captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius: „Pink Floyd“ dainų žodžius mokėjau atmintinai

„Kai tik pradėjau klausytis „Pink Floyd“, daugiau dėmesio skyriau muzikai, o ne žodžiams, nes tų žodžių nelabai ir supratau, o tekstų neturėjome. [...] Kai viena pažįstama iš Škotijos surašė Rogerio Waterso ir „Pink Floyd“ [dainų] žodžius, ir surašė beveik visus, mokiausi [juos] atmintinai, daugelį ir mokėjau“, – sako politologas, politikos apžvalgininkas, portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius Vladimiras Laučius. LRT RADIJO laidoje „Radijo popietė“ jis pasakoja apie tai, kokiai muzikai, literatūrai ar poilsiui teikia pirmenybę.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Darius Užkuraitis: Pradėkime nuo grupės „Pink Floyd“ kompozicijos „When The Tigers Broke Free“. Sutikite, tai retai skambanti kompozicija radijo eteryje, nenustebčiau, jeigu kas nors ją išgirdo pirmą kartą. Net aš ją žinojau prastai. Kodėl būtent ja norėjai pasidalinti su mūsų klausytojais?

Galbūt iš dalies todėl, kad ji yra mažiau žinoma, rečiau klausoma. Galbūt kažkam būtų įdomu išgirsti. O, kalbant apie labiausiai patikusias „Pink Floyd“ kompozicijas, žinoma, neišskirčiau vienos, neišskirčiau net trijų. Jų būtų daug. Labai sunku atsirinkti ir iš ankstyvųjų „Pink Floyd“. Man daug kas patinka ir patikdavo iš „Dark Side of The Moon“. Na, galima vardyti, tikrai keliomis ir net keliolika dainų būtų sunku apsiriboti.

D. U.: Teko girdėti, kad turi praktiškai visus „Pink Floyd“ albumus. Ar tai teisybė?

Visai visus. Ir visų esu klausęsis labai, labai daug kartų.

Gerūta Griniūtė: Kodėl gi „Pink Floyd“? Šis kūrinys, kurį ką tik klausėmės, – labai stiprus ir labai paveikus. Ne mažiau paveikus ir „Pink Floyd“ darbas „Siena“ (angl. The Wall). Bent jau man „Pink Floyd“ visada siejasi su šiuo miuziklu.

Ši daina buvo sukurta albumui „Siena“, bet R. Waterso bendražygiai nusprendė, kad jos nereikia įtraukti į albumą. Ji atliekama filme „Siena“. Kodėl būtent „Pink Floyd“? Na, pirmas dalykas, jie man pradėjo labai patikti ir aš pradėjau daug jų klausyti dar būdamas 15-os. Dabar sunku papasakoti, prisiminti visus dalykus, tuometį gyvenimą.

D. U: Norėčiau pasakyti, kad Vladas gimė tuometiniame Leningrade, dabartiniame Sankt Peterburge. Visa sovietinė karta užaugo su „Pink Floyd“, nežinau, kuo jie taip buvo jiems artimi. Gal būtent tas kūrinys „Siena“, kur daugelis jaunuolių manė, kad tai yra kūrinys apie sieną, skiriančią Rytus ir Vakarus. Nors pats Watersas, kai mačiau interviu su juo, šyptelėjo, išgirdęs tokią versiją. Jis sakė, kad tai – apie vidines žmogaus sienas, bet ir ši versija jam patinka. Taigi turbūt dar Leningrade išgirdai „Pink Floyd“ ir nuo to meto tau jie patinka?

Taip, išgirdau Leningrade, nors girdėjau ir Lietuvoje, jei neklystu, 1987 m. vasarą, rugpjūčio mėnesį, įsirašiau pirmus „Pink Floyd“ albumus. Beje, juos įsirašiau iš rašytojo ir muzikanto Gintaro Grajausko. Man atrodo, tai buvo būtent „Siena“ ir „Dark Side of The Moon“ ar „Wish You Were Here“.

D. U.: O kas tave sieja su G. Grajausku. Ar tai buvo tavo draugas Lietuvoje?

Jis buvo mano sesers pirmas vyras. Mes daug bendravome, labai maloniai prisimenu tuos laikus. Grįžtant prie „Pink Floyd“, iš tikrųjų, jų muzika dažnai vertinama kaip niūroka. Tarkime, mano žmona negali ilgai jų klausytis, sako: „Ši muzika varo į depresiją.“ Na, man, matyt, patiko niūri muzika, beje, be „Pink Floyd“ man apskritai patiko dalis vadinamojo darkwave. Viena iš tų grupių yra „Dead Can Dance“, kurių daug klausydavausi būdamas 15-os, 20-ies, 25-erių. Taip kad „Pink Floyd“ nebuvo ta vienintelė niūri, kuri daug ką varo, kaip sako, į depresiją.

