captcha

Jūsų klausimas priimtas

Žurnalistė A. Plaipaitė: kai televizijos operatorė pirmą kartą liepė pasišukuoti, baisiai įsižeidžiau

Dabar žurnalistę Aistę Plaipaitę pažįsta ir LRT radijo klausytojai, ir televizijos žiūrovai, tačiau, kai ji pirmą kartą atsidūrė prieš kamerą, o operatorė pasiūlė pasišukuoti, žurnalistė įsižeidė, mat buvo įsitikinusi, kad žiniose svarbiausia – turinys, o ne vaizdas.  
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Kai pradėjo filmuoti radijo žinias, iš pradžių ateidavo televizijos operatoriai, viena operatorė man pasakė: turi šukas? Pasišukuok truputį. Pamenu, taip supykau, atsakiau: čia radijas, čia nereikia. Ir šiaip – čia esmė yra informacija ir turinys. Labai įsižeidžiau. Dabar suprantu, kad kvaila“, – prisimena žurnalistė.

Jau septintus metus LRT dirbančią A. Plaipaitę čia atvedė vizija – skaityti žinias savo bočiui, ir tai – tik viena iš idėjų, kurioms kilus, užsispyrimo įgyvendinti žurnalistei, regis, niekada nepritrūksta. 

– Tave sutikti galima ir radijo, ir televizijos naujienų studijose. Kaip visur spėji suktis?

– Kartais būna, kad skaitau spaudos apžvalgą „Labame ryte“, tada dar greitai ruošiuosi spaudos apžvalgai radijuje, tada galiu turėti pertraukėlę ir po pietų ateiti dirbti į žinias radijuje, ten būti iki vakaro, o, jeigu po darbų dar einu į kokią choro repeticiją, tai tada diena būna tikrai užpildyta. Atrodo, kiek turiu tų valandų dienoje, tiek visko į jas ir pridedu.

– Ar nebūna taip, kad nori užsidaryti namuose ir tiesiog sustoti?

– Kartais, kai būna labai įtempta diena, kai joje visko būna pridėta labai daug, pagalvoju, kad nieko labiau nenorėčiau, kaip atsigulti, įsijungti kokį serialą ir gulėti, nieko nedaryti.

Jeigu kartais nutinka, kad susergu arba netikėtai ima ir išplaukia, pavyzdžiui, kelios laisvos dienos, pagalvoju: va, dabar darysiu tai, ką labai norėjau – atsigulsiu ir įsijungsiu serialą. Atsiguliu, įsijungiu, pažiūriu kelias serijas ir pradedu graužtis: guliu ir nieko neveikiu.

Suprantu, kad tai – psichologinės problemos. Reikia mokėti valdytis, tavęs neturėtų graužti sąžinė, kad turi laisvą dieną ir gali nieko neveikti, patinginiauti, pailsėti nuo to tempo.

– Tai – darboholizmas ar įprotis?

– Ir to, ir to kažkiek. Dauguma mano amžiaus kolegų irgi gyvena tokiu labai intensyviu tempu. Visi esame įsisukę, norime kažko pasiekti, mums atrodo, kad dabar yra tas laikas, kai reikia verstis per galvą ir daryti viską, ką tik gali daryti. Gal net kažkiek baisu, kad ateis laikas ir suprasi: pavėlavau ir kažko nepadariau, kažkur nepasistengiau, neįrodžiau, kad galiu, nepabandžiau, atsisakiau kažko. Gal tai – kažkoks susireikšminimo amžius, kai atrodo, kad dabar turiu įrodyti, kad esu labai pajėgus viską padaryti?

– O kaip Tau skamba požiūris, kad iš savęs reikalaujame per daug, kad siekiame kažko, ko mums net nereikia, kad turėtume išmokti pasidžiaugti ir pristabdyti?

– Kuo toliau, tuo daugiau apie tai galvoju ir sutinku. Netgi pradedu žavėtis žmonėmis, kurie sugeba lėčiau viską daryti, sustoti ir nesiversti per galvą. Net pavydžiu tiems žmonėms ir pati sau iškeliu tokią siekiamybę. Bandau tvarkytis su savo grafikais. Su draugu buvome pasirašę memorandumą: susirašėme punktus, kurių negalime pažeisti. Pavyzdžiui, jeigu baigiu darbą vėlai vakare, tikrai negaliu kitą rytą į darbą eiti anksti ryte. Vadinasi, tarp vienos mano darbo pamainos ir kitos turi būti mažiausiai 8 valandų pertrauka, tačiau dabar aš vis tiek dažnai pažeidžiu tą memorandumą. Draugas irgi pažeidžia.

