captcha

Jūsų klausimas priimtas

Šri Lankoje atostogavęs E. Žičkus pasigailėjo paklausęs draugų patarimo

„Suplanuotas pabėgimas“, – taip LRT TELEVIZIJOS laidų vedėjas Edvardas Žičkus vadina dvi savaites trukusias atostogas egzotiškoje Šri Lankoje. Čili pipirais apibarstyti mangai, 38 laipsnių karštis, Ceilono arbatmečių plantacijos ir... šiukšlynai. Tokiame kontrastingame krašte atostogavęs Edvardas nuotykiais pasidalijo su DELFI skaitytojais.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Tiesa, ne visus nuotykius lydėjo šypsena. Paklausęs draugų patarimo E. Žičkus nusprendė nepraleisti galimybės pasimėgauti vietiniu šrilankiečių maistu tiesiog gatvėje... Termometro stulpeliui šoktelėjus iki 40 laipsnių karščio. Malonumas skrandžiui ilgai netruko – kelias dienas E. Žičkui teko pristabdyti nuotykių paieškas, tačiau apie viską – nuo pradžių.

– Edvardai, būdamas Šri Lankoje, įspūdžiais vis pasidalydavai „Facebook“. Kartą minėjai, kad Šri Lankoje labai ryški socialinė atskirtis. Ar gali tai iliustruoti įspūdžiais?

– Už masažą paplūdimio „kioskelyje“ sumokėdavau po beveik 13 eurų, o išsikalbėjus su masažistais paaiškėdavo, kad tik penktadalis šios sumos atitenka jiems, likusi dalis – „kioskelio“ savininkui. Taip, „kioskelis“ – gana nehigieniška vieta, bet masažas – puikus. Plaukiant tropinių miškų upe viename krante matyti penkių aukštų vilos su nuosavu džiunglių lopinėliu, kitame – lūšnos, kurių link sliūkina varanai (driežai – DELFI), jos apleistos, ten karaliauja šiukšlynai, po kuriuos šliaužioja vietinių mažyliai, net upės krantas, atrodo, suvokia, kad čia gali būti labiau užterštas motorinių valčių tepalais.

Tuktukas kai kuriems vietiniams tiesiog paniekos objektas, daliai – vienintelis pajamų šaltinis, turistams – toks savotiškas egzotikos elementas, už kurio kelionę jie iš kišenių krapšto eurą, nors vietiniams kelionė juo kainuoja penkiskart mažiau, o daliai šrilankiečių net jis – neįkandama prabanga. Nors gatvėse mažai prabangių automobilių, vis dėlto, kartais praskriejantis „mersedesas“ išties bado akis, kai aplink į tuktuką bando susisprausti šeši ar net daugiau žmonių. O ką jau kalbėti apie ant pečių beprotiškame karštyje sunkius nešulius dulkėta pakele nešančias moteris.

– Ar Tau, kaip lietuviui, Šri Lankoje brangu, ar ne?

– Ne (šypsosi) ir tai džiugina. Na, jei esi neprotingas lietuvis, bijantis dėti koją toliau viešbučio teritorijos ir visas savo atostogas patiki kelionių organizatoriams, tada taip, tai gali būti brangoka šalis. Bet, jei turi košės galvoje ir noro pažinti pasaulį sieloje, tuomet tai tikrai nėra didelių išlaidų kraštas. Tarkim, šviežias kokosas ar citrininių bananų kekė kainuoja apie pusę euro, trijų patiekalų pietūs per žingsnį nuo Indijos vandenyno vietinių restorane – penki doleriai. Tačiau, jei užsinorėsite europietiško vyno, tuomet už butelį teks pakloti apie 30 eurų.

Paradoksas, bet 100 rupijų (60 euro centų) čia išties svarbus indėlis į gražesnį aptarnavimo sferoje dirbančių šrilankiečių gyvenimą. Vis dėlto, pinigai nėra svarbiausias dalykas Šri Lankoje ir „vaikštančiu banknotu“ europietis čia tikrai neturi jaustis.

– Kaip save apibūdintum: esi labiau turistinis ar netipinis keliautojas?

– Visiškai netipinis! Esu reiklus, bet nemėgstu išlaidauti ten, kur nereikia. Todėl verčiau „primesiu“ šimtinę kokybiškoms avialinijoms ir sutaupysiu ant agentūrų siūlomų, bet „perbrangintų“ ekskursijų, kurias puikiausiai galiu susiorganizuoti pats. Štai ir šįkart, kelionė į Kolombą su turkais truko tik parą, su rusais būtų trukusi beveik dvi ir kainavusi kone pusantro šimto eurų pigiau. Tačiau, kas iš to? Didesnis nuovargis, piktesni skrydžio bendrakeleiviai ir taip toliau? Tokiu atveju sumoku brangiau, bet keliauju patogiau. Panašiai ir su nakvyne – man reikia gero čiužinio, tylos, švaros, o ne klubo greta, didelės teritorijos ir „šėryklos“ su šimto patiekalų meniu. Verčiau tegul būna trys, bet labai gardūs. Gal dėl to ir nesu labai patrauklus keliautojas didelėms kelionių agentūroms, nes pirmiau mąstau, o ne traukiu piniginę (šypteli).

– Visą kelionės scenarijų, ką, kur ir kada pamatyti, organizuojiesi pats ar atiduodi šį darbą agentūroms?

– Oi, tikrai neatiduodu! O per du dešimtmečius intensyvių kelionių savo draugams jau pats tapau kelionių agentu – patariu, ieškau, suvedu su reikiamais žmonėmis, deruosi (juokiasi). Gal ateityje tikrai reikės susimąstyti pasukti turizmo link.

Tikrai įsivaizduoju save senatvėje kur nors prie Viduržemio jūros ar Atlanto vandenyno (jei pasiseks, tai bus Maldyvai) su kompiuteriu rankose, kelionių žinynais greta fainiems žmonėms organizuojantį fainas keliones ir kaišiojantį pagalius į ratus kelionių agentūroms. Tikrai fainas gyvenimas būtų. O ir draugų kiek sulaukčiau svečiuose (nusijuokia).

– Kokios dar nematytos egzotikos teko šioje kelionėje pamatyti, paragauti ar išbandyti?

– Kokosų viskis! Nesu stipriųjų gėrimų mėgėjas, labiau renkuosi vyną, bet šįsyk šrilankietiškas viskis (35,50 laipsnių, 10 eurų už litrą) mane „pakirto“. Taurė su dviem ledo kubeliais – nuostabi vakaro pabaiga. Ir, žinoma, šrilankietiškas patiekalų aštrumas – man tai buvo egzotika, jie net ananasus bei mangus barsto čili pipirais.

– Kelionėje Tau teko ir „nusvilti“ dėl noro paragauti vietinio maisto. Papasakok plačiau.

– Prieš kelionę draugai rekomendavo nebijoti gatvių, ragauti ten maisto, nes esą jis ten velnioniškai gardus. Tai štai ir padariau kažką panašaus. Gatvėje 38 laipsniai karščio, o aš kertu vištieną. Tada dvi paras voliojuosi lovoje, nors... tiksliau, tualete. Keli kąsniai iš mano atostogų išbraukė dvi ilgai lauktas paras, todėl darsyk įsitikinau, kaip egzotinėse kelionėse svarbu sveikas protas ir atsargumas.

– Būdamas ten keliavai ne viena transporto priemone. Kuri kelionė buvo įdomiausia ir kodėl?

– Man labai patiko kelionė garsiuoju geležinkelio keliu iš Elos į Kolombą, nors ir buvo gana varginanti. Iki įsėdimo stotelės teko automobiliu važiuoti penkias valandas. Tuktukai, kad ir kokie nepatikimi atrodytų, bet yra nuostabūs. O pati prasčiausia kelionė buvo automobiliu kalvotais keliais... Pykino taip pat, kaip ir po nelemtos gatvinės vištos.


Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokia kalba lengviausia susišnekėti su vietiniais?

– Anglų ir... kūno. Jie dažnai nesupranta skaičių, o pirštų kombinacijos gelbėja kaipmat. Bet tai labai taikūs, besišypsantys ir draugiški žmonės, todėl su jais komunikuoti tikrai gana lengva.

– Ar buvo nuotykių, kurių metu jauteisi nesaugiai?

– Kai iškišau kojas laukan pro atviras duris iš važiuojančio traukinio, pajutau neapsakomą kaifą – savotišką laisvę; saulės spinduliai vėjyje gairino veidą, mintys skriejo Ceilono arbatmedžių plantacijų gilumon. Apie kažkokį nesaugumą nekilo nė menkiausia mintis. Patariu tai išbandyti kiekvienam, tik verta žinoti, kad tokia „vipinė“ vieta traukinyje laisva ilgai nebūna.

– Ką Tau davė ši kelionė?

– Žiupsnelį adrenalino ir didelį kąsnį meilės Lietuvai. Kaskart vis labiau džiaugiuosi sugrįžęs namo. Taip pat patikrinimą ir savęs, ir savo pakeleivių. Vis dėlto, kelionės kompanija – beprotiškai svarbus elementas. Ir, žinoma, suvokimą, ko mano gyvenime kol kas trūksta.

– Ar galėtum Šri Lanką apibūdinti trimis žodžiais?

– Nuotykis, karštis ir nuovargis.


Asmeninio archyvo nuotr.

– Ką patartum tiems, kurie ruošiasi čia vykti ir ką darytum kitaip, jei dar kartą čia vyktum?

– Nepamirškite namų darbų: susidarykite savo planą, nepasiduokite stereotipams (mano mintys – taip pat savotiška jų išraiška), nusiteikite atrasti savo Šri Lanką. Be to, išsikeiskite daug vieno dolerio kupiūrų. Beje, eurą jie beveik prilygina doleriui.

– Ar yra toks dalykas, kurio gabalėlį iš Šri Lankos norėtum pasiimti ir atsivežti į Lietuvą?

– Ir atsivežiau! Jų ajurvedinių aliejų. Tai kažkas nuostabaus. O šiaip, norėčiau atimti iš jų šiek tiek saulės, šilumos ir pozityvumo – mums tai tikrai praverstų.

– Kiek pasaulio šalių jau esi aplankęs ir ar laikaisi principo niekada negrįžti ten pat antrą kartą?

– Skaičius jau perkopė 60. Kai buvau šiek tiek jaunesnis, pats sau kartojau, kad į tą pačią vietą antrą kartą nėra ko vykti, o dabar kaifuoju nuo to, kad galiu grįžti ten, kur širdis atsigauna. Netrukus sėsiu į lėktuvą, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, keliausiu į Turkiją. Beje, jubiliejinį – 20-ajį kartą, bet pirmąjį, kai po ją keliausiu... oro balionu (šypsosi). Ir kaip gi negrįžti tokių nuotykių?

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...