Man patiko ir tas niūrumas, aš pats niekada nemaniau, kad gyvenimas yra tik smagus, „fainas“ dalykas. R. Waterso muzikoje ir žodžiuose ši mintis labai aiškiai sakoma nuo pat pirmų iki paskutinių albumų, tarp jų – ir mano labai mėgstamame „Amused to Death“. Tai yra jo solinis albumas, kuriame aiškiai sakoma, kad gyvenimas yra tragedija. Paskutinėje dainoje yra [kalbama] apie tai, kaip mes stebėjome šią tragediją ir kaip ateiviai iš kosmoso, jei tokių būtų, sakytų, kad ši rūšis prisižaidė iki mirties.

D. U.: Ar tau teko klausyti paskutinį jo albumą, kuris pasirodė birželio mėnesį? Ten jau ne tai, kad jis sako, kad gyvenimas yra blogas, ten jis netgi keikiasi, ko sunku buvo tikėtis iš 70-mečio.

Taip, tiesa, turiu pasakyti, kad labai mažai. Vėliau mano santykiai su Watersu, ne tiek kūryba kiek pažiūromis, tapo šiek tiek sudėtingesni. Apskritai, kai tik pradėjau klausytis „Pink Floyd“, daugiau dėmesio skyriau muzikai, o ne žodžiams, nes tų žodžių nelabai ir supratau, kažkokias nuotrupas, o tekstų mes neturėjome.

Pirmą kartą su R. Waterso poezija, su dainų žodžiais susipažinau jau daug vėliau, baigęs mokyklą, kai viena pažįstama iš Škotijos man tiesiog surašė R. Waterso ir „Pink Floyd“ [dainų] žodžius. Ir surašė beveik visus. Įsivaizduojate, kiek turėjo žmogus kankintis, kiek atsiduoti tam reikalui, kad viską surašytų? Na, tada aš jau turėjau ir mokiausi [juos] atmintinai, daugelį ir mokėjau.

Kai pradėjau suprasti, daug kas labai patiko, bet vėliau, jau domėdamasis tuo, ką R. Watersas galvoja apie pasaulio politiką, klausydamasis ar skaitydamas jo interviu, ne sykį esu šiek tiek nusivylęs jo pažiūromis. O, žinote, kai ima nebepatikti žmogaus pažiūros, labai sunku išlaikyti tą patį požiūrį į jo meninę kūrybą.

G. G: Paminėjai, kad turi visus „Pink Floyd“ albumus. Esu tikra, kad ir labai daug kitų grupių albumų esi prikaupęs. Man labai įdomu: ar tau yra skirtumas kaip klausaisi muzikos, kokioje laikmenoje muzika egzistuoja arba kokioje erdvėje klausaisi: ar tai yra automobilis, gera garso įranga namuose, gal netgi klausymosi kambarys?

Dėl laikmenos skirtumas yra gerokai mažesnis, bet dėl aplinkos – taip, labai didelis. Aš mėgstu klausytis muzikos būdamas vienas, nemėgstu kompanijoje. Paauglystėje būdavo visaip, na, ir muzikos gali būti įvairios. Jeigu tai yra fonui, tai viskas gerai. Bet normaliai klausytis aš mėgstu tik vienas ir kad aplinkui niekas netrukdytų, nevaikščiotų, nelakstytų ir nesikreiptų. Automobilyje – taip, žinoma, bet irgi tam tikros muzikos. Na, automobilyje labai gerai klausosi metalas, pavyzdžiui, ta pati „Metallica“ neleidžia užmigti susiruošus į tolimesnę kelionę.

G. G.: Šiandien gyvename vaizdų kultūroje, viską priimame akimis, tai, ką matome, iškart įsirašome. Vis dėlto, ką tau reiškia informacija, priimama garsu: tai gali būti muzika, radijas – kiek tai yra tau svarbu?

Ne tik informaciją, kultūrą, meną – pirmiausiai klausa, o akimis – tiek, kiek yra parašyta. Vaizdinė kultūra, vaizdinis menas man yra kur kas mažiau suvokiamas. Man niekada per daug nepatikdavo teatras, spektakliai, manęs nežavi skulptūra, architektūra. Visa tai, ką reikia pamatyti ir pajausti pamačius, man visada buvo sunkiau prieinama nei muzika arba literatūra ir poezija. Tuo požiūriu aš esu klausantis ir skaitantis žmogus, o ne žiūrintis ir besižavintis paveikslu arba spektakliu.

