ir vargų. Medžiotojų bendruomenė gyvendavo 50–60 metų, kai atsirado žemdirbystė, prasidėjo ligos, įvairios deformacijos dėl darbų, gyvenimo trukmė sutrumpėjo iki  20–40 metų.

Žemdirbystė buvo didelis žingsnis į priekį, bet žmonės, kurie jį žengė,  labai daug sumokėjo. Taigi, to meto visuomenė, palyginti su šio meto visuomene, yra labai skirtinga.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...