V. Radžiūno (LRT) nuotr. 

– Esi baigusi muzikos mokyklą, vėliau studijavai žurnalistiką, o galiausiai magistro laipsnį įgijai Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI). Kaip taip susiklostė?

– Nuo pat mažumės lankiau daug būrelių. Mano šeima labai sportiška, tėvai – kūno kultūros mokytojai, turiu du brolius, kurie irgi intensyviai sportavo. Žaidžiau krepšinį, užsiėmiau lengvąja atletika, bet ir muzika neblogai sekėsi, tad pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Vienas po kito sekė įvairiausi instrumentai – akordeonas, pianinas, gitara – ir dainuoti pradėjau. Dainavau taip pat įvairiuose formatuose: chore, ansamblyje, duetu, tercetu, ir solo. Niekada nebuvo, kad sustočiau ir nieko su muzika nebedaryčiau. Atvažiavusi į Vilnių, pradėjau lankyti chorą. Supratau, kad muzika turi būti mano pomėgis ir pailsėjimas nuo darbų.

Dalyvavau įvairiausiuose konkursuose ir muzikos mokytoja labai norėjo, kad stočiau į muzikos specialybę, tačiau mokykloje ir kiti dalykai sekėsi neblogai, todėl nusprendžiau, kad muzika neturi būti tas šaltinis, iš kurio man reikėtų pragyventi, nes gali būti, kad tai bus labai sudėtinga. Be to, turi būti labai talentingas, kad pragyventum iš muzikos, kad jaustumeisi pilnavertiškas, todėl palikau tai pomėgiu. Man tai – geriausias poilsis po darbų.

– Kaip prie to derėjo TSPMI studijos?

– Daug kas diskutuoja, kad žurnalistikos studijuoti ketverius metus nereikia, kad pakaktų kursų. Pagalvojau, kad reikia kažko konkretesnio, kad būčiau stipresnė žurnalistė, turėčiau pagrindą. Man, dirbančiai žiniose, užsienio naujienos visada buvo įdomiau, tad pasirinkau Tarptautinių santykių ir diplomatijos studijas ir esu labai patenkinta, nes labai aiškiai mačiau, kiek daug sužinojau.

– Tačiau panašu kad muzikos Tavo gyvenime matyti vis daugiau: neseniai Kazio Bradūno eilėraštį pavertei daina, LRT TELEVIZIJOS žiūrovai galėjo išgirsti tave dainuojančią projekte „60 akimirkų“. Gal vis dėlto žurnalistiką iškeisi į muziką?

– Ne. Manau, kad talentingų žmonių yra labai daug. Imkime siauresnį ratą: jau vien kiek pas mus, radijuje, yra muzikalių, klausą turinčių žmonių. Labai daug. Ir visi padainuotų, praktiškai visi galėtų pagroti kokiu nors instrumentu. Iš kažkur sukaupiu drąsos vis kažką padaryti ir pasirodyti, o kiti žmonės gal ir neišdrįsta, nors neabejoju, kad yra ne mažiau galintys.

Scenoje esu turėjusi ir susimovimų, tokių, kai jaudulys visiškai pakiša koją: balsas dreba, pradedi nebeintonuoti; arba groji, o nuo prakaito pirštai tampa slidūs ir nebepagroji, nors prieš tai repeticijoje grojai gerai. Reiškia, kad manyje kažko trūksta, kad nesugebu ant scenos padaryti taip, kaip galėčiau. Tai – trūkumai, kiti žmonės jų neturi, todėl jie – ir stipresni ant scenos.

– Kalbant apie susimovimus, žurnalistikoje jų nėra buvę?

– Yra. Kai tik būni pradėjęs savo darbą, labai jautriai juos išgyveni. Atsimenu, kai tik pradėjau dirbti žiniose, net bet koks kalbinis suklydimas, žodžio neištarimas, sustojimas ar užsikirtimas man jau būdavo labai didelė tragedija, kurią išgyvendavau porą dienų. Turėjau įsivaizdavimą, kad, jei esi eteryje ir skaitai žinias, visiškai negali suklysti. Vėliau susidūriau su realybe ir supratau, kad, kai tiek daug būni eteryje, skaitai tiek daug žinių ir turi tiek pamainų per savaitę, neįmanoma nepadaryti jokių klaidų. Tada susigyveni su klaidomis ir tiesiog stengiesi, kad jų būtų kuo mažiau.

