captcha

Jūsų klausimas priimtas

Naujoje laidoje paaiškins, kodėl elektros sąskaitą taupo palikta šviesa

Naujoje LRT RADIJO laidoje „PIN kodas“, kurio pavadinimo krikštamote atsitiktinai tapo „Labas rytas, Lietuva“ vedėja Eglė Daugėlaitė, ekonomikos žurnalistų duetas – Jurgita Čeponytė ir Mindaugas Aušra – pasiryžo paaiškinti, kaip elektros sąskaitą gali taupyti palikta įjungta šviesa, kokie kvapai mus skatina pirkti ir kokią įtaką „nusukamas“ šimtas eurų daro visos valstybės ekonomikai. 
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Stengsimės neapsimetinėti ekspertais, specialistais, žinančiais viską, atvirkščiai: mes patys turime daug klausimų. Man atrodo, kad taip ir tampa įdomu: ne kai atsisėdęs prie mikrofono edukuoji ir švieti, aiškindamas žmogui, kaip gyventi, bet kartu su juo aiškiniesi, kaip mums gyventi“, – įsitikęs žurnalistų duetas.

– Rugsėjo 8 d. LRT RADIJO eteryje startuos Jūsų kuriama laida „PIN kodas“. Kokių temų ten galima tikėtis?

M. Aušra: Nors ekonomika, finansai, verslas, biudžetas skamba pakankamai nuobodžiai, mūsų tikslas yra kalbėti šiomis temomis žaismingai, smagiai ir labai paprastai, suprantamai kiekvienam.

Kartu su Jurgita esame savo kailiu įsitikinę, kad keli populiarūs ekonomistai Lietuvoje vis sako, jog, norint atsakyti į kokį nors klausimą, reikėtų valandą aiškinti [kontekstą], ir tik tada galima pereiti prie konkretaus klausimo. Mes manome kitaip. Iš tikrųjų galima labai paprastai, konkrečiai ir greitai paaiškinti sudėtingus dalykus nekalbant sudėtinga ekonomine kalba.

Mes nesame ekonomistai – patiems tenka dažnai kažką sužinoti, pasitikslinti, pasiklausti. Man atrodo, kad taip net paprasčiau kurti laidas: kai tu pats kažko nesupranti, išsiaiškinęs kitam gali paaiškinti paprastai. Mes tai darome kiekvieną dieną dirbdami žiniose ir rašydami keturiasdešimties sekundžių pranešimus, kur turi viską glaustai paaiškinti.

J. Čeponytė: Pabandysime padėti suvokti paprastus ekonominius procesus, pavyzdžiui, kodėl infliacija apskritai nėra blogas dalykas, kodėl, kylant minimaliam atlyginimui, didėja kainos ir galiausiai, kodėl vieni gauna mažiau, kiti – daugiau. Kas priima šiuos sprendimus, kokią įtaką tai mums daro.

– Ar tiesa, kad Lietuvos žmonių ekonominis raštingumas yra žemas?

M. Aušra: Ekonominis raštingumas yra nulinis. Ir ne tik paprastų žmonių, bet ir politikų. Pastebiu, kad paprasti žmonės, kurie skundžiasi turintys mažai lėšų, ar sunkiai susitaupantys, išgirdę biudžeto susiformavimo idėją, ar pasiūlymą sekti savo išlaidas, patiria šoką. Jiems tiesiog nesuprantama, kaip tai reikėtų įgyvendinti: ką, man čia dabar kiekvieną čekiuką skaičiuoti? Taip, kartais to reikia: skaičiuoti kiekvieną čekiuką ir stebėti savo išlaidas tam, kad pamatytum, per kurias „skyles“ nubyra tavo pinigai.

J. Čeponytė: Esu puikiausias batsiuvio be batų pavyzdys. Labai gerai žinau, ko reikia nedaryti, kad turėtum daugiau pinigų, ir kur reikia jų neišleisti. Na, bet kad ir dabar: nusipirkau kavos išsinešti. Jos reikėtų nepirkti, jei norėtum sutaupyti šiek tiek daugiau lėšų. Kita vertus, aš tuo ir nesiskundžiu. Taip, aš išleidžiu pinigus ir žinau, kur jie dingsta.

– Kaip, Jūsų manymu, mūsų visuomenę veikia žemas ekonominis raštingumas?

