captcha

Jūsų klausimas priimtas

LRT LITUANICA prodiuseris: išvykę lietuviai vaikuose mato savo tapatybės ateitį

Artėjant valstybės atkūrimo 100-mečiui, kanalo LRT LITUANICA laidos „Pasaulio lietuvių žinios“ kūrėjai išsirengė apkeliauti pasaulio lietuvių bendruomenes. Laidos prodiuseris Vladas Linauskas teigia, kad bendraujant su užsienyje gyvenenčiais lietuviais viena svarbiausių temų yra tapatybės klausimas. Vaikus užsienyje auginantys lietuviai tautinę tapatybę siekia išsaugoti steigdami lietuviškas mokyklas, nes būtent vaikuose tėvai mato savo tapatybės ateitį. „Mes patys tame matome tautos išlikimo ateitį. Nors yra daug vaikų, kurie nekalba lietuviškai, yra daug ir tokių, kurie patys labai noriai lanko lietuvių kalbos bei istorijos pamokas“, – LRT.lt portalui sakė V. Linauskas, papasakojęs įspūdžius, susikaupusius lankant tautiečius, išsibarsčiusius įvairiose pasaulio vietose.  
Kartu su Airijos lietuvių bendruomene. V. Linkausko asmeninio archyv. nuotr.
Kartu su Airijos lietuvių bendruomene. V. Linkausko asmeninio archyv. nuotr.

– Kanalas LRT LITUANICA kviečia viso pasaulio lietuvius švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį. Ar galite daugiau papasakoti apie Jūsų sumanytą idėją paminėti šią ypatingą progą?

– „Pasaulio lietuvių žinių“ išskirtinumas yra tas, kad žinias rengia pačių lietuvių bendruomenių deleguoti reporteriai, kurie nebūtinai yra žiniasklaidos profesionalai. Nors turime ir pastarųjų. Mes, kaip projekto iniciatoriai, sąmoningai siekiame, kad kuriamų reportažų formatas būtų maksimaliai prieinamas daugumai ir nereikalautų specialaus pasiruošimo. Svarbiausia sąlyga – kad žinias teiktų lietuvių bendruomenių atstovai, gyvenantys užsienyje. 

Nors iš pradžių mes pabrėžėme, kad laidai svarbi ne techninė forma (juk lietuvių bendruomenėse nėra daug vaizdo profesionalų, kurie gali pateikti telegenišką vaizdo medžiagą), bet turinys, visgi ilgainiui supratome, kad būtina gerinti techninę kokybę.

Beveik dvejus metus ruošėmės šiai misijai ir pagaliau šį pavasarį, Kovo 11-ąją, atstovaudami LRT LITUANICAI, pradėjome žygį per pasaulio lietuvių bendruomenes, kurį skiriame Lietuvos valstybės 100-ajam gimtadieniui.

Pirmiausia mes vykome į tas bendruomenes, kurios parodė proaktyvumą ir pasikvietė dėl konkretaus tikslo – sužinoti ir pasimokyti, kaip pateikti telegenišką vaizdo medžiagą žinioms. Antras tikslas – filmuojame ir renkame medžiagą apie 44 oficialių ir neoficialių bendruomenių istoriją, dabartį ir ateities planus.

Airijoje, Portlišo mieste V. Linkausko asmeninio archyv. nuotr.

– Kokia nuotaika ir atmosfera Jus pasitinka lankomose bendruomenėse?

– Šeimyninė. Nenoriu patoso, bet taip jau yra, kad su bendruomenėmis ilgai dirbti gali tik tie, kurie myli lietuvius kaip šeimos narius. Dėl labai gero ryšio su Pasaulio lietuvių bendruomenės valdyba, ypač jos pirmininke Dalia Henke, bei nuostabiais bendruomenių pirmininkais, jaučiamės labai laukiami. Ten, kur mus galėjo pasitikti daugiau vietos bendruomenės narių, pavyzdžiui Latvijoje, skambėjo ir lietuviškos dainos, ir stalai buvo nukrauti vaišėmis.