G. G.: Matome, kad grojaraštyje, siūlai „Dead Can Dance“ kompoziciją „Anywhere Out Of The World“. Kodėl ši kompozicija tavo grojaraščio TOP 5?

Matyt, todėl, kad tai irgi niūri muzika, irgi darkwave. Kažkuo „Dead Can Dance“ man buvo panašūs į ankstyvuosius „Pink Floyd“. Turbūt galima rasti panašumų su pirmaisiais albumais: su „Ummagumma“, „Atom Heart Mother“, „The Piper at the Gates of Dawn“. [Tai] yra ta pati dvasia kaip ir keltiškų „Dead Can Dance“ gabalų. Greičiausiai tai labai patiko. O vėliau, kai vėlgi pradėjau gilintis į žodžius, į kūrėjų Brendan Perry, Lisos Gerrard pasaulėvaizdį, man irgi labai patiko tai, kad jiems buvo artimas tas viduramžiškas ir keltiškas motyvas, kuris man taip pat labai svarbus ir labai artimas. Visa, kas susiję su keltų istorija, man visada patiko, aš tuo domėjausi.

D. U.: Pabrėži, kad giliniesi į žodžius. Ar žodžiai tau iš tikrųjų labai svarbūs? Svarbiau negu muzika ar tolygu?

Negaliu pasakyti, kad svarbiau. Juolab kad, pradėjus klausytis „Pink Floyd“ ir „Dead Can Dance“, įsivaizduokite, nebuvo interneto, sovietmečiu nebuvo tų žodžių kažkur surašyta. Iš dainos tikrai toli gražu ne viską suprasi. Vėliau, kai jau atsirado ta galimybė, taip, žodžiai labai svarbu, bet nesakau, kad svarbesni už muziką.

D.U.: „Rolling Stone“ – žurnalas, legendinis, turėjęs milijonus skaitytojų, yra parduodamas. Kaip į tai žiūri, apskritai, kokia spausdintinės medijos ateitis, kaip tu manai?

Ateitis labai miglota. Dabartis jau yra miglota ir puikiai matome tai Lietuvoje – kiek užsidarė spaudos leidinių ir kaip viskas persikėlė į internetą. Matome šiuos procesus. Nebuvau linkęs jų dramatizuoti tol, kol internetas labiau atitiko spaudą, kol svarbiausias dalykas jame buvo tekstai. Bet juo toliau, juo daugiau internete yra televizijos, video. Na, o apie video ir televizinę kultūrą aš turiu gerokai griežtesnę nuomonę nei apie spaudą ir spausdintinę kultūrą.

G. G.: Kokia tai nuomonė?

Beje, kai kalbėjome apie „Pink Floyd“, tai R. Waterso solinio albumo „Amused to Death“ pavadinimas yra lygiai toks pats kaip ir žinomo komunikacijos teoretiko Neilo Postmano knygos. R. Watersas neneigė, kad būtent ji padarė jam įtaką kuriant šį albumą, ypač jo paskutinei dainai, kuri yra to paties pavadinimo. Ten kaip tik kalbama apie televizinę kultūrą, jos žalojamus ir sužalotus žmones, tų žmonių mąstymą, jų jauseną. R. Watersas bent jau apie ją dainuoja kritiškai, o N. Postmanas apie ją labai kritiškai rašo. Aš taip pat esu kritiškos nuomonės apie televizinę kultūrą ir tai, kas politinėje komunikacijoje vadinama telepiliečiais.

D. U.: Taip pat atnešei Leonardo Coheno dainą, kuri vadinasi „You Want It Darker“ iš paskutinio dainininko albumo, kuris vadinasi lygiai taip pat. Kuo tau įdomus ir brangus šis atlikėjas?

Visa mūsų šiuolaikinė kultūra pasiduoda tendencijai bijoti, vengti, bėgti nuo mirties temų. Aš manau, kad gyvenimas yra pasirengimas mirčiai, tai yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime. L. Cohenas tai deklaruoja labai aiškiai savo albume ir pirmoje to albumo dainoje.