J. Čeponytė: Žmonės, kurie yra visiškai ekonomiškai neraštingi, kenkia ne tik sau, bet ir valstybei. Jau nekalbėsiu apie tai, kad greitieji kreditai labai puikiai klesti, kai žmonės nepasiskaičiuoja, kiek sumoka palūkanų. Vyksta ir tokie dalykai: ai, mokesčių nemokėsiu, nes daugiau turėsiu dabar. Bet po to tavo vaikas eis į prastą mokyklą, kuri šimtą metų nematė remonto, pats važinėsi keliais, kur pilna duobių, o niekas jų nesutvarkys, ir dar skųsiesi, kad medikai ima kyšius, nes jų atlyginimai maži, kad prasta sveikatos priežiūra... Viskas susideda. Jei žmonės suvoktų, kaip vyksta ekonominiai procesai, jie pradėtų keistis, nesitikėtų, kad jiems kažką duos, kai jie patys neduoda nieko.

M. Aušra: Kartais tas nežinojimas priverčia žmones tikėti įvairiausiais mitais, kaip, pvz., dabar labai populiarus mitas, kad mūsų kainos yra „vienas prie vieno“: kiek buvo litais, tiek dabar – eurais. Mes su Jurgita radijuje vis bandome paneigti šį faktą, ir gauname piktų skambučių, kad meluojame, kad klausytojai dar atsimena, jog pienas litais kainavo 89 centus. Ir tikrai jis tiek kainavo, bet prieš gal penkiolika metų. Kai pateiki įrodymus iš 2013–2014 m. parduotuvių kainynų, kad pienas kainavo tris litus su centais, o dabar kainuoja apie eurą, jie vis tiek atsisako tuo tikėti.

Daug kas tiki įvairiausiais mitais, apie tai kalba tarpusavy, tada ta ekonominė depresija persiduoda kaimynams, artimiesiems. Nesakau, kad tai būtinai skatina emigraciją, bet prisideda prie bendro nusivylimo.

J. Čeponytė: Esu mačiusi dokumentinį filmą, kur buvo toks palyginimas: jei kaltiname politikus, kad jie vagia, o mes patys irgi šiek tiek mokesčių „nusukinėjam“, visuomet reikėtų pagalvoti, kiek yra politikų, kurie vagia didelėmis sumomis, ir kiek yra paprastų žmonių, „nusukinėjančių“ po truputį. Jei 10 politikų pavagia po milijoną, mes turime pavogtus 10 milijonų. Bet jeigu 10 milijonų žmonių pavagia po šimtą eurų, mes turime pavogtų šimtą milijonų. Tai kas yra blogiau?

– Kaip pateikti ekonomines temas įdomiai, taip, kad žmogus išgirstų, o informacija liktų jo galvoje?

J. Čeponytė: Labai mėgstame plepėti taip, kaip žmonės kalba virtuvėje, prie pusryčių stalo, važiuodami automobiliu. Kalbėsime paprastai, gal nevengsime net ir pasišaipyti.

M. Aušra: Galiausiai nevengsime savo patirties išsakymo. Nesame idealūs žmonės, kurie nėra susidūrę su finansiniais sunkumais ar su problemomis sudarinėjant biudžetą. Manau, kad kuo daugiau pavyzdžių pasakosi iš savo patirties, ir darysi tai paprastai, suprantama kalba, tuo bus įdomiau.

Stengsimės neapsimetinėti ekspertais, specialistais, žinančiais viską, atvirkščiai: mes patys turime daug klausimų. Man atrodo, kad taip ir tampa įdomu: ne kai atsisėdęs prie mikrofono edukuoji ir švieti, aiškindamas žmogui, kaip gyventi, bet kartu su juo aiškiniesi, kaip mums gyventi.

V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Kaip atrodys Jūsų kuriama laida?

M. Aušra: Visų pirma gatvėje apklausime žmones, ko jie dabar labiausiai nesupranta ekonomikoje ir kas jiems labiausiai rūpi. Tuomet pasirinksime konkretesnį atvejį, bandysime išsiaiškinti situaciją, iškeliant tai iš pradžių į miesto, regiono, tuomet – gal ir valstybinį lygmenį. Parodysime, kad tai nėra individuali problema, bet kad to rūpesčio yra daug ir jis yra valstybės gyvenimo dalis.

J. Čeponytė: Tai besiaiškinant, mes stengsimės išlaikyti nuotaiką, tempą ir dar turėsime keletą smagių rubrikų, kurios paįvairins laidą, leis atsikvėpti nuo rimtos temos. Labai trumpose rubrikose paaiškinsime apie įdomiąją ekonomiką.

M. Aušra: Vieną įdomiosios ekonomikos pasakojimą jau parengiau: kokią įtaką ekonomikai daro tai, kad Arvydas perka baltarusiškas cigaretes ir tą vadinamąją rusišką „saliarką“, važinėja tais pačiais gerai ar ne visai gerai išasfaltuotais keliais, bet akcizo, už kurį remontuojami mūsų keliai, nesumoka. Skundžiamės, kad keliai yra prasti, arba leidžiame tokiems žmonėms važiuoti gerais keliais.