Kalbant apie kalbines klaidas, jos labai priklauso nuo tavo būsenos, nuovargio ar poilsio. Kartais jauti, kad turi žinias prieš akis, o skaitai automatiškai, mintys visai ne ten, tada suklysti vienoje vietoje, dėl jos susinervini ir pasipila visa grandinė klaidų. Labai analizuoju save, kada klystu daugiau, kada – mažiau. Ir visų kolegų patvirtinta, kad, kai grįžti iš atostogų, skaitai daug sklandžiau ir geriau.

– Dabar kurį laiką tave atpažįsta ne tik radijo klausytojai, bet ir televizijos žiūrovai. Ar nei akimirkos nepajutai vadinamosios žvaigždžių ligos, kad štai – Tave visi atpažįsta?

– Nematau tų atpažinimo apraiškų. Gal susireikšminimas pasireiškia tame, kad, kai tik pradėjau dirbti radijuje, sakiau sau: kaip bus puiku, jei mane atpažins ne iš išvaizdos, o iš balso. Kai atpažino, kaip džiaugiausi. Tai – labai malonūs, savimeilę patenkinantys momentai. Stengiuosi su susireikšminimu labai kovoti, man regis, tai – didelė mūsų visų problema.

– Vis dėlto kuri medija tau artimesnė – radijas ar televizija?

– Dabartiniu momentu man daug mielesnis radijas, jame manęs yra daug daugiau, jam savęs daug daugiau atiduodu ir jis yra didesnė mano gyvenimo dalis. Mano pasirodymai televizijoje yra epizodiški, gal tai – pabėgimas nuo radijo, kitų studijų, kitų žmonių pažinimas.

Neseniai turėjau galimybę rengti „Labas rytas, Lietuva“ žinias. Radijo žiniose dirbu jau beveik septynerius metus, dabar turėjau galimybę pažiūrėti, kaip žinios rengiamos televizijoje. Supratau, kad radijuje į procesą nereikia įtraukti tiek daug žmonių. Viską gali padaryti vienas, o televizijoje yra daugiau žmonių, nuo kurių esi priklausomas. Dėl to man labiau patinka radijas.

Dar televizijoje reikia labai galvoti apie vaizdą, bet šito jau mokausi. Anksčiau buvau labai užsispyrusi ir galvodavau: koks čia skirtumas, kokie ten tie mano plaukai, pasišukavusi aš ar ne. Pamenu, buvo toks epizodas: kai pradėjo filmuoti radijo žinias, iš pradžių ateidavo televizijos operatoriai, viena operatorė man pasakė: turi šukas? Pasišukuok truputį. Pamenu, taip supykau, atsakiau: čia radijas, čia nereikia, šiaip – čia esmė yra informacija ir turinys. Labai įsižeidžiau. Dabar suprantu, kad kvaila. Jeigu atsiranda vaizdas, atsiranda ir dar papildomų dalykų, kurie yra svarbūs ir į kuriuos turi atsižvelgti.

Be to, televizijoje kamera nuo tavęs yra per atstumą, tai taip ir jautiesi, kad tavo auditorija yra per atstumą, o radijuje viskas yra labai arti, esi per sprindį nuo mikrofono ir toks jausmas, kad tavo klausytojai irgi yra arčiau. Tada jau daugiau žaidi su savo balsu ir intonacijomis, nes žinai, kad čia yra vienintelė priemonė klausytojams tą informaciją pateikti patraukliai ir priimtinai. Dėl šito artimumo man irgi labiau patinka radijas.

– Vadinasi, niekada negalvoji iškeisti radijo į televiziją?

– Labai norėčiau suderinti. Yra labai daug pavyzdžių, kai žmonės tiesiog išeina iš radijo. Kai suderina – dar nepasidomėjau, norėčiau žinoti, kad jų yra puikių.

– Visa Tavo žurnalistinė karjera prabėgo LRT. Kodėl čia esi?

– Kartais mėgstu kažką susigalvoti, man aiškiai pasirodo kažkokia vizija ir aš labai noriu ją įgyvendinti, jos kryptingai siekiu. Esu iš Šilutės rajono, Katyčių kaimo, turėjau nuostabų bočių, jis man buvo labai artimas žmogus. Jau buvau pradėjusi studijuoti žurnalistiką, grįžau namo po atostogų, sėdžiu pas bočių, fone skamba Lietuvos radijas. Jis pas bočių skambėdavo visada – garsiau, tyliau, bet visada. Sėdim, šnekučiuojamės, tada tylim ir sakau: bočiau, o gal būtų visai puiku, jeigu kada nors, įsivaizduok, lygiai kaip mes dabar sėdim, tu taip sėdi ir girdi, kad aš tau skaitau per radiją žinias. Bočius pakikeno, sako: tikrai būtų labai smagu. Užfiksavau tą momentą ir, kai po pirmo kurso reikėjo pasirinkti radiją, televiziją ar spaudą, pasirinkau radiją. Tada, kai galėjome eiti atlikti praktikos, atėjau į LRT. Čia ir likau. Labai džiaugiuosi, nes mano bočius dar kelerius metus galėjo girdėti mane, skaitančią jam žinias. Įgyvendinau šį savo tikslą.

