captcha

Jūsų klausimas priimtas

Skaitytojo žvilgsnis. Tik mes patys atsakingi už savo orų gyvenimą

Automobilyje klausau „BBC World Service“ radijo stoties. Labai gera radijo stotis: jokios muzikos, daug įdomios informacijos. Taigi klausiausi reportažo apie pabėgėlę iš Sirijos, kuri save padegė. Baisi tragedija. Ji, paskutinėmis žiniomis, labai sunkios būklės. Susidegino Jungtinių Tautų įsteigto pabėgėlių centro kieme, taip protestuodama prieš tai, kad kelias dienas jai nepavyko gauti nemokamo maisto davinio. Štai čia aš susimąsčiau.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Automobilyje klausau „BBC World Service“ radijo stoties. Labai gera radijo stotis: jokios muzikos, daug įdomios informacijos. Taigi klausiausi reportažo apie pabėgėlę iš Sirijos, kuri save padegė. Baisi tragedija. Ji, paskutinėmis žiniomis, labai sunkios būklės. Susidegino Jungtinių Tautų įsteigto pabėgėlių centro kieme, taip protestuodama prieš tai, kad kelias dienas jai nepavyko gauti nemokamo maisto davinio. Štai čia aš susimąsčiau.

Šeima gyvena Libane jau dvejus metus, pabėgusi iš karo kamuojamos Sirijos. UNHCR (Jungtinių Tautų pabėgėlių centras), gavęs tik 14 proc. reikalingo finansavimo, tikisi, kad šeimos nariai per šį laiką pradės dirbti ir nutraukė paramą maistu, nes, kad ir kaip būtų skaudu, vienų situacija yra bloga, tačiau kitų – dar sudėtingesnė. Libane net oficialiai judama prie milijono pabėgėlių.

Maža to – sveikas vyras, taip jau išėjo, nekoks maitintojas. Jis sako, kad neturi darbo ir jo niekaip neranda (na, kaip ir pas mus darbo nėra – na, nėra ir viskas). Dukra mokosi, nes šeima nutarė, kad negali atsisakyti švietimo. Nuomojasi būstą ir moka už jį UNHCR skiriamus pinigus, nors buvo siūloma nemokama vieta pabėgelių centre, kurio šeima atsisakė, nes religiniai įsitikinimai neleidžia merginoms naudotis bendrais tualetais. Štai taip.

Ir būtent dėl to, kad UNHCR nesuteikė maisto davinio, žmogus renkasi tokį skaudų būdą protestuoti. Pagalvokite apie tai.

Nors gyvename ne karo metu, ekonomika auga, automobilių vienam gyventojui skaičiumi pirmaujame Europos Sąjungoje (tai yra labai linksmas paradoksas – iš kur pas mus bus pinigų, jei šitiek suinvestuojame į ratuotus metalo gabalus?), neretai mes sureikšminame savo problemas iki tiesiog absurdiško lygio. Prisiminkime komentarus portaluose ir populistus gatvėse ir pabandykime tai panagrinėti.

Akyse stovi ir ausyse zvimbia: piliečiai išvaromi iš savo Tėvynės, pensininkai badu miršta, jaunos šeimos turės ligotus vaikus, nes negali įpirkti padoraus maisto, studentams lieka tik bulves valgyti, atlyginimai ne orūs, vergaujame už minimumą, už kurį neišeina nieko įpirkti, o jei ne už minimumą, tai ką už tuos du tūkstančius gali nusipirkti, juk nei kur pakeliausi, nei ką, o jei rimtas specialistas uždirba tris tūkstančius, tai koks čia atlyginimas, tokio lygio specialistams Anglijoje moka tris tūkstančius svarų, o kodėl žmogus dešimt metų įmonei vergaudamas turi su senu automobiliu važinėti, o kodėl seimūnai uždirba daugiau, o kodėl verslininkams leidžiama tokius didelius pelnus turėti. Ir t.t., ir t.t.

O jums tokie pasisakymai neprimena pasakos apie auksinę žuvelę? Man primena. Ir tikrai manau, kad šitoks elgesys kyla iš mūsų tarybinės praeities. Mes vis dar nesuvokiame, kad mes esame Valstybė, kad kiek sukursime mes, tiek Valstybė ir bus verta. Mes dar nesuprantame, kad nėra didelio pinigų maišo, kurio visiems užtektų, tačiau jį dalinasi kiti, ne mes, ir reiktų štai išsirinkti atstovus, kurie tą maišą išneš šalia Seimo ir padalins visiems, kam trūksta, vagis susodins į cypę ir bus teisybė.

Mums taip pat sunku suprasti, kad jei visas ministerijas, Seimą, prezidentūrą ir visus kitus atleistumėme velniop, sutaupytumėm iki 10 proc. Tai yra 80 Lt nuo minimalios algos. Norite išspręsti visas savo finansines problemas? Atsisakykite nuolatinio viešojo tranporto bilieto ir vaikščiokite pėstute. Štai tokio lygio pasiūlymą mes girdime iš radikaliųjų antisistemininkų. Žavu, ar ne?

Mes tikime, kad gyvenimas eina viena vaga, jis turi gerėti visiems proporcionaliai, na, o šį šviesų rytojų turi užtikrinti visi aplinkui, nes arba mes už juos balsuojame, arba jie už mus geriau gyvena. Na, o tie, už kuriuos mes balsuojam, žada atimti iš tų, kurie geriau gyvena.

Tačiau taip nėra ir nebus tol, kol būsime visokeriopai laisvi ir demokratiški. Mes turimę laisvę siekti, uždirbti, tikėti, kalbėti, važiuoti svetur, grįžti, leisti pinigus nebūtiniems dalykams. Bet lygiai taip pat mes turime laisvę būti apgauti, manipuliuojami, elgetauti, gyventi sunkiai, tingėti, nieko nepasiekti, neturėti išsilavinimo. Mes kiekvienas privalome tai suprasti, tiesiog privalome. Orus gyvenimas yra mūsų pačių užgyventas rezultatas. Už jį mes niekam neturime būti dėkingi, nes niekas mums jo nepadovanojo.

Be abejo, valstybė stengiasi pagelbėti sunkiausiai gyvenantiems, bet tai situacijos nekeičia ir nekeis. Gali truputį keistis proporcijos, tačiau tik tiek. Dirbti reikės, stengtis reikės. Reikės stiprėti, reikės išmokti nepasiduoti, nes kapituliacija bus labai skaudi.

Taigi kviečiu atsibusti iš tarybinio sapno, kuriame dalis mūsų vis dar gyvename ir įsileisti į namus realybę. Pradžioje ji nebus labai saldi, tačiau jau pirmasis pasiekimo džiaugsmas įkvepia ir atsiperka.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...