captcha

Jūsų klausimas priimtas

Č. Stonys: vis sprendžiu, kuo būti

„Visą gyvenimą ieškojau prasmės ir bėgau nuo beprasmybės“, – pokalbio metu dažnai kartoja aktorius, LRT laidos „Legendos“ kūrėjas Česlovas Stonys. Nuolatinės prasmingų dalykų paieškos vyrą privertė išeiti iš teatro, atsisakyti patogių darbų ir sukti tūkstančius kilometrų po visą Lietuvą dėl vaikų, kurių mamos – įkalinimo įstaigose. 
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Įkuręs vaikų globos centrą AUKA, Č. Stonys 12 metų negailėjo nei laiko, nei pastangų tam, kad surastų išbarstytus vaikus ir pasirūpintų jų susitikimais su įkalintomis mamomis.

„Prisimenu, kaip pasiilgdavau mamos. Kai tėvai mane palikdavo vieną, atsidarydavau spintą, kurioje kabėdavo mamos suknelės, įsikniaubdavau į jas ir uostydavau jos kvapą. Man taip gera būdavo – ir drąsiau būti vienam. Žinojau, kaip jaučiasi tie išbarstyti vaikai, kad ir kokia būtų jų mama“, – pasakoja aktorius. 

– Neseniai pristatytas filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“, kuriame sukūrėte Česlovo vaidmenį. Premjeroje sakėte, kad nežiūrite savo vaidybos. Kodėl?

– Kai pradedu vaidinti, nesvarbu, kine ar teatre, režisierius tampa mano ausimis, akimis, protu. Turiu absoliučiai pasitikėti režisieriumi, o režisierius turi pasitikėti manimi. Jei jis sako, kad yra gerai, galvoji, kad ir yra gerai. Nekontroliuoji, nesitikrini, nebėgi prie kameros pažiūrėti: o gal blogai? Galiu prašyti dar kartą kartoti, kitą dublį daryti, bet filmą kuria režisierius, ne aš. Negaliu perimti jo funkcijų. Palauksiu premjeros, pamatysiu, kaip ten buvo.

– Vadinasi, reikia neturėti nė lašelio puikybės?

– Žinoma. Apskritai puikybės niekur nereikia turėti.

Vieni keičiasi su amžiumi, kiti – su santvarkomis. Kvailiai niekada nesikeičia. Man patys baisiausi yra net ne tie kvailiai. Baisiau, kai žmonės keičiasi su santvarkomis. Čia yra didžiulė Lietuvos, mūsų visų problema. Anoje santvarkoje žmogus buvo labai teigiamas ir mylimas, peršoko į kitą – ir vėl teigiamas, vėl mylimas.

Česlovas Stonys

– Bet juk aktoriai nori būti matomi, būti ant žurnalų viršelių, rodytis televizijoje. Kaip to atsisakyti?

– Reikia kada nors subręsti. O jeigu nesubręsta, tai pačių problema. Ką reiškia būti matomiems? Būti ant žurnalų viršelių? Žmogumi būti reikia.

Visko yra: tuštybės, puikybės ir kitų menkinimo. Visada stengiuosi pats ir kartais labai artimam žmogui patariu: tu su savimi tiek daug darbo turi, žiūrėk į save ir daryk viską, kad tas žmogus, su kuriuo visą gyvenimą būni, šiek tiek geresnis būtų, protingesnis, išmintingesnis, ir nesirūpink kitais. Nejau pasaulį perdarysi? Pradėti auklėti, pamokslauti? Ne, tokiais atvejais visada galvoju: atsisuk į save. Žinoma, lengviau yra mokyti kitą, auklėti, bet tai – beviltiškas darbas.

– Visada taip galvojote ar tai atėjo su patirtimi?

– Esu sau užsirašęs: keičiasi visi. Vieni keičiasi su amžiumi, kiti – su santvarkomis. Kvailiai niekada nesikeičia. Man patys baisiausi yra net ne tie kvailiai. Baisiau, kai žmonės keičiasi su santvarkomis. Čia yra didžiulė Lietuvos, mūsų visų problema. Anoje santvarkoje žmogus buvo labai teigiamas ir mylimas, peršoko į kitą – ir vėl teigiamas, vėl mylimas. Jų pavardės tokios bjaurios, kad ir minėti nenoriu. Kaip jums patinka? Atsikuria nepriklausoma Lietuva, staiga buvęs pirmasis Centro komiteto (CK) sekretorius tampa prezidentu, ir iki šiol jį garbiname. Nesuvokiu. Kitas veikėjas – buvęs kultūros ministras, buvęs CK sekretorius, tampa signataru Nepriklausomoje Lietuvoje. Tam, kuris ėdė Lietuvos kultūrą, naikino, kiek tik turėjo jėgų, mes dabar mokame rentą. Man tai yra bjauru, nesuvokiama ir nežinia, kada atsipeikėsime ir pasakysime, kas yra kas.

„Emilija iš Laisvės alėjos“ filmavimo kadrai.

– Suprantu, kad daug kur vadovaujatės principais – iš teatro išėjote todėl, kad buvo išmestas Jonas Jurašas. Jūs visur gyvenime toks principingas?

– Taip, o kaip kitaip? Svarbiausia, kad kai Jonas Pakulis ir aš išėjome iš teatro, nei akcijos, nei kokių agitavimų nebuvo, tiesiog kitaip negalėjau. Jau dirbau teatre, kai su viena muzikologe gėrėme kavą ir pasakiau, kad, jeigu J. Jurašą išvarytų, išeičiau iš teatro.

Prie visų jo spektaklių kibo, draskė dekoracijas ir tekstus. Todėl taip ir pasakiau. Praėjo metai ar dveji, ir J. Jurašą išvarė. Išėjau. Atvažiuoju į Vilnių, eina ta muzikologė, susistabdo ir sako: tai ką, J. Jurašą išvarė (suprask, „o tu tai likai”). Sakau: o aš išėjau. Ji net atšoko. Apsisuko, nuėjo ir nieko daugiau nesakė.

Tai – nei heroizmas, nei didelis žygdarbis. Padariau taip, kaip man diktavo padorumas. Žinojau, kad išvarė J. Jurašą – teatre bus absoliutus jovalas. Statys spektaklius, kas netingės. Taip ir buvo. Sakiau, kad nenustebsiu, jei ūkvedys statys spektaklius, nes nuotaika teatre buvo tokia, kad tik ne J. Jurašas. Todėl, kad kai yra J. Jurašas, tai teatre neramu, kažkam kėdė iš po užpakalio gali išlėkti. O kas nori nulipti nuo šiltos kėdes?

– Į profesionalią teatro sceną taip ir nebegrįžote. Ar išsiskyrimas su teatru buvo sunkus? 

– Daug metų važinėjau po Lietuvą su Kaziu Saja, skaitydavome jo parašytus kūrinius. Po skaitymų būdavo klausimai. Nuolatos ateidavo klausimas: ar nežadate grįžti į teatrą?

Tam, kad ilgai nešnekėčiau, buvau suformulavęs nuoširdų, teisingą atsakymą: matot, jeigu norėčiau, kažin, ar priimtų, o jeigu priimtų, kažin, ar norėčiau.

Pirmaisiais metais, kai nueidavau į teatrą, man skaudėdavo širdį. Ten vyksta toks stebuklas: kai uždanga pakyla arba atsitraukia, iš scenos plūsteli dekoracijų kvapas. Man pasidarydavo graudu, kad manęs ten nėra. Vėliau vis labiau ateidavo kitas jausmas. Sėdžiu salėje ir galvoju: kaip gerai, kad aš ne ten. Todėl, kad tokių režisierių, kaip J. Jurašas, nesutikau ir nesutiksiu. Jam rūpėjo ne tik forma, svarbu buvo ir tai, kas sakoma scenoje, apie ką kalbama.

Šiuolaikiniame teatre pasigendu prasmės. Matau režisūros išmonę, sumanymus, kurie kartais erzina, ir labai retai pamatau, kad buvo kalbėta apie žmogų iš ėsmės. Noriu, kad  teatras kalbėtų apie mane, ir jūs turite norėti, kad apie jus kalbėtų.

Mano supratimu, kūrinys yra geras tada, kai jis kalba apie kiekvieną žmogų atskirai ir kiekvienas žiūrovas, matydamas, sekdamas siužetą, nejučia pradeda galvoti apie savo gyvenimą, randa paralelių.

Kūryba vienu metu vyksta ir scenoje, ir tavyje. Tada man teatras ar filmas – prasmingas. Jis kalbėjo apie mane, ir aš pats su savimi pasikalbėjau, tai buvo kaip akstinas atsigręžti į save. Levas Tolstojus yra labai gražiai pasakęs. Pasirodo, ir jo laikais buvo siaubo literatūra, ir apie tokius siaubo romanus jis sakė: jie mane gąsdina, gąsdina, o man nebaisu.

Taip ir mane šiuolaikinis teatras stebina, stebina, o man – nenuostabu. Šitiek prikeikė – moku pats ir girdėjau daug. Lytinis aktas scenoje – mačiau, žinau, dariau.  Jau ir vaikų niekuo nenustebinsi.

Suprantu, viską galima daryti ir lytinį aktą galima atlikti, bet aš turiu suprasti, kodėl tai įvyko scenoje. Kam to reikėjo? J. Jurašas viską darė prasmingai.

– Smerkiate kūrėjus, kurie išvažiuoja dirbti į Rusiją?

– Žmogus neturi teisės smerkti kito žmogaus už nieką. Žmogus gali išvažiuoti į Rusiją arba neišvažiuoti. Mano reikalas – absoliučiai niekinis. Negudrauju. Patikėkite. Tiesiog aš taip nedaryčiau.

Mano sūnus, kino režisierius Audrius Stonys, kai jį kviečia į Rusijos festivalius, nevažiuoja. Už tai jį gerbiu.

– O dabartinis teatras, kuriame nebėra suvaržymų, jums patinka?

Einu labai retai. Paklausiu rekomendacijų tų, kuriais pasitikiu, ir tada nueinu. Teatras yra visoks. Toks teatras, koks yra dabar, man ne visada patinka. Apie svetimus kūrinius reikia taip: arba eiti, žiūrėti ir džiaugtis, jei tau patinka, arba neiti ir, gink Dieve, nekomentuoti ir nevertinti.

– Bet dabar juk populiaru komentuoti ir kritikuoti, garsiai sakyti, kuo esi pasipiktinęs, nusivylęs.

– Lietuvoje visi visko specialistai. Taip yra visur: visi geriausi vairuotojai, geriausi mokytojai, gydytojai, visi viską žino, o kritikai – išvis genijai. Man kritikų profesija apskritai yra labai įdomi: nueina žmogus į teatrą ar kiną, pasižiūri, papasakoja savo įspūdžius. Ir tai yra profesija? Visi mes pasižiūrime ir turime įspūdžių, bet kritikas kažkodėl galvoja, kad jo nuomonė – labai svarbi. 

Jeigu labai įdomu, savo žmonai ar vyrui papasakok, bet ne, į laikraščius, knygas tai sudeda. Kai kritika tampa meno kūriniu – visai kas kita. Su didžiausiu malonumu skaičiau George Bernardo Shaw kritinius straipsnius. O ką dabar rašo kritikas? Tas blogai, reikėjo taip. Palauk. Kodėl tu krebždeni savo plunksną, vargsti, ir honorarai ne tokie dideli? Imk kamerą ir sukurk tą filmą, tu taip gerai viską žinai. Laukiu nesulaukiu, kada jie tą filmą sukurs. Be to, nenoriu vertinti – juk galiu labai klysti. Kodėl turiu viešinti savo kvailumą?

zmones.lt nuotr. 

– Žinau, kad rūpinatės žmonėmis, kuriuos didžioji visuomenės dalis galbūt smerkia, – kaliniais ir jų vaikais. Kodėl jums tai svarbu?

– Visą gyvenimą ieškojau prasmės ir bėgau nuo beprasmybės. Buvau vienas iniciatorių  atkuriant kalinių globos draugiją. Esu smalsus žmogus, man daug kas įdomu. Daug kalėjimų apvažiavau, lankiau šeimas, pamačiau sistemą iš vidaus. Pamačiau ir tą pusę, kuri sodina, ir tuos, kurie sodina.

Vėliau išėjau iš tos draugijos. Per tą laiką mane ištiko infarktas, darė širdies operaciją, mėnesį buvau reabilitacijoje, turėjau daug laiko ir nutariau, kad reikia kažką daryti. Taip įkūriau savo organizaciją.

Teisingumo ministerijoje registravau organizaciją, kuri vadinosi vaikų globos centras AUKA (Apleistų, užmirštų, kenčiančių apsauga). Jos tikslas – globoti kalinių vaikus.

Kai kiti važiavo į Palangą gulėti, aš laisvalaikiu 12 metų važinėjau po Lietuvą. Per dieną nuvažiuodavau 1000 ir daugiau kilometrų. Schema buvo sudėtinga, tačiau turėjau jėgų tam, kad paimčiau vaiką ir atvežčiau pas mamą.

Vaikai buvo išbarstyti visur: pas močiutes, tetas, kaimynus, globos namuose, pas globėjus ir net visiškai vieni – todėl, kad mama užmušė tėvą, ir liko penki vaikai. Pirmiausiai reikėdavo nuvažiuot pas motiną į kalėjimą. Moterys jau žinodavo, kad jei Č. Stonys atvažiavo, jos gali ateiti pabendrauti apie vaikus. Papasakodavo, kiek vaikų, kur jie, kada paskutinį kartą matė. Tada važiuodavau ten, kur yra tie vaikai – į Mažeikius, Klaipėdą, Biržus, visą Lietuvą.

Nuvažiuoju pas vaiką ir sakau: mama labai tavęs pasiilgo, ar tu nori pas mamą? Jei nori, tada turiu suderinti su globėjais. Susitariame, kokią dieną vešiu, vėl grįžtu namo, suderinu su kalėjimu ir tą dieną vežu vaiką. Pasimatymas trukdavo dvi valandas. Nedalyvaudavau tuose pasimatymuose. Po jų vaiką vėl parveždavau namo. Taip važinėjau po visą Lietuvą.

– Tai – milžiniškas darbas. Kodėl to ėmėtės?

– Prasmės ieškau. Prisimenu, kaip pasiilgdavau mamos. Kai tėvai mane palikdavo vieną, atidarydavau spintą, ten kabėdavo mamos suknelės, įsikniaubdavau į jas ir uostydavau jos kvapą. Man taip gera būdavo ir drąsiau būti vienam. Žinojau, kaip jaučiasi tie išbarstyti vaikai, kad ir kokia būtų ta mama.

– Pastaruoju  metu Lietuvą purto žiaurūs įvykai. Ar šiame kontekste jums nekyla mintis, kad yra neatleidžiamų poelgių?

– Nėra. Žinau viena: kai žmogus daro nusikaltimą, jį būtina pagauti, teisti ir nubausti. Kiekvieną. Pagal jo nusikaltimą. Bet tą pačią akimirką, kai jis uždaromas į kalėjimą ir pradeda atlikti bausmę, jis taip pat yra kenčiantis žmogus, netekęs laisvės.

Jis turi atsėdėti tiek, kiek jam priklauso. Bet sakau taip: iš vagies negalima vogti, su sadistu negalima elgtis žiauriai, žudiko negalima žudyti. Esu kategoriškai prieš mirties bausmę. Neseniai radau gerą Winstono Churchillio frazę, kuri patvirtina, kad galvoju gerai: jeigu jūs nužudysite žudiką, žudikų skaičius nepasikeis – jūs tapsite žudiku.

Su kiekvienu reikia kalbėti kaip su žmogumi, o ne kaip banditu ar gyvuliu, net jei jis toks yra. Jeigu tu su juo kalbėsi kaip su žmogžudžiu, jis buvo ir bus žmogžudys, jokios vilties. Galų gale, įtvirtiname jo nuostatą, kad visi yra tokie. Tu žudai, o mes sakome: žudyti negalima, mes tavęs nežudome ir tikime, kad tu gali išgirsti Dievo balsą. Mes tikime.

BNS nuotr. Č. Stonys. 

– Tikite, kad bet kuris žmogus gali pasikeisti?

– Taip, bet tai nereiškia, kad kiekvienas pasikeis. Tik mes nenusidedame, atimdami iš jo viltį ir galimybę būti žmogumi. Vėl grįžtu prie to, kad tiek daug darbo yra kiekvienam su savimi.

Kai buvau jaunas, norėjau pakeisti visą pasaulį. Vėliau jaučiu: nelabai man tai išeis, nes pasaulis ne taip greitai keičiasi, kaip norėčiau. Pasaulio nepakeisi. Tada galvoju: įstojau į konservatoriją, turiu bendramokslių, draugų, aš juos pakeisiu. Ir keisdavau, ir būdavo ginčai iki absurdo, iki muštynių. Nesikeičia mano draugai, kaip norėčiau. Susituokiau ir galvoju: žmoną tai jau tikrai pakeisiu. Nesikeičia. Tada mano gyvenime atėjo momentas, kai pagalvojau: nors vieną žmogų juk aš galiu pakeisti? Ir tas žmogus bus Česlovas Stonys.

Ir publikai sakau – kiek daug gerų žmonių būtų, jei kiekvienas pakeistų po vieną žmogų į gera – [padarytų jį] padorų, ne karjeristą, ne išdaviką, nesmerkiantį, nesityčiojantį.

– Kodėl tarp tų savybių įvardijate karjeristą? Kuo tai blogai?

– Viskas yra gerai: ir karjera, ir pinigai, ir prabangi mašina. Svarbiausia – kokia kaina? Jeigu lipimu per kitų galvas, nenoriu nei karjeros, nei mašinos, nei šlovės. Jeigu parduodant savo vertybes, nenoriu. 

Man ne vertybė yra gražiai pasipuošti. Pokario metais buvau dvyliktokas, į panas žiūrėjau ir ėjau su didžiuliu lopu ant kelnių užpakalio todėl, kad mama neturėjo pinigų naujoms kelnėms nupirkti. Sakė, pakentėk. Išmokau gyventi, kai neturiu pinigų ir kai turiu, ir man absoliučiai vienodas tas gyvenimas. Lūžių nėra. Juk dviejų kelnių iš karto neapsimaunu, marškinių irgi. Man visai „vienodai rodo”, kokia mano mašina, svarbu, kad ji važiuoja. Nematau jos, turiu į ką žiūrėti.

Man atrodo, ir mokykloje ne to moko. Turėtų mokyti, kaip gyventi, o ne daugybos lentelės. Ji yra skaičiuotuve. Dabar įlindai į kompiuterį ir viską žinai. Kaip vienam su kitu bendrauti, pralaimėti, reikia mokytis. Juk mus visus moko laimėti, laimėtojus ruošia, olimpinius čempionus. Džiaugtis pergale kožnas durnius sugeba, o kaip priimti pralaimėjimą? Čia ir prasideda savižudybės, narkotikai, bėgimas nuo gyvenimo.

– O kaip to išmokyti?

– Namie mamytei ir tėveliui reikia taip gyventi, kaip norėtų, kad jų vaikas gyventų. Tėvai namuose piktinasi: teisėjai – kyšininkai, gydytojai – kyšininkai. Vaikelis baigia mokyklą, mama su tėveliu sako: vaikeli, stok į teisę, stok į mediciną – gerai gyvensi. Vaikai seka kiekvieną mūsų judesį, ir jų neapgausi. Jei tavo vertybės yra kitos, tas kitas vertybes vaikas ir pasiims, ir jos atsisuks prieš tave patį. Iš kur tokios istorijos, kai tėvai teisiasi su vaikais dėl turto?

– Esate sakęs, kad geriausia gyvenime – tai, kas nenaudinga. Kas tie dalykai, kurie – geriausi gyvenime?

– Turiu cituoti Jeaną Rostandą, kuris pasakė: kuo nenaudingiau, tuo puikiau. Šio laikmečio pasauliui didžiausia grėsmė yra santykiai „apsimoka“ ir „neapsimoka“. Tai prasiskverbia visur. Myliu tol, kol apsimoka, į Seimą einu, nes apsimoka, o jeigu neapsimokėtų, tai ar aš durnas? Žmogų gelbsčiu, jei apsimoka. Užstoju, bet paskaičiuoju. Yra tokia Franciso S. Collinso knyga „Dievo kalba“. Jis teigia, kad pagrindinis Dievo buvimo argumentas yra sau pačiam nenaudingi poelgiai. Pvz., žmogaus fiziologija, prigimtis – saugoti savo gyvybę, ir yra atvejų, kai žmogus užmiršta savo instinktą ir puola gelbėti kito, žūdamas pats.

– Viso pokalbio metu minėjote, kad gyvenime nuolat ieškojote prasmės. Ar dabar galėtumėte pasakyti, kad ją atradote?

– Tai galėčiau pasakyti tik prieš pat mirtį. Eidavau prospektu, ir manęs klausdavo: ką veiki? Labai nuoširdžiai, nekoketuodamas atsakydavau: sprendžiu, kuo būti. Kai man buvo 30, 40, 50  ir 70, aš visą laiką sprendžiau, kuo būti. Manau, jog žmogus niekada nėra tik artistas,viršininkas, ministras, prezidentas. Žmogus yra kur kas daugiau. Turėtų taip būti. Sprendžiu, kuo būti, todėl aš nesu baigtinis. Baigtinis aš būsiu, kai manęs nebebus. Būsiu tas, kas ten guli, o kol esi gyvas, niekada nežinai, ką padarysi ir ko – ne. Sąskaitas reikia suvedinėti pabaigoje, auditas viduryje gali būti nelabai teisingas. Negali žmogus pasakyti, kad niekada taip nedarys. Iš kur jis žino? Daugiausia, ką jis gali pasakyti: nenorėčiau taip daryti. Pavyks ar nepavyks – Dievo valia.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...