Vokietijos miestelyje Hiutenfelde, kur įsikūrusi Vasario 16-osios gimnazija, mus taip pat pasitiko su lietuviškomis melodijomis ir net Renhofo pilies, kurioje veikia Vokietijos lietuvių bendruomenės valdyba, bokšte iškėlė anksčiau Gedimino pilies bokštą Vilniuje puošusią trispalvę, kurią Hiutenfeldo lietuviai gavo dovanų. Mums buvo didelė garbė, nes, pasak vietos lietuvių, paprastai Lietuvos vėliava Renhofo pilies bokšte iškeliama tik per valstybines šventes.

Hiutenfeldo miestas Vokietijoje. V. Linkausko asmeninio archyv. nuotr.

– Kurie susitikimai su lietuviais buvo įsimintiniausi?

– „Pasaulio lietuvių žinių“ laidoje pradėjome rodyti rubriką „LRT LITUANICOS žygis“, kur detaliau parodome, kaip gražiai bendruomenės pasitinka ir dalyvauja susitikimuose.

Visi susitikimai brangūs. Kartais sakome, kad kuo silpnesnė bendruomenė, tuo labiau norisi įvertinti jos pastangas. Tačiau negalime nepastebėti didesnių bendruomenių socialinio aktyvumo. Iš kelionės gerai įsiminiau Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės istoriją. Šiemet švenčiamas jos 70-metis.

Škotijoje sužinojome, kad dar prieš 100 metų čia imigravo tiek daug lietuvių, kad dabar jų palikuonių gali būti apie 50 tūkstančių. Tapome liudininkai, kaip oficialiai gimė Aberdyno lietuvių bendruomenė. Airijoje pasijutome kaip Lietuvoje, nes ten labai stipri bendruomenė, daug lietuviškų mokyklėlių. Per 3 mėnesius pravažiavome 15 000 km, todėl labiausiai įsiminiau paskutinius susitikimus – buvo žavu stebėti, kaip dėmesio įkvėpta saujelė lietuvių Nicoje užsidegė kurti vaizdo reportažus apie lietuvių gyvenimą Žydrojoje pakrantėje.

Negaliu nepagerbti ir Liuksemburgo, ir Belgijos, ir Vokietijos lietuvių. Iš vienos Vokietijoje gyvenančios atkaklios poros gaudami vaizdo medžiagą iš renginių, mes tiesiog per ekraną susipažinome su Hiutenfeldo lietuviais, nors niekada prieš tai nebuvome lankęsi šiame miestelyje. Kai atvykome, salėje pamatėme mums jau pažįstamus veidus. Štai tada ir supratome grįžtamojo ryšio efektą! Jei esi medijoje – tu esi!

„Pasaulio lietuvių žinių“ komanda Venecijoje. V. Linkausko asmeninio archyv. nuotr.

– Keliaudami filmuojate dokumentinį pasakojimą apie lietuvių bendruomenes, jų istoriją ir dabartį. Kokia istorija pamažu gimsta?

– Grįžę iš pirmojo žygio etapo, visą paskutinę „Pasaulio lietuvių žinių“ laidą skyrėme įdomiausioms ištraukoms iš kelionės, kurios metu bendruomenių pirmininkai sėdo į mūsų ekipažo automobilį ir kaip gidai pasakojo apie istoriją bei rodė krašto vietas, susijusias su lietuvių bendruomene. O istorijos išties unikalios. Siekiame užfiksuoti faktus apie senesnės kartos indėlį, nes jaučiame, kad, jei jau švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, tai turime pagerbti ir tuos užsienio lietuvius, kurie aktyviai saugojo lietuvybės ugnelę, aukojosi ir kiek galėjo kovojo už mūsų laisvę.

Pamatėme, kokia plati yra lietuvių geografija vien Europoje, kokie talentingi žmonės nori solidarizuotis su Lietuva. Stebėjomės kalbintų bendruomenių vadovų ir narių iniciatyvumu. Juk jie visi veikia savanoriškai, aukodami laisvalaikį ir šeimai skirtas akimirkas!

Galima teigti, kad atlikome „test shooting`ą“ [bandymus – LRT.lt], ir nuo rudens tęsime medžiagos rinkimą.

Indonezija. V. Linkausko asmeninio archyv. nuotr.

– Žiūrint Jūsų filmuojamus pasakojimus matyti, kad užsienyje kuriasi vis daugiau lietuviškų mokyklų, o jose mokosi vis daugiau lietuvių vaikų – koks jų ryšys su Lietuva?

– Tai viena svarbiausių temų. Ir būtent todėl bendruomenių nariams pasakojame apie www.lrt.lt/vaikams svetainę, kuria, kaip įsitikinome, tikrai naudojasi lietuviškos mokyklėlės užsienyje. Daugelis bendruomenių, ypač naujų, pirmiausia kuriasi nuo mokyklėlių – apie tai mums pasakojo dauguma pirmininkų, nes būtent vaikuose tėvai mato savo tapatybės ateitį. Mes patys tame matome tautos išlikimo ateitį. Nors yra daug vaikų, kurie nekalba lietuviškai, yra daug ir tokių, kurie patys labai noriai lanko lietuvių kalbos bei istorijos pamokas. Mokyklų vadovai negaili pagyrų Lietuvos institucijoms, iš kurių sulaukia realios pagalbos vaikų švietimo srityje. Džiugu girdėti, kad lituanistinis švietimas užsienio lietuvių bendruomenėse tik stiprėja. Taip mezgasi ir stiprėja ir užsienio šalyse gimusių vaikų ryšys su Lietuva.

– Užsienyje gyvenantys lietuviai mini, kad išvykus labai greitai užpuola tėvynės ilgesys, kaip lietuviai susigyvena su šiuo ilgesiu, kaip jį nuramina?

– Atvirai, mes nelabai tikėjome šiais pasakojimais, nes manėme, kad Lietuva nėra taip toli, kaip atrodo. Pavyzdžiui, Rytų Londone didelis ilgesys Lietuvai nejaučiamas, nes lietuviai čia susikūrę savo mikroklimatą, yra labai daug lietuviškų parduotuvių, kavinių, net knygynas. Iš čia paprasta greitai pasiekti Lietuvą lėktuvu. Be to, lengvai pasiekiama lietuviška žiniasklaida, medijos priemonės. Nuolatinį ryšio palaikymą įrodo ir LRT.lt peržiūros iš Jungtinės Karalystės – net 60000 per mėnesį.

Kas kita, kai bendruomenės mažos ir geografiškai daugiau nutolusios nuo Lietuvos, kai trūksta lietuviškos kultūros atributų.

Mes savo kailiu patyrėme neapsakomą, spontanišką ilgesį lietuviškai kultūrai. Gal banaliai atrodys, bet itin pasigedome paprasto lietuviško maisto ir Vilniaus senamiesčio jaukumo. Toldami nuo „tradicinių“ lietuvių išeivijos kraštų – Jungtinės Karalystės, Airijos, Vokietijos, atvykę į Italiją, pajutome nenumaldomą lietuviškų patiekalų ilgesį. Paradoksas, bet net Italijos grožis ir kulinarijos turtingumas nenuslopino lietuviškų genų. Tik grįžę iš kelionės į Vilnių, vėlai vakare puolėme į artimiausią kavinę paprastų lietuviškų šaltibarščių su bulvėmis.

Kartu su Aberdyno lietuve Evelina Kovnators V. Linkausko asmeninio archyv. nuotr.

– Jūsų pastebėjimu, ar skiriasi lietuvių bendruomenės priklausomai nuo miestų – Anglijoje, Airijoje, Graikijoje?

– Kaip taikliai pastebėjo vienas iš kalbintų asmenų – Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Arūnas Teišerskis, lietuviai labai dažnai perima to krašto, kuriame gyvena, socialinius modelius. Airijos lietuviai tampa panašūs į airius, t.y. paprastai būna labai draugiški, Vokietijos – į vokiečius (labai organizuoti), ir t. t. Tai natūralus procesas, nes neįmanoma užsidaryti lietuviškame gete ir visiškai neperimti to krašto kultūrinių ypatumų. Tas pats ir su skirtingais tos pačios šalies miestais.

Joninių šventė Jungtinėje Karalystėje. V. Linkausko asmeninio archyv. nuotr.

– Jums jau teko aplankyti Latviją, Lenkiją, Didžiąją Britaniją, Airiją, Belgiją, Prancūziją, Vokietiją, Italiją, Graikiją, Austriją – kurios šalys dar laukia Jūsų ir kokį tolimiausią tašką pasieksite kelionės metu?

– Pirmiausiai lankėme tas lietuvių bendruomenes ir tuos kraštus, iš kurių gavome kvietimus mokyti, tačiau žygio maršrute jau planuojame naujus taškus, nes formaliai skelbėme, kad žygis tęsis iki 2018 metų Vasario 16-osios. 

Planas yra nuolat pildomas ir dabar jau žinome, kad kelionę pratęsime iki 2018 metų dainų šventės Vilniuje. Mūsų artimiausi žygio tikslai – grįžti į Vokietiją, kur gavome daug kvietimų aplankyti kitus miestus: Berlyną, Miuncheną, Hamburgą, Štutgartą. Vėliau planuojame lankyti Daniją, Švediją, Norvegiją, Suomiją, Estiją. 

Gavome specialų kvietimą rugsėjo pabaigoje sudalyvauti Lietuvių dienose Los Andžele.

Planuose – Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos, Azijos ir Australijos lietuvių bendruomenės. Šiuo metu filmuojame besikuriančią lietuvių bendruomenę egzotiškoje Indonezijos saloje – Balyje.

Balio saloje. V. Linkausko asmeninio archyv. nuotr.

– Kur šiuo metu esate? Kokie susitikimai/darbai laukia šiuo metu?

– Esame Balio centre – Ubude ir Payangane. Šį mėnesį planuojame nufilmuoti kelias lietuvių šeimas, saugojančias lietuvišką tapatumą. Smalsu bus sužinoti, ką jiems reiškia lietuviška tapatybė, gyvenant taip nuo Lietuvos nutolusiame krašte.

Balio saloje. V. Linkausko asmeninio archyv. nuotr.

– Ar galėtumėte pasidalyti įspūdžiais, kuriuos patiriate kelionėse? Kurie iš jų yra ryškiausi, įstrigę atmintin?

– Daugelis keliautojų aplink Europą pagrįstai giria Vakarų civilizacijos kultūrinį palikimą – šiame žemyne tikrai daug unikalaus grožio. Mus pačius labai įkvepia tokie miestai kaip Edinburgas Škotijoje, Briugė Belgijoje, Šantiji Prancūzijoje, Šveicarijos Alpės, Žydroji pakrantė, Venecijos Rivjera ir Italija, Vienos parkai, Reino regionas Vokietijoje, Graikija, ypač Kretos sala. 

Tačiau mums, kaip LRT LITUANICOS „misionieriams“, šie žmonijos turtai būtų tik graži dekoracija, jei šiose vietose nesutiktume lietuviškai kalbančių artimos tapatybės žmonių.

Smagu prisiminti atsitikimus, techninius nesklandumus, kurie visi baigėsi gerai. Škotijoje važiuojančiame automobilyje filmavome interviu su Aberdyno lietuve Evelina Kovnators. Ant automobilio borto prikabinta kamera staiga atkibo ir krito ant greitkelio. Praradimą pastebėjome ne iš karto, o kai supratome, kad kameros nėra, susitaikėme su tuo, kad greičiausiai nepavyks jos rasti. Ir tik dėl interviu herojės užsispyrimo, mes ne tik grįžome į reikiamą vietą, bet ir suradome veikiančią kamerą. Nustebome, kad ji keliasdešimt minučių filmavo pravažiuojančias mašinas.

Kitas kuriozas – labai norėjome užfiksuoti Šantiji pilį Prancūzijoje iš paukščio skrydžio. Sėkmingai pakėlę droną į 500 metrų aukštį ir nufilmavę tikrai retus kadrus, staiga supratome, kad dronas tapo nevaldomas. Po nedidelio streso, susieto su drono gaudymu tarp ežerėlio ir važiuojančių automobilių kelyje, visgi prietaisą nuleidome ir pagavome rankomis. Tačiau propeleris sužeidė ranką, kuri gijo 2 savaites. Bet nors ir su kruvina ranka, išsišiepęs nešiausi laikmeną ir džiaugiausi nufilmavęs unikalius kadrus su viena gražiausių Prancūzijos pilių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...