captcha

Jūsų klausimas priimtas

20 metų ekskursijas LRT vedanti R. Impolevičienė: kartais kolegos nustebina net mane

Sufleryje bėgančio teksto greitį žinių vedėjai reguliuoja ranka arba koja, pirmasis televizijos serialas Lietuvoje „Petraičių šeima“ aštuonerius metus buvo transliuojamas tiesiogiai, o vienintelė iki šiol LRT dirbanti diktorė, turinti savo autorinę laidą, yra Bernadeta Lukošiūtė. Tokius ir daugybę kitų faktų apie nacionalinį transliuotoją sužino LRT koridoriais Raimondos Impolevičienės vedžiojami ekskursijų dalyviai. Jau dvidešimt metų ekskursijas vedanti moteris apie LRT, rodos, žino viską, tačiau vis dar atranda naujų, stebinančių dalykų.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Ekskursijos LRT vyksta nuo 1997 m., tais metais buvo įkurtas muziejus. Kaip per šį laiką jis pasikeitė?

– Iš pradžių muziejus buvo įsikūręs uždaroje patalpoje, į kurią lankytojus įleisdavo tik duris atrakindavęs žmogus. Tuo metu dirbau televizijoje, taip jau nutiko, kad kartą man pasiūlė padėti sutvarkyti eksponatus ir paprašė pabudėti Sausio 13-ąją. Eina žmonės, vienas paskui kitą, bet su jais niekas nebendrauja – tik ateina, pasižiūri ir išeina. Man pasirodė, kad jiems taip neįdomu... Pati priėjau prie žmonių ir pradėjau juos kalbinti, bendrauti, o šie – manęs klausinėti. Buvo daugiau budėti paskirtų darbuotojų, bet, po kurio laiko apsidairiusi, supratau, kad likau visiškai viena.

Po to šio muziejaus įkūrėjas Justinas Baltrėnas pasiūlė dirbti kartu, o, jam išėjus, likau tik aš. Buvo nuspręsta muziejų perkurti, perkelti jį į didžiulį koridorių. Reikėjo sugalvoti viską: kaip eksponatus išdėlioti, kuriuos iš jų rodyti... Kai dirbdama senose patalpose įkurtame muziejuje pradėjau pasakoti nacionalinio transliuotojo istoriją, supratau, kad labai nepatogu, nes eksponatai buvo išmėtyti: čia – radijas, čia – televizorius, šalia – kažkoks senovinis eksponatas, ten – modernus, ir negali papasakoti istorijos, nes turi bėgioti iš vieno kampo į kitą, arba tiesiog pasakoti nerodant.

Tarėmės su dizaineriais, architektais, jie padarė projektą, o aš pasiūliau, kaip ta ekspozicija turėtų atrodyti. Dabar ta erdve jau tenka dalytis su Didžiąja studija, dėl to kartais ekskursijas suplanuoju vienaip, bet vėliau paaiškėja, kad Didžiojoje studijoje vyksta repeticija, kažkas garsiai groja, dainuoja arba susirinkusi jaunųjų žiūrovų minia laukia „Tūkstantmečio vaikų“ laidos filmavimo, suprantu, kad negaliu kalbėti, nes manęs tiesiog niekas negirdės. Tada ekskursiją pradedu kažkaip kitaip, galbūt – nuo studijų, vėliau grįžtame į muziejų.

– Dabar ekskursijos apima ne tik muziejų, bet ir televizijos bei radijo studijas, montažines...

– Įsivaizduokite, žmogus ateina į LRT, apžiūrinėja muziejų, o šalia atidaryta Didžioji studija, čia vaikšto žvaigždės: koridoriuje pro rūbinę praeina koks Marijus Žiedas ar Ugnė Galadauskaitė, ar Audrius Rakauskas-Gustavas. Tai kaip jų nenuvesti į tą studiją? LRT ekskursija – praeitis ir dabartis. Viskas keičiasi, todėl nebūna dviejų vienodų ekskursijų.

Kartais būna labai daug filmavimų, vienoj studijoj – „Kas ir kodėl?“, kitoj tuo metu – žinios, trečioj – „Auksinis protas“, visko labai daug. Būna dienų, kai nieko nevyksta, tada reikia kažką sugalvoti, kad žmogui būtų įdomu, svarstai, kas montažinėje galėtų papasakoti, parodyti. Žinių studijoje dekoracijos stovi visuomet, galų gale Gustavo virtuvėlė yra įdomi ir atpažįstama visiems: ar ateina mokinukas, ar senjoras, ar studentas – visi žino šią laidą.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Radijuje taip pat įdomu. Tiesioginė transliacija per radiją vyksta kasdien, ypač – dienos metu. Būna tokių dienų, kad, einant pro šalį, pamatai, jog LRT OPUS studijoje nešviečia lemputė, tai reiškia, kad tuo metu nevedama laida, ir, pasibeldus į duris, jas atidaro, pvz., Richardas Jonaitis.

Pamenu, R. Jonaitis kartą paliko labai didelį įspūdį vienos ekskursijos dalyviams. Įsileido mus į studiją, ir sako: dabar radijuje turiu perskaityti tekstą, ar norite pamatyti, kaip tai vyksta?  Aš dar bandžiau paklausti, ar nereikia išjungti mobiliųjų telefonų, o jis sako „viskas gerai“, staiga įsijungė mikrofoną ir ėmė skaityti. Man net pačiai buvo nuostabu, kad jis kelias minutes mintinai, be jokių suklydimų, taip greitai perskaitė informaciją. Tame tekste buvo ir ypatingų pavardžių, kurias ne taip lengva ir ištarti, o jis taip lengvai ir greitai viską paskelbė. Atrodo, dirbi, daug matai ir vis tiek yra, kas nustebina.

