captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tragiško likimo žydę suvaidinusi L. Kalpokaitė: buvo labai daug žmogiškų apmąstymų

Jau spalio 1-ąją LRT TELEVIZIJA pradeda rodyti istorinio daugiaserijinio filmo „Laisvės kaina. Savanoriai“ tęsinį – „Laisvės kaina. Partizanai“. Dvylikoje serijų pasakojama apie vieną sudėtingiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – okupaciją, holokaustą, trėmimus ir rezistenciją.  Seriale vaidmenis kuria daugybė talentingų aktorių. Viena jų – teatro, kino ir televizijos aktorė Larisa Kalpokaitė, kuriai teko žydės Esteros vaidmuo.
Pranešimo spaudai rengėjų nuotr.
Pranešimo spaudai rengėjų nuotr.

Artėjant daugiaserijinio filmo premjerai su L. Kalpokaite atvirai ir nuoširdžiai kalbamės apie tragišką ir netikėtumų kupiną vaidmenį, darbą „Laisvės kaina. Partizanai“ filmavimo aikštelėje ir vis dar itin aktualią laisvės temą.

– Filme „Laisvės kaina. Partizanai“ suvaidinote sudėtingame laikmetyje gyvenusią žydę. Ar sunku pasiryžti tokiems vaidmenims?

– Kadangi per visą gyvenimą nesu per daug išlepinta vaidmenimis, tai nemanau, kad man protinga būtų atsisakyti bet kokio vaidmens. Juo labiau tokio įdomaus, kokį man pasiūlė šio filmo prodiuseris ir režisierius, scenaristai. Galvoti ilgai neprireikė, sutikau iš karto, bet po to buvo labai daug grynai žmogiškų apmąstymų, jie atėjo jau bedirbant, bevaidinant.

– Ar režisierius Saulius Balandis – reiklus savo aktoriams?

– Nežinau, kiek jis reiklus kitiems aktoriams, bet aš jo filmavimo aikštelėje niekada nemačiau suirzusio. Kadangi labai seniai Saulių pažįstu, mus sieja labai bičiuliški ryšiai. Aš jį gerbiu ir kaip žmogų, ir kaip aktorių, ir kaip režisierių – nebuvo jokių konfliktų. Bet kad jis nebūtų reiklus, kad jis neturėtų pastabų ar kokių nors reikalavimų aktoriams – netiesa. Jis tikrai žinojo, ko nori ir aš, kaip pareiginga aktorė, turėjau į tai atkreipti dėmesį. Stengiausi įvykdyti kiekvieną pageidavimą.

– Estera yra labai stipri moteris, tačiau jos lemtis – tragiška.

– Aš nepasakyčiau, kad ji yra stipri. Ji – kaip visos moterys, tik aplinkybės gyvenime susiklostė taip, kad kitaip pasielgti ji negalėjo. Ji elgėsi taip, kaip tuo metu elgėsi kiekvienas doras, sąžiningas žmogus, patekęs į tokias nežmoniškas aplinkybes. Estera elgėsi pagal savo supratimą ir savo moralines nuostatas. Iš jos nebuvo reikalauta pasirinkti viena ar kita, ją tiesiog pastatė į tas žvėriškas aplinkybes – kaip nori, taip jose ir gyvenk. Saugodama paskutinius žmogiško orumo likučius ji negalvojo apie save, ji daugiau galvojo apie aplinkinius. Jai svarbiau buvo jos dukters Saros, jos vaiko likimas – artimų žmonių likimas. Ji mažiausiai galvojo apie save patekusi į tas aplinkybes, nes nebuvo kada apie save galvoti.

– Kaip ruošėtės šiam vaidmeniui?

– Kaip kiekvienas gimęs ir augęs Lietuvoje žmogus, besidomintis istorija, aš holokausto istoriją labai gerai žinojau. Daug mano pažįstamų  tarpe yra žydų tautybės žmonių, taip pat turiu bičiulių, kurie pergyveno holokaustą, kurie išsigelbėjo arba buvo išgelbėti lietuvių.