D. U.: Ką tau reiškia knyga? Man atrodo, kad ji tau reiškia daug. Turbūt be jos neapsieini nė dienos. Daug skaitai?

Tikrai neapsieinu. Daug skaitau nuo vaikystės. Kita vertus, darbas toks, kad reikia labai daug skaityti. Profesija tokia, kad reikia ir norisi daug skaityti. Kita vertus, kaip sakiau, tarp meno dalykų tai, kas yra vaizduojama: tapyba, skulptūra, nelabai žavi, man tai nėra labai suvokiama, manęs tai nejaudina taip smarkiai kaip jaudina literatūra arba muzika.

D. U.: Skaitai daugiau grožinę ar specialiąją literatūrą, kurios tau reikia?

Grožinę skaičiau, kai buvau dar labai jaunas. Skaičiau jos labai daug. Juo vėliau, juo daugiau skaičiau kitokios, specialios literatūros, politinės filosofijos. Ypač vakare, prieš miegą, yra labai gerai valandėlę paskaityti.

G. G.: O kaip yra su poezija? Dainose taip pat skamba eiliuoti tekstai. Ar mėgsti skaityti poeziją tyloje?

Taip, o kaip kitaip dar galima ją skaityti? Aš apskritai neįsivaizduočiau skaitymo triukšme. Man labai nepatinka, kai kažkas blaško, kai aplink sklinda garsai, kai kas nors pertraukinėja. Mėgstu skaityti būdamas vienas ir netrukdomas tiek prozą, tiek poeziją.

D. U.: Prisipažinsiu, man labai patinka skaityti tavo analitinius straipsnius. Tiesą sakant, tai yra sunkus skaitymas. Tai ne manų košytė, kurią reikia praryti, tai mėsytė, kurią reikia gerokai pakramtyti. Ir aš visiškai būnu apakęs, kai tu pradedi cituoti tarkim ar Platoną, ar Niccolą Makiavelį. Sakyk, ar tos citatos yra tavo galvoje? Ar, tarkime, kai skaitai N. Makiavelį, pasibrauki, o paskui atrandi knygoje tą citatą ir sakai: „Panaudosiu ją šitame straipsnyje“. Kaip tai vyksta?

Ne, aš tikrai nesimokau atmintinai nei Platono, nei N. Makiavelio, bet taip, politinė filosofija yra mano sritis, kuria aš užsiiminėju beveik 20 metų, tai yra ir mano interesų, ir profesinė sritis. Tikrai neatsiminčiau dabar kokių nors ilgesnių, kaip klausei, N. Makiavelio citatų, bet pagrindinės jų nuostatos yra galvoje, ir, kai reikia ką nors argumentuoti kuriame nors tekste arba paskaitoje, aš atsimenu, ką jie galvoja, ką sako, bet reikia, žinoma, pasiieškoti knygose, užrašuose konkrečių vietų, jeigu noriu pacituoti. Nėra taip, kad atsiminčiau ir galėčiau deklamuoti kaip eilėraštį N. Makiavelio „Valdovą“.

G. G.: Noriu pabaigti linksmai mūsų pokalbį. Žinau, kad labai mėgsti klajoti giriomis. Kaip suprantu, į girią kartais pasiimi muzikos ir gerą knygą.

D. U.: O kartais pakvieti draugą.

Darius pataikė, iš tikrųjų dažniau važiuoju su draugu nei su knyga. Paprastai važiuojam dviese. Taip, daugelis žmonių stebisi, aš suprantu, kad jie gali turėti įvairių minčių, bet iš tikrųjų vienam klajoti po girias ir jose nakvoti palapinėje gal nėra taip gerai, kaip tai daryti kompanijoje dviese ar trise. Ir iš tikrųjų kartais su girininkais tenka kalbėtis, jie klausia: „Ką jūs veikiate: žvejojate, gal medžiojate, grybus renkate?“ Ne. Tai ką jūs čia veikiate? Tiesiog vaikštome po girią, klajojame ir paskui nakvojame palapinėje. Na, [girininkai] pažiūri taip šiek tiek nustebę. Bet iš tikrųjų man geriausias poilsis yra pabėgti nuo viso šurmulio į tikrą mišką ir ten per dvi dienas aš pailsiu geriau nei galėčiau pailsėti leisdamas dvi savaites atostogų kokiame nors Europos mieste arba pajūryje.

D. U.: Pabaigai, kad nepasirodytum tikrai labai niūrus žmogus, [paklausysime] linksmos muzikos – AC/DC „Highway To Hell“. Kodėl AC/DC? Ką tau reiškia ši grupė?

O kodėl „The Hell“, jei neniūrus? Iš tikrųjų AC/DC yra puiki muzika, ji kaip kava pakelia tonusą. Ji tinka ir važiuojant automobiliu, ir klausantis vienam.

Visas pokalbis  laidos įraše.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...