Iš studijos ekskursijos dalyviai išėjo tikrai pakylėti. Labai svarbu, kad ne tik aš papasakoju, bet jie patys gali susitikti, pamatyti, pabendrauti su žinomais žmonėmis. Ir į grimo kambarius nueiname, grimuotojos taip pat papasakoja įdomių istorijų. Žinoma, paslapčių neišduoda, bet istorijomis pasidalina.

– Ar LRT yra vieta, kuri lankytojus masina labiausiai?

– Žinios, ypač mūsų naujoji studija, tapo tikru lankytojų traukos objektu. Dažnai, atvedusi ekskursiją čia ekskursiją, išgirstu lankytojus sakant: o, čia labai įdomu.

Kai kurie vaikai į LRT ateina po kelis kartus, pvz., vieną kartą apsilanko dar būdami darželyje, o kitą – besimokydami šeštoje klasėje. Pastebėjau, kad dauguma prisimena būtent radijo pastato laiptinę, kur yra išlikusios Sausio 13-osios šūvių žymės. Ir jie manęs net, būna, paklausia: o jūs vesite mus į tą vietą, kur šaudė? Net jei kai kurių ekskursijų vaikai būna labai judrūs, sunkiai sudominami, prie Sausio 13-osios laiptų jie suklusta, susidomi.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Ekskursijas vedate jau dvidešimt metų. Koks įvykis Jums įsiminė labiausiai?

– Buvau tik pradėjusi dirbti: pirmoji Sausio 13-oji, naujas muziejus, didžiulis srautas žmonių. Dirbau nuo ryto iki vakaro, nuolat vedžiau ekskursijas. Pagalvojau, kad reikėtų „įjungti“ žmones, kurie čia dirba, juolab kad viena ir nebūčiau suspėjusi. Prašiau, kad radijo darbuotojai papasakotų apie radiją, televizijos – apie televiziją.

Atėjo viena studentų ekskursija ir pareiškė, kad labiau norėtų ne pamatyti visą ekskursiją, o tik susitikti su garso režisieriumi, nes, rodos, tokia buvo jų specialybė. Pasakiau jiems, kad prašymo išpildyti negaliu, nes tuo pat metu vyksta kitos ekskursijos, o su garso režisieriumi susitikti jie galės tik ekskursijos pabaigoje. Po ekskursijos viena studentė atsiliko nuo visų, išsitraukė šokoladą ir man padovanojo dėkodama už labai įdomią ekskursiją. Man tai buvo labai didelis įvertinimas, visiškai to nesitikėjau: iš pradžių lyg ir buvo išreikštas nenoras, o paskui pats žmogus padėkojo.

– Ar taip ilgai ilgai vesdama ekskursijas nejuntate monotonijos?

– Dviejų vienodų ekskursijų nebūna. Muziejuje ekspozicija išlieka ta pati, bet pasakojimai skiriasi – vienaip kalbi su pradinukais, kitaip – su senjorais, kuriems dauguma pavardžių yra žinomos, jie dažnai domisi, kaip susiklostė jiems pažįstamų diktorių gyvenimai, kur jie dabar.

Taip pat kartais lankytojai pageidauja teminių ekskursijų. Pvz., jei lankosi mokyklos žurnalistų būrelis, jie dažnai pageidauja susitikimų su žurnalistais, sužinoti daugiau apie jų darbą. Jei ateina radijo technikų būrelis, daugiau dėmesio skiriame radijui, einame į centrinę aparatinę, ten, kur dirba inžinieriai.

Man pačiai televizija yra suprantamesnė, pati čia daug metų dirbu, todėl man viskas joje yra aiškiau. Radijuje vesti ekskursijas iš pradžių buvo sunkiau, buvo sudėtinga pasakoti, ką jie ten veikia, juk kelių frazių neužtenka. O dabar daugelį kolegų pažįstu, galiu paprašyti jų pagalbos. Dabar radijuje daug jaunų žurnalistų, pvz., Edvardas Kubilius labai įdomiai pasakoja, jei tenka paprašyti jo pagalbos, būna labai smagu, nes matau tų žmonių reakcijas, išgirdus jo įdomias istorijas.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Apie LRT tikriausiai žinote viską...

– Net ir 20 metų vedant ekskursijas pasitaiko klausimų, į kuriuos atsakymų nežinau. Tokiais atvejais prašau sutiktų kolegų pagalbos, kad jie plačiau papasakotų, paaiškintų. Ir kuo toliau, tuo tų klausimų daugiau, juk ir technologijos keičiasi.

– Kaip dažnai tenka vedžioti lankytojus po nacionalinio transliuotojo koridorius?

– Jei mano darbas būtų tik ekskursijos, ko gero, per dieną jų turėčiau tik dvi, tačiau būna tokių dienų, kai tai daryti tenka ir tris kartus, ypač, jei žmonės atvažiuoja iš rajono ir žinai, kad jie užsisakė autobusą vien tam, kad pamatytų LRT. Mano darbas yra ne vien ekskursijos, bet ir daugybė kitų veiklų – parodos, nuotraukų archyvas... Juolab kad norėtųsi, jog ekskursijos nebūtų tik šiaip sau. Turi pagalvoti, ką parodysi, kaip kalbėsi. Tenka pasukti galvą net ir darant tai daug metų. Kartais būna sunku, bet neliūdna, nėra rutinos, kasdien kiti žmonės. Man patinka bendrauti, todėl ir myliu šį darbą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...