Taip Dievas parėdė, kad prieš filmavimą aš nuvažiavau į Izraelį. Tai mane labai įdomiai nuteikė. Pagalvojau, kad niekas nevyksta šiaip sau – viskas yra Dievo rankose, jis nusprendžia kada ir kur tau atsidurti. Ruošdamasi vaidmeniui istorinių šaltinių specialiai nevarčiau, nemažai tos istorijos žinojau pati. Vėliau, po filmavimo, pavarčiau R. Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ ir man daug nereikėjo – pernelyg psichologiškai veikė. Ypač po filmavimo.

– Ar tam, kad vaidmuo būtų įtikinamas, reikia atrasti tragediją ir savo gyvenime? Kaip vyko susitapatinimas su personažu?

– Aš niekada nesitapatinu, niekada nedarau, mano galva, šios visiškai absurdiškos aktorinės klaidos, kad reikia iš savo gyvenimo kažkokį tragišką įvykį ištraukti, kad susitapatintum su personažu. Mano manymu, užtenka proto ir aktoriui turėti talentą, vaizduotę, susipažinti su duota medžiaga ir aplinkybėmis tam, kad pajustum personažo gyvenimą. Bent man to užtenka.

– Filme yra scena, kurioje Estera išneša kiaulės galvą kaip vaišes svečiams. Ši scena buvo sugalvota visai netikėtai, jos scenarijuje nebuvo. Ar dažnai filmavimo aikštelėje pasitaikydavo tokių netikėtu situacijų?

– Visas filmavimas buvo netikėtas – netikėtas nuėjimas už kampo, netikėtas šūvis, netikėtas prabėgimas, netikėtas geltonos žvaigždės prisiuvimas. Aš su tokiu netikėtumo jausmu susidūriau pirmą kartą ir tikrai nenorėčiau, kad tokie įvykiai pasikartotų. Kaip gyvenimas pilnas netikėtumų, kai nežinai, kas laukia už kampo, taip ir filmavimo aikštelėje.

– Įvykiai, apie kuriuos kalba šis filmas, nutiko seniai. Ar vis dar matome jų pasekmes? Kodėl svarbu kalbėti šia tema?

– Apie šiuos įvykius kalbėti labai svarbu. Televizija, kinas – prieinamiausios ryšio kūrimo, bendravimo su pasauliu priemonės. Taip pat dar yra internetas, bet jis per daug intymus – internetinėje erdvėje esi vienas. Televizija ištransliuoja daugiau. Manau, vien dėl to televizija ir kinas yra svarbios priemonės nagrinėti būtent laisvės temą. Juk knygas skaito ne kiekvienas, o ir ne kiekvienam jos prieinamos. Būkime atviri – knygos labai brangios.

Jau netrukus LRT ekranus pasieksiantis prodiuserių kompanijos „Videometra“ sukurtas daugiaserijinis filmas primins apie praėjusio amžiaus viduryje vykusias tris okupacijas ir masinius trėmimus, holokaustą, terorą, bandymą fiziškai ir dvasiškai sugniuždyti Lietuvą. Kartu – ir apie šioje tamsybėje sužydusias gėles: žmones, kurie, nebijodami mirties, vieną ranką ištiesė žydams, o į kitą paėmė ginklą, kad apgintų Lietuvos laisvę.

Filme „Laisvės kaina. Partizanai“ laukia ne tik žiūrovų jau pamėgtų Marcelės Kubiliūtės (akt. Toma Vaškevičiūtė), Prano Kuktos (akt. Marius Repšys), bet ir naujų herojų (L. Kalpokaitė, J. Budraitis) nuotykiai ir žygdarbiai. Istorinis vaidybinis filmas „Laisvės kaina. Partizanai“, režisuojamas S. Balandžio, jau spalio 1 dieną pasirodys LRT.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...