Ir turėsime rubriką „Už kadro“, man atrodo, tai bus mano mėgstamiausia laidos dalis. Čia lyginsime, pavyzdžiui, vardinio, brangaus laikrodžio, kurį mes perkame už 500 eurų, ir paprasto laikrodžio, kainuojančio 50 eurų, savikainą. Aiškinsimės, kuo skiriasi, kodėl taip skiriasi kaina ir ar skiriasi savikaina. Arba atskleisime, kodėl mums iš tikrųjų kartais elektros sąskaitą taupo palikta įjungta šviesa, o ne nuolat išjunginėjama.

J. Čeponytė: Arba kokie kvapai vilioja žmones labiau pirkti, ar kiek pinigų galima gauti iš miško. Tai, kas niekada nepatenka į žinias, bet yra tiesiog įdomu ir praskaidrina nuotaiką. Mūsų laida bus transliuojama penktadieniais 16 val., ir mes tikimės, kad žmonės įsijungs, ir jiems tas pusvalandis bus smagus ir naudingas.

– Laida tik pusvalandžio trukmės, o, atrodo, į ją turi tilpti labai daug informacijos...

J. Čeponytė: Stengiamės, kad laida būtų labai dinamiška. Geriau penkios minutės, skirtos trumpam, aiškiam, smagiam atsakymui, nei pusvalandžio trukmės demagogijos, atsakant į vieną klausimą. Mūsų gyvenimo tempas yra toks, kad mums visko reikia greitai – čia ir dabar. Nelauksiu 45 min., kol man atsakys į klausimą, kurį uždavė laidos pradžioje.

M. Aušra: Nors jau taip visko atrodo labai daug, paskutines tris minutes mes skirsime aptarti naujausioms technologijų tendencijoms. Pavyzdžiui, kokias penkias programėles išmaniajame telefone turite turėti vykdami atostogų. Tikimės, žmonės siųs savo klausimus mums į studijos ar asmeninius paštus, mes mielai į juos laidos pabaigoje atsakysime ir patarsime, kaip kokie ekonominiai psichologai, nors neturime nei vieno, nei kito išsilavinimo (juokiasi).

– Viso pokalbio metu atrodo, kad tiesiog užbaiginėjate vienas kito mintis ir sakinius. Taip vesite ir laidą?

M. Aušra: Joje plepėsime taip, kaip ir dabar: pasikeisdami ir vienas kitą papildydami. Esame labai skirtingi. Aš esu toks, kuriam patinka hierarchija, struktūra, aiškus supratimas, schemos. Jurgita yra labiau bohemiška, meniška... Mūsų požiūriai taip pat yra labai skirtingi. Jurgita yra gerasis policininkas, aš esu blogasis, ir, manome, tai labai pravers laidos dinamikai.

J. Čeponytė: Jis visą laiką galės pulti, o aš – guosti ir teisinti (juokiasi).

– Sakote, kad esate labai skirtingos asmenybės. Kaip tuomet atrandate bendrą kalbą?

M. Aušra: Mūsų ideologinis mąstymas yra toks pats: abu manome, kad ekonomika yra vienas svarbiausių valstybės klestėjimo veiksnių, manome, kad nereikia slėpti mokesčių. Taip pat galvojame, kad reikia stengtis daugiau uždirbti, o ne daugiau sutaupyti. Panašiai žvelgiame ir į darbą. Gyvenime gerai sutariame, galbūt todėl, kad esame skirtingi ir kitaip mąstome.

J. Čeponytė: Labai gerai, kai yra dvi skirtingai mąstančios galvos. Kai pats vienas kažką sugalvoji ir darai, gali šiek tiek pamiršti pažiūrėti į kitą kampą. O mes kartu matome labai plačiai.

– O kodėl laidos pavadinimas – „PIN kodas“?

M. Aušra: šio pavadinimo krikštamotė yra „Labas rytas, Lietuva“ vedėja Eglė Daugėlaitė. Kažkada gerdami kavą Eglei pasipasakojome, kad nesugalvojame laidos pavadinimo. Turėjome kelis variantus, bet jie buvo tokie oficialūs, biurokratiniai. Mums norėjosi žodžio, simbolio, kuris nusakytų tą verdančią ekonomiką, verslą, savyje talpintų viską ir būtų labai artima kiekvienam, tai, ką mes naudojame kiekvieną dieną. Eglė pasiūlė „PIN kodą“, ir mes staiga suvokėme, kaip tai yra elementaru, paprasta, bet teisinga.

 „PIN kodas“ – jau rugsėjo 8 d., 16.05 per LRT RADIJĄ!

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...