captcha

Jūsų klausimas priimtas

I. Krupavičius: kai kuriuos pašnekovus kalbinti – tikras iššūkis

„Karinėje tarnyboje „atsišviežinau“ ir grįžau su naujomis jėgomis, idėjomis bei mintimis. Televizija yra galingas ginklas, kuris gali daryti poveikį auditorijai, ir, jei tas poveikis yra teigiamas, galima greitai pamatyti rezultatus“, – įsitikinęs LRT žurnalistas Ignas Krupavičius.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Rytinės LRT laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjo I. Krupavičiaus gyvenime netrūksta nuotykių. Prieš metus iš karinės tarnybos grįžęs žurnalistas ir toliau džiugina žiūrovus tiesioginėmis transliacijomis. Nors komandiruotė Palangoje jau baigta, pašnekovas žada naujų vaizdų iš Nidos, kurioje vieši šiuo metu.

– Kiek metų esate televizijoje? Kodėl pasirinkote būtent žurnalistiką, o vėliau – televizijos ekraną?

– Televizijoje esu jau gerą dešimtmetį, jeigu ne daugiau. Didžiąją dalį laiko vedu laidą „Labas rytas, Lietuva“. Pasirinkau žurnalistiką dėl to, nes ji pasirodė dinamiška specialybė ir aš pats dar nebuvau apsisprendęs, ką man veikti. Todėl maniau, kad žurnalistika bus puikus tramplynas ar tiesiog žingsnis, kuris supažindins su daugybe dalykų – ekonomika, teise, istorija ir pan. Galvojau, jog kažkur užsikabinsiu, dėl to ji man pasirodė žavi. Be to, ši specialybė įpareigoja komunikuoti, o pabendravus – rašyti, kalbėti arba transliuoti. Aš visai natūraliai pasirinkau televiziją, nes mane visada žavėjo kinas. Pasakoti vaizdais yra labai patogu ir gražu.

– Kalbama, kad užsienyje – visai kitokia žurnalistikos samprata nei Lietuvoje. Ar niekada negalvojote dirbti žurnalistu svetur?

– Manau, kad puikios galimybės yra ir Lietuvoje. Studijų metu nepasinaudojau galimybe keliauti su „Erasmus“ mainų programa, tačiau apie išvykimą dabar visai negalvoju.


Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip vertinate dabartinę žiniasklaidą? Ką reikėtų keisti, ko trūksta, o gal atvirkščiai – viskas su ja gerai?

– Manau, kad jai trūksta kokybės. Einame link to, kaip surinkti kuo daugiau paspaudimų ant nuorodų, kad pateikta medžiaga būtų paprastai suvartojama be jokio kritinio mąstymo. Einame masių žurnalistikos link. Turime ir tiriamosios žurnalistikos, tačiau nedaug. Manau, kad jau mokame objektyviai nušviesti, bet mums tikrai trūksta geros ir kokybiškos žiniasklaidos.

– Prieš pora metų sustabdėte savo darbus televizijoje. Nusprendėte atlikti karinę tarnybą.

– Išėjau, kad žinočiau, kaip apginti šeimą, o apgynus šeimą – tėvynę. Kai per paskutiniuosius metus visi drauge netekome Krymo, o kaimynė savo veiksmais pradėjo demonstruoti, kad gali eiti ir toliau, man natūraliai gimė tokia mintis. Be to, jaučiau, kad turiu atiduoti skolą, nes kažkada jau išvengiau tarnybos. Todėl dabar nusprendžiau, kad reikia eiti savanoriškai, kadangi suspėjau ir pagal savo amžių. Manau, kad neužtenka paskaityti ploną knygutę, kurioje parašyta, kaip elgtis karo metu.

Galų gale man, kaip žurnalistui, buvo įdomu ten pabūti, pamatyti, kas pasikeitę ar nepasikeitę, nes vyrauja daug mitų. Norėjosi tiesti tiltą su visuomene ir ją šviesti. Atsiranda daug „verktinių“, tokiu buvau ir aš prieš daugiau nei dešimt metų. Vienas iš tikslų, baigus karinę tarnybą, buvo šviesti jaunuolius, važiuoti į mokyklas, kalbėti su jais apie patriotiškumą, pilietiškumą, pasakoti, kaip iš tikrųjų yra Rukloje. Tikrai džiaugiuosi, jei po pokalbio su manimi vienas kitas jaunuolis apsisprendžia atlikti karinę tarnybą.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Ko išmokė griežtas kariuomenės ritmas?

– Išmokė nesiveržti į priekį, žiūrėti, kas yra tau už nugaros. Įgijau bendruomeniškumo, tikėjimo žmogumi ir pagalba vienas kitam, taip pat – bendro siekio tikslo vardan, nes esame išsibarstę. Gavau daugiau disciplinos, pasitikėjimo savimi, aišku išmokau ir karinių niuansų, dabar jau žinočiau, kaip man tam tikru atveju elgtis. Tas užtikrintumas ir žinojimas nuteikia pozityviai.

– Sakėte, kad karinei tarnybai ryžotės tik po daugiau nei dešimtmečio. Galbūt tam reikia tiesiog pribręsti?

– Ne. Manau, kad tai turėtų būti dalis jaunuolių ugdymo proceso. Pasirodo, dar gyvename tais laikais, kai negalime būti tikri dėl savo saugumo, o niekas kitas mūsų nepagins. Daugelis jaunuolių po mokyklos baigimo dvejoja, ar studijuoti, ar metus pasiimti laisvus. Tokiu atveju tiek vaikinai, tiek merginos turėtų devynis mėnesius skirti tarnavimui. Tai padėtų apsispręsti, kokią karjerą rinktis, o galbūt paskatintų likti kariuomenėje.

Skaičiau, kad nežinojote, ar grįšite į televizijos ekranus. Kaip pasikeitė darbas po to, kai vis dėlto vėl pradėjote vesti laidą „Labas rytas, Lietuva“?

– Mano dvejonės kilo dėl to, nes norėjau šviesti visuomenę. Tikėjausi, kad bus įmanoma suderinti šiuos dalykus, tačiau televizija mano gyvenime užima daugiau vietos.

Aš jaučiau, kad turiu padaryti pertraukėlę, jog naujomis akimis pažiūrėčiau į savo darbą, įvertinčiau, ką turiu, ir nuspręsčiau, ar noriu kažkokių pokyčių, naujų iššūkių. Karinėje tarnyboje „atsišviežinau“ ir grįžau su naujomis jėgomis, idėjomis bei mintimis. Televizija yra galingas ginklas, kuris gali daryti poveikį auditorijai, ir jeigu tas poveikis yra teigiamas, rezultatai greitai pasimato.


Asmeninio archyvo nuotr.

– Ne vienas svajoja pasikeisti su jumis vietomis. Kokiu žmogumi reikėtų būti, kad jis atsidurtų televizijos ekranuose?

– Jei kalbame konkrečiai apie mano vietą laidoje, tai žmogus turėtų būti susidūręs su žurnalistika. Nebūtinai mokęsis keturis metus, užtektų ir profesinių studijų, tačiau privalu žinoti pagrindinius dalykus. Akivaizdu, kad jis turi būti komunikabilus, mokėti klausti, išklausyti, turi domėtis tuo, kuo gyvena pasaulis, kodėl taip gyvena. Manau, kad pirmiausia žmogus turi būti įdomus pats sau, kad galėtų kažką duoti ar papasakoti kitam.

– Papasakokite įsimintiniausią kuriozą, nutikusį tiesioginiame eteryje. Kaip reaguojate į tai, jei suklystate ar kažkas nepavyksta?

– Tokia laidos „Labas rytas, Lietuva“ specifika – ji tiesioginė. Negalima lyginti laidų, kurios nufilmuojamos, kai vedėjai gali pasitaisyti. Čia viskas vyksta iš karto – tuo mane labiausiai ir žavi šis darbas. Juokų ir netikėtumų pasitaiko praktiškai kasdien.

Prisiminiau vieną atvejį, kai į laidą atvyko antropologė Birutė Galdikas, daug metų gyvenanti užsienyje. Moteris pareiškė, kad norės kalbėti lietuviškai, tačiau jai nesisekė. Aš stengiausi padėti, jei ji užsimiršdavo, bandydavo sakyti angliškai, stengiausi priminti, kalbėjau ir angliškai, ir lietuviškai, kol galiausiai pasimečiau tarp kalbų – nežinojau, kaip versti tekstą, nes ir lietuviškas jos tarimas buvo ne visada suprantamas. Galvojau, ką daryti – ar tęsti pokalbį, ar nutraukti laidą. Vis dėlto svarbiausia natūralumas ir paprastumas, jei kažką ne taip pasakei ar padarei, reikia nusijuokti ir eiti toliau. Mes dažnai nemokame pasijuokti iš savęs, dėl to ir nukenčiame.


Asmeninio archyvo nuotr.

– Jūs esate viešas asmuo, apie kurį žmonės kalba – vieni giria, kiti peikia. Ar vis dar kreipiate dėmesį į žmonių kritiką ar pašaipas, o galbūt jums niekada nerūpėjo?

– Jau seniai nereagavau į žmonių apkalbas. Nuo pat pradžių man buvo įdomūs pastebėjimai, komentarai. Dabar anoniminių nuomonių neskaitau, man svarbi bet kokia į akis pasakyta kritika. Ją gerbiu ir vertinu. Esu užsiauginęs odą, tad apkalbos neturi reikšmės. Kiekvienas žmogus gali išsakyti savo nuomonę, bailiai tai daro tyliai ir už akių, o tie, kurie nori padiskutuoti, pasako tiesiai šviesiai.

– Vedate rytinę LRT laidą, įvairius renginius, darote reportažus, kažkada dalinote „Eurovizijos“ balus. Kuri iš visų veiklų jums artimiausia?

– Kelionės. Mėgstu keliauti ir susitikti su kitų šalių žmonėmis, susipažinti su jų kultūra bei tradicijomis. Jaučiu, kad tai man įdomiausia. Aš stengiuosi išsiaiškinti, kokioje planetoje gyvenu. Tai didžiausias mano hobis.

– Dirbate intensyviai, kaip randate laiko kelionėms?

– Prie didelių norų gali atrasti laiko. Dirbu tokį darbą, kuris suteikia galimybę keliauti, esu be galo laimingas, nes man pavyksta tai suderinti. Neseniai vyko vasaros transliacijos iš Palangos, artimiausiu metu kolegė vyks į Klaipėdą, o pats dabar esu Nidoje ir jau galvoju, ką parodyti žmonėms. Taip yra – mėgaujiesi, bet kartu ruošiesi darbui.


Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie įspūdžiai grįžus iš komandiruotės Palangoje?

– Nesibaigiantys. Toks jau gyvenimas – tu nuolatos stengiesi, kad jų nepritruktų. Svarbu džiaugtis laimingomis akimirkomis, o problemas spręsti greitai, iš jų pasimokyti ir pamiršti. Aš esu už džiaugsmingą laiko leidimą – reikia dalintis su žmonėmis tuo, ką gero patyrei. Čia ir dabar yra tik šią akimirką.

– Viename tekste skaičiau, kad labai jaudinatės, kai reikia kalbinti vaikus. Kodėl taip yra? Ar situacijos nelengvinama jūsų atžala?

– Jau ilgai nekalbinau vaikų, o tuo metu, kai teko kalbinti – maniškis neatsakinėjo į klausimus. Tai, ko išmokau iš vaikų, palinkėčiau visiems – nesuaukime per greitai. Vaikas yra tas tikras, paprastas, nuoširdus, atviras žmogus, kuris sako tai, ką galvoja. Dėl šių priežasčių, prieš užduodant jam klausimus, reikia specialaus pasiruošimo. Kalbinti vaiką yra iššūkis.

 Neretai tiesioginiame eteryje jums kyla įvairių išbandymų – šuolis parašiutu, mankštos, joga vandenyje ir daugybė kitų užsiėmimų. Kuo jus vis dar stebina darbas televizijoje?

– Stebina sutiktais naujais žmonėmis, kurie ateina į laidą, kurie atneša į tavo gyvenimą naujovių. Tai nebūtinai turi būti ekstremalu, svarbiausia, kad būtų tikra. Manau, kad kiekvienam sutiktam žmogui, tuo metu nesuvokdamas, duodi kažką iš savęs, o jis – tau atgal.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...