captcha

Jūsų klausimas priimtas

LRT dokumentiniame filme – Lietuvos valstybės kūrėjo S. Šilingo anūko prisiminimai

Stasys Šilingas – vienas iš svarbiausių mūsų valstybės kūrėjų. Bet ar išvardintume jo nuopelnus Lietuvos valstybingumui, neatsivertę istorijos vadovėlio? Jau šį sekmadienį LRT žiūrovų laukia septintoji atkuriamosios dokumentikos ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ serija, skirta svarbiam XX amžiaus veikėjui, teisininkui, politikui ir vienam iš lojaliausių savarankiškos Lietuvos valstybės kūrėjų. Be istorikų pasakojimų šioje ciklo dalyje žiūrovai išgirs ir S. Šilingo anūko prisiminimus apie garsųjį senelį. 
LRT stop kadras
LRT stop kadras

S. Šilingas – Valstybės Tarybos pirmininkas, teisingumo ministras, iškilus visuomenininkas ir prisiekęs meno gerbėjas, neoficialus prezidento A. Smetonos tautininkų ideologijos kūrėjas, kritiniu Lietuvai momentu drąsiai stojęs prie valstybės vairo. Tačiau, pasak istorikų, anuomet diktatoriumi pasiskelbusiam S. Šilingui labiausiai rūpėjo šeima – žmona ir net devynios dukterys.

Romoje gyvenantis Saulius Augustinas Kubilius savo senelio taip ir nepamatė. Jam liko tik šeimos narių prisiminimai bei senelio rašyti laiškai ir testamentas Lietuvai. Pasak S. Šilingo vaikaičio, žurnalisto, Vatikano radijo redaktoriaus, nors pačiam ir neteko susipažinti su garsiuoju seneliu, tačiau jo paveikslas iš mamos pasakojimų įsirėžęs giliai atmintyje. Vyras tikina, kad vaikystėje, tėvų namuose Adelaidėje, Australijoje, netrūko motinos pasakojimų, atsiminimų apie jos šeimą, tėvus, seses, dėdes ir tetas bei kitus artimuosius.

– Ryškiausias Jūsų senelio S. Šilingo, kaip Lietuvos teisinių pamatų kūrėjo, darbų  įrodymas – parengtos ir sudarytos visos trys tuometinės Lietuvos konstitucijos ir daugybė įstatymų. Kada Jūs pats supratote, kad senelis yra svarbi figūra Lietuvos istorijoje? 

– Šeimoje visą laiką žinojom, kad mamytės tėvelis buvo ypatingai svarbi Lietuvos asmenybė. Vėliau paaiškėjo tie dalykai, kurie vaikystėje buvo gan migloti. Prisimenu, Adelaidėje gaudavom siuntinių iš sovietų okupuotos Lietuvos, lietuviškų knygų vaikams iš „dėdės Juozo“ (Juozo Urbšio, paskutiniojo tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministro – red. pastaba). Tas jo dovanėles labai vertinom. Mirus diedukui, „dėdė Juozas“ apsiėmė „iš tolo“ rūpintis mūsų dvasine artuma su Lietuva, su juo palaikėm nuolatinį ryšį. Šalia mamytės pasakojimų žinių rasdavome JAV išleistuose valstybės veikėjų atsiminimuose ir kitoje spaudoje, kurioje metinių progomis irgi būdavo pranešimų apie senelį, jo darbus, veiklą.

 Ką Jums apie senelį pasakodavo mama? Koks jis buvo iš tikrųjų? Kokia buvo jo asmenybė? Kokie atsiminimai iš pasakojimų apie senelį Jums ryškiausiai išlikę atmintyje?

– Visuomet imponavo, kiek daug sričių aprėpdavo senelis: nuo kultūros iki politikos, vis atrasdamas naujų veiklos sferų, kurios visos buvo skirtos valstybei ir visuomenei. Jis buvo nenurimstantis veikėjas, sakydavo mamytei, kad daro kiek tik gali Lietuvai, kad bent dalele atitaisytų protėvių, sulenkėjusių bajorų, padarytą žalą. Daug patyriau iš senelio laiškų apie jo tėvus ir senelius, ko jis pats nespėjo gyvai papasakoti savo dukroms, kažkiek apie jo visuomeninę veiklą, tačiau daugiausiai – apie jo nenumaldomą troškimą ir didžiules pastangas sugrįžti iš dvasiškai ir morališkai nepakeliamos tremties į Lietuvą, kaip ir apie sudužusias viltis vėl išvysti žmoną Emiliją.

 Jūsų senelis puikiai suprato kultūros ir meno svarbą besikuriančiai Lietuvos valstybei. Jis steigė įvairias draugijas, rūpinosi, kad atsirastų muziejai, meno mokyklos, tapo vienu iš Operos teatro Kaune kūrėjų. Ar savo dukroms namuose irgi diegė tokias pačias vertybes?

– Mamytė studijavo konservatorijoje, skambino pianinu ir smuiku, kai kurios kitos sesutės irgi grodavo, skambindavo, o jų tėvelis akompanuodavo. Stasys melodijas kūrė, skambino iš klausos, nemokėdamas natų, kūrinį viena dukra užrašydavo, kita skambindavo. Mūsų mamytė namuose dažnai prisėdusi prie pianino mėgo skambinti, neretai – ir vieną savo tėvelio gan melancholiškai skambantį kūrinį iš devynių dalių, apie jų šeimos devynias dukras.

– 1941 m. KGB  priėmė nutarimą suimti S. Šilingą ir jo šeimą. Buvęs teisingumo ministras buvo vienas pirmųjų tremiamų lietuvių sąraše, o  ištremtas jis daugiau niekuomet nebepamatė savo žmonos ir dukrų. Kokios emocijos Jus užplūsta prisiminus tokias tragiškas senelio gyvenimo detales?

– Didžiavimasis dieduko milžiniškais darbais tiek mamytės atsiminimuose, tiek