captcha

Jūsų klausimas priimtas

Monblaną viršijantį aukštį bėgte įveikęs LRT prodiuseris: iškart po to galėjau eiti į diskoteką

40 kilometrų, 5213 metrų įkalnės – tokią trasą per dešimt valandų praėjusį savaitgalį įveikė LRT sporto prodiuseris Ramūnas Grumbinas. Vilniuje pirmąkart surengtose „Ultra Xtrasa“ bekelės bėgimo varžybose nugalėjęs vyras šiuo sportu susidomėjo vos prieš metus – tada, kai bėgti maratoną pasidarė tiesiog nuobodu.
„Xtrasa“ nuotr.
„Xtrasa“ nuotr.

„Organizme rezervai yra labai dideli, bet įdarbinti visų pirma reikia smegenis: pripratinti prie minties, kad bus bėgama ilgai. [...] Žinoma, negalvoju, kad dabar bėgsiu 10 valandų. Niekas negalvoja apie tokį ilgą bėgimą. Bėgu konkretų ratą: nubėgu vieną, tada kaupiuosi kitam...“ – taip apie savo pamėgtą sporto šaką kalba LRT sporto prodiuseris.

– Šį sekmadienį užėmėte pirmąją vietą, kaip pats sakote, beprotiškiausiame bėgime Lietuvoje – „Ultra Xtrasa“. Šiek tiek papasakokite, kuo šis bėgimas yra išskirtinis.

– Šiaip jau Lietuva yra lygumų kraštas, o šiame bėgime labai greitai sukylama į didžiulį aukštį ir net dalyvaujant tokiose varžybose, rengiamose užsienio kalnuose, nėra taip sparčiai renkamas vadinamas sukilimas, t. y., vertikalūs metrai. Šiame bėgime vienas trasos ratas buvo vos ilgesnis nei kilometras, bet jame – trys kalnai, ir iš jų 150 metrų vertikalaus kilimo. Tad du ratus apsukęs žmogus pakyla į Vilniaus televizijos bokštui prilygstantį aukštį. O kai ratų reikia įveikti dešimt, dvidešimt, trisdešimt...

Toks bėgimas Lietuvoje buvo suorganizuotas pirmą kartą. Yra „Kernavė-Vilnius Trail Run“, bet ten sukilimas siekia gal tik 2000 m. Sekmadienį bėgdamas aš pakilau į 5213 metrų aukštį Lietuvoje, lygumų krašte, kai Monblano aukštis virš jūros lygio yra 4810 m. Dėl to šis bėgimas yra tikrai išskirtinis ir analogų neturi. Labai smagu, kad norinčių išbandyti jėgas buvo daugiau nei 40.

„Xtrasa“ nuotr.

– Šio bėgimo taisyklėse yra nurodyta, kad maksimali varžybų trukmė – 12 valandų, ir kiekvienas dalyvis gali įveikti norimą ratų skaičių. Kiek nuo jūsų atsiliko antrąją vietą užėmęs bėgikas?

– Jis atsiliko vienu ratu. Dėl to ir baigiau bėgti. Pirmavau, antras buvo bėgikas iš Latvijos. Galvojau, kad, jei jis bėgs 12 valandų, teks ir man. Bėgti dar galėjau, bet nuovargis jautėsi, ir galvojau, kad jei jis baigs bėgti, aš, įveikęs vienu ratu daugiau, pabaigsiu varžybas. Jis sustojo po 35 ratų, aš – po 36.

Žinoma, ten dalyvavo ir ultra bekelės patys geriausi Lietuvos bėgikai, bet jie nesivaržė 10 valandų. Jie darė treniruotę, ir po 5-6 valandų pasitraukė. Mes, kadangi bėgome ilgiau, jų pasiektus rezultatus prisivijome ir aplenkėme. Tą dieną parodėme daugiausiai užsispyrimo.

– Kiek laiko propaguojate bekelės bėgimą ir kaip juo susidomėjote?

– Šiaip aš bėgioju apie dešimt metų, bet ne šioje sporto šakoje. Vieną kartą per metus bėgdavau maratoną, bet pasidarė pernelyg įprasta, nebebuvo taip įdomu. Prieš metus aš ir mano žmona su vienu geriausių ultramaratoninikų Vaidu Žlabiu ir ultramaratonininke Viktorija Tomaševičiene nuvažiavome į stovyklą Slovakijoje. Savaitę buvome kalnuose, jie mums paaiškino, parodė, ką reikia daryti. Pabėgiojome ir supratome, kad tai yra labai puikus laiko praleidimo būdas kalnuose vasarą.

Lietuvoje yra ultrabėgikų bendruomenė, jie bėgioja, suranda kalnus. Vilniuje populiariausia yra Sapieginė Antakalnyje. Savaitgalį, manau, ten visada galima rasti bėgikų, lakstančių į kalnus su lazdomis ar be jų.

Dabar jau savęs, bėgančio plentu, nelabai įsivaizduoju, nes bėgimas į kalnus yra gerokai mažiau monotoniškas.

– Tai yra labai daug ištvermės ir jėgų reikalaujantis sportas. Kas motyvuoja nepasiduoti ir nesustoti pusiaukelėje?

– Kiekvienas iš mūsų apie savąjį organizmą žinome labai nedaug. Organizmo galimybių ribos yra gerokai platesnės, tik reikia tą organizmą įdarbinti, ir sužinosime daug įvairiausių dalykų. Čia ne tik apie bėgimą kalbu.

Organizme rezervai yra labai dideli, bet įdarbinti visų pirma reikia smegenis: pripratinti prie minties, kad bus bėgama ilgai. Tas fizinis raumenų stiprumas yra be abejonės svarbus, bet ypač tokiuose ultrabėgimuose viskas prasideda nuo galvos. Ir jei „įsijungi“ mintį, kad bėgsi daug, ilgai, reikės sukilinėti, viskas pavyks.

Aišku, negalvoju, kad dabar bėgsiu 10 valandų. Niekas negalvoja apie tokį ilgą bėgimą. Bėgu konkretų ratą: nubėgu vieną, tada kaupiuosi kitam... Niekad negalvoju, kad bėgsiu dešimt valandų, nes tai sunku suvokti, tokiais dideliais tikslais labai išvarginčiau savo mintis. Viskas susideda iš mažų tikslų.

„Xtrasa“ nuotr.

– Tad svarbiau psichologinis nusiteikimas, nei fizinis pasiruošimas?

– Taip, nes treniruotėse tu niekada nebėgi nei aštuonių, nei dešimties valandų. Varžybose ilgiausiai esu išbėgęs 12 valandų, bet niekada treniruotėje to nedariau. Mano ilgiausia treniruotė gali trukti keturias valandas kalnuose. Tiesiog pripratini organizmą, o paskui su juo bandai draugiškai susitarti, kad jis pabėgėtų šiek tiek ilgiau.

– Kiek laiko reikia atgauti jėgas po tokių varžybų?

– Nežinau, aš iš principo iškart po varžybų galėčiau į kokią diskoteką važiuoti. Tikrai nėra taip, kad aš nepaeinu ir būnu labai pavargęs. Pirmadienį iš ryto išlėkiau į darbą, ir tai man netrukdo.

Žinoma, jei dabar važiuočiau į Santarų kliniką duoti kraujo, jo nepriimtų, jau turiu tokios patirties. Organizmui reikia laiko atsigauti, bet tikrai nesijauti pervargęs. Savaitė kita, ir vėl gali veikti kažką panašaus. Gal ne dešimt valandų bėgti, bet valandą kitą – tikrai.

– Ar artimiausiuose planuose jau turite kokių varžybų?

– Dar galvoju, ar sudalyvauti kokiame bėgime kalnuose, ar Dubline bėgti tik maratoną. Dabar jau galiu sakyti – „tik maratoną“. Šiuo metu esu tiesiog patenkintas, kad tikslą įgyvendinau, o pailsėjęs pagalvosiu, kokį dar bėgimą šiemet pasirinkti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...