captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pirmosios televizijos akimirkos: kodėl diktoriaus J. Baranausko kojos mirko vandenyje?

Prieš šešis dešimtmečius pirmieji televizijos diktoriai Gražina Bigelytė ir Juozas Baranauskas kreipėsi į Lietuvą iš mažutės studijos, kurioje būdavo taip karšta, kad J. Baranauskui teko vėsintis mirkant kojas vandenyje. „Niekas netiki, kad šioje studijoje yra šokusi ir liaudies grupė“, – LRT RADIJO laidoje „Šeši televizijos dešimtmečiai“ pasakojo televizijoje anuomet dirbęs režisieriaus asistentas Anupras Lauciūnas.
Naujoji LRT studija, Vytenio Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
Naujoji LRT studija, Vytenio Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

1957-ųjų balandžio 30-oji – svarbus atskaitos taškas Lietuvos televizijai. Diena, kai diktoriai J. Baranauskas ir šviesaus atminimo G. Bigelytė pirmą kartą kreipėsi į Vilniaus televizijos studijos žiūrovus. Laikrodis tuomet mušė 19 valandų 45 minutes.

„Dėmesio, dėmesio kalba ir rodo Vilnius“, – nuskambėjo iš televizijos ekranų. „Tokie buvo pirmieji žodžiai. Vilnius – manau, kad yra visa Lietuva. Tuo metu jau buvome televizijos šalis. Prasidėjo nauja epocha. Televizijos epocha“, – be galo svarbias minutes televizijoje prisiminė J. Baranauskas.

Pirmosios televizinės transliacijos metu už pulto sėdėjo tuometinio režisieriaus Vitalio Gruodžio asistentas A. Lauciūnas, kuris pasakojo, kokia didinga diena tai buvo.

„Savotiška šventė, kurią padarėme ne mes, o filmuojanti kino studija, didelį dėmesį šiam įvykiui skyrusi spauda. Kitos valstybės dar neturėjo televizijų įsikūrę, tad tai buvo savotiškas pakylėjimas. Žmonių televizijoje buvo labai nedaug. Dauguma – iš teatro, dalis – iš kino studijos, kiti truputį žinojo apie muziką, apie fotografiją“, – sako A. Lauciūnas.

Pirmojo vakaro programa pasibaigė 22 valandą 5 minutės. Tuo metu Lietuvoje buvo registruoti 32 televizoriai. Gaila, nėra duomenų, kiek žmonių juos buvo įsijungę, tačiau abejonių, ar signalai pasieks pirmuosus televizorius, nebuvo.

Net ir Sovietų Sąjungos mastu televizija į Lietuvą atėjo vėluodama. Tai įvyko dėl atsitiktinumo. Vienai Vidurio Azijos sovietinių respublikų neįvykdžius plano ir laiku nepastačius televizijos bokšto su studija, transliavimo įranga atiteko Lietuvai. Tuo metu latviai ir estai prie žydrųjų ekranų vakarus galėjo leisti jau kelerius metus.

Televizijos pasirodymui ruošėsi ne tik joje dirbsiantys, bet ir ją žiūrėsiantys. Dar prieš balandžio 30-ąją savaitraštyje „Kalba Vilnius“ pasirodė straipsnis pavadinimu: „Ką reikia žinoti įsigijus televizorių?“. „Televizorius yra gana sudėtingas ir jautrus radijo įrengimas. Su juo reikia elgtis labai atsargiai. Įsigijus televizorių reikia kruopščiai susipažinti su instrukcija“, – rašyta jame ir paaiškinama, kokie nustatymai reikalingi, kad televizorių būtų galima įjungti, kokį šviesumą ar garso stiprumą reikia nustatyti.

Pirmąją televizinę kūrybinę grupę sudarė maždaug dešimt žmonių. A. Lauciūnas prisimena, kad dauguma jų iki tol nebuvo ragavę televizijos. „Turbūt buvau vienintelis, kuris ją buvo matęs. Dešimt metų dirbau akademiniame dramos teatre. Sykį mus buvo pasikvietusi Maskvos, kaip mes sakydavome, centrinė televizija į spektaklį „Paskenduolis“. Vaidinau jame jauną gražų kunigėlį. Vaidinome televizijoje, tiesiai į eterį. Tuomet pirmą kartą pamačiau, kas yra televizija. Žinoma, tuomet net negalvojau, kad kažkada teks dirbti televizijai“, – prisimena jis.

Televiziją tik iš pasakojimų girdėję darbuotojai žinių semtis vyko į Rygą ir Taliną, kur televizija gyvavo jau keletą metų. Režisierė Julija Adamkevičienė archyviniame įraše prisimena darbų pradžią: „Ypatingai įsiminė pirmosios darbo dienos ir tai, kad buvome nepaprastai draugiški. Nepaprastai mylėjome vienas kitą. Kiekvienas pergyvenome už visas nesėkmes, už visus džiaugsmus.“

Senuosius televizijos laikus prisiminti leidžia ir išlikusi fotografija, kurioje diktorius J. Baranauskas skaito tekstą, sėdėdamas prie stalo priešais kamerą, tačiau žiūrovai nemato, kad jo kojos mirksta dubenyje su vandeniu. Filmuojant pirmojoje mažytėje studijoje apšvietimo prožektoriai skleisdavo tokį karštį, kad išmušdavo prakaitas. „Nors niekas netiki, šioje studijoje yra šokusi liaudies grupė. Visi taip norėjome, kad būtų ne vien šnekančios galvos“, – pasakoja A. Lauciūnas.

LRT nuotr.

Antroji, gerokai erdvesnė, televizijos studija buvo įrengta 1961-ųjų išvakarėse. LRT koridoriuje įrengtoje ekspozicijoje A. Lauciūnas pastebi už stiklo stovinčias pirmąsias kameras. „Įsivaizduojate tokias kameras? Nepavalgęs pusryčių jos nepastumdysi“, – juokavo jis. O šiandien LRT studijoje veikia naujausios technologijos, aukštos raiškos specialūs filtrai, ji – moderniausia Baltijos šalyse.

Pirmoji informacinė laida televizijos eteryje pasirodė 1957-ųjų birželį, o naujienų redakcija, kūrusi reguliarias laidas, buvo įkurta, praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo televizijos darbo pradžios. Ankstyvieji archyvuose išlikę siužetai žinioms, deja, be garso. 1962-ųjų kino juostose užfiksuota visuomeninių pastatų interjero paroda, į kurią susirinkę lankytojai apžiūrinėja įvairių patalpų interjero fotografijas. Kitame kadre matyti iš keturių aukštų kaminų rūkstantys dūmai Naujosios Akmenės cemento fabrike. 16-os milimetrų kino juosta išsaugojo ir vaizdus Kuršių Nerijoje, kur burys miškininkų sėja naują mišką.

Profesionalūs televizijos žurnalistai pirmaisiais metais dar nebuvo rengiami. Daugelis atėjo iš spaudos arba radijo. Žurnalistais dirbo filologai, pedagogai, muzikai. Visi jie patyrė, kad sovietmečiu gimusi Lietuvos televizija buvo įsprausta į propagandos rėmus. Komunistų partija ja naudojosi kalboms apie kolūkiečių pasiekimus.

Naujoji LRT studija, Vytenio Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Kino režisierius, dirbęs televizijos kūrybiniame susivienijime „Telefilmas“, Vidmantas Puplauskis pasakoja, kad sovietinė cenzūra ne tik drausdavo kokią nors medžiagą transliuoti per televiziją, bet ir primesdavo savo idėjas. Sykį jam su cenzūros primestomis idėjomis teko susidurti vienam kino režisieriui, atsisakiusiam kurti filmą. „Maskva buvo suplanavusi filmą apie Klaipėdą ir šis filmas „pakibo“. Pasakiau, kad aš galiu pamėginti. Padariau filmą be žodžių, bet paskui mane privertė parašyti vieną sakinį: „Nuo Klaipėdos iki Čiukčijos visa šalis kruta darbo ritmu.“

Televizijos gyvavimo pradžioje didžiausią kino programos dalį sudarė nuomoti filmai. Tie patys, kuriuos žiūrovai matydavo kino teatruose. Pamažu filmus pradėjo kurti „Telefilmas“. Šis kūrybinis susivienijimas kūrė kronikinę, dokumentinę medžiagą, apybraižas, meninius, muzikinius filmus. Per pirmąjį veiklos dešimtmetį kino juostoje užfiksuotų pasakojimų apie žmones ar gamtą trukmė siekė bemaž 60 valandų.

Antrojoje televizijos studijoje 1965-aisiais, televizijai Lietuvoje dar tik žengiant pirmuosius žingsnius, buvo pradėtas filmuoti pirmasis lietuviškas televizijos serialas „Petraičių šeima“, kurį šiandien būtų galima pavadinti klasikine muilo opera. Daugelis stebisi, kaip tokia tuometinę santvarką pašiepianti laida gėlėjo atsirasti sovietmečiu. Legendinis Galinos Dauguvietytės režisuotas ir žiūrovų labai pamėgtas serialas aštuonerius metus į eterį buvo transliuojamas tiesiogiai kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienio vakarą.

Petrą Petraitį vaidinęs aktorius Petras Likša prisiminimais apie serialo kūrimą dalijosi televizijos pokalbių laidoje 1997-aisiais. „Mes buvome taip sutapatinti su Petraičiais, kad kai kurie praradome ir savo pavardes. Aš jau nebe Likša buvau, daugumai – Petraitis. Sykį buvau komandiruotėje Ukmergėje. Viešbutyje, buvo užsakyta laisvų vietų. Atėjau sakydamas, kad noriu užsakyti kambarį dviems dienoms, padaviau dokumentus. Darbuotoja kelis kartus pažiūrėjo į pasą, į mane ir prapuolė. Nieko nesakiusi ji nuėjo į direktoriaus kabinetą: „Direktoriau, atvažiavo Petraitis, bet ne savo pavarde.“ Galiausiai atėjęs reikalo išsiaiškinti direktorius suvedė, kad viskas vyksta teisingai“, – yra pasakojęs P. Likša.

Nuo pirmosios Lietuvos televizijos transliacijos praėjo 6 dešimtmečiai. Per šį laiką nuo nebaigtoje statyti mokykloje įsikūrusių pirmųjų studijų televizijos patalpos gerokai išaugo, tobulėjo ir technika. Jaunus, entuziazmo įkvėptus pirmuosius televizijos darbuotojus keitė savo sričių profesionalai ir ryškios televizijos asmenybės. Televizija iš juodai baltos tapo spalvota, o „atšilimo“ laikotarpiu išsivadavo nuo cenzūros ir prisidėjo prie Atgimimo judėjimo.

Apie tai – ateinančiuose ciklo „Šeši televizijos dešimtmečiai“ pasakojimuose.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close