V. Radžiūno (LRT) nuotr. 

– Kokį smagiausią žurnalistinį nuotykį prisimeni?

– Jau pusę metų dirbau LRT. Pradžioje buvau ir reporterė, ir pasakojimus dariau, ir vykdavau į spaudos konferencijas, įvykius. Tada dariau pasakojimą apie jaunų grupių konkursą „Garažas“. Išsirinkau kelias grupes, ir viena iš jų buvo „Garbanotas bosistas“, dabar – viena populiariausių jaunimo grupių Lietuvoje. Susitarusi su jais dėl interviu, turėjau eiti į jų studiją. Einu prie Katedros, kertu gatvę. Buvo ką tik labai priliję ir telkšojo didžiulė bala. Einu, skubu, suklupau ir įgriuvau į tą balą. Ant perėjos, vidury gatvės, aš tiesiog puoliau į tą balą. Atsikėliau visa purvina, šlapia, bet, matau, kad interviu – jau už kelių minučių, nebeturiu laiko nueiti susitvarkyti ar persirengti, todėl tiesiog nuėjau pas juos ir iš karto pasiaiškinau. Sakau: labai atsiprašau, bet aš tiesiog ką tik įkritau į balą. Jie buvo labai malonūs, davė kuo nusivalyti ir arbata pavaišino. Tai nebuvo labai malonus momentas, bet galiausiai išvirto į smagų interviu ir pasibuvimą.

– Minčių atšaukti interviu nekilo?

– Ne, aš labai punktuali! Jeigu sutariau tą valandą, vadinasi, ir turiu būti tą valandą. Net negalvoju apie kitus variantus, jeigu žmogus laukia tavęs tą valandą, tau reikia būti, kad ir kas nutiktų. Išgelbėti situaciją padeda tai, kad pasakai, kas įvyko. Jeigu atėjai visas purvinas, nes ką tik buvai baloje, tai ir pasakyk, kad ką tik buvai baloje.

– Buvai paskelbta „Kalbos grynuoliu“, ne kartą rašei Nacionalinį diktantą, o šiemet dar ir tapai laureate. Lietuvių kalba tau asmeniškai labai svarbi ar tai – tik profesinis azartas?

– Svarbi jau gal nuo penktos klasės, ypač – gramatika. Tai – vėl vienas mano iššūkių. Iš pradžių gramatika man buvo labai sudėtinga, negalėdavau suprasti, kodėl čia reikia kablelio, o čia – nereikia, nesupratau esmės. Tada išsikėliau sau iššūkį išsiaiškinti ir perkąsti tą gramatikos sistemą, kad būčiau čia stipri. Pradėjau skaityti gramatikos taisykles, perpratau sistemą ir džiaugiausi, kad su tuo iššūkiu susitvarkiau. Pradėjau dalyvauti įvairiausiose olimpiadose, rašyti diktantus. Kartais žmonės pasijuokia ir sako: na, Aiste, kada vėl rašysi diktantą? Bet supratau, kad nereikia nuo to bėgti, tai – mano dalykas: tie diktantai, ta gramatika, tie kableliai ir tos nosinės. Ir gerai, tegul būna. Šiemet vėl rašiau, kitais metais turbūt vėl rašysiu. Tai – savęs išbandymas, esu gana mėgstanti varžytis.

– Kaip manai, jauni žmonės dabar užtektinai dėmesio skiria savo kalbai? Juk turbūt retas galėtų parašyti diktantą?

– Retas, bet gal dabar vėl visi pradeda grįžti prie to? Gal jau praėjome tą kritinį momentą, kai atrodė, kad didelė jaunimo dalis – beraščiai? Man rodos, dabar vėl visi supranta, kad taisyklingai, gerai rašyti yra ir prestižo reikalas, tu ir savo būsimiems darbdaviams padarysi geresnį įspūdį ir nuo to galbūt priklauso, ar tu gausi darbą. Turėti žinių ir būti stipriu kažkokiame dalyke yra madinga. Jei kažkur būsi stiprus, pasirodysi gerai, lygiai tas pats – ir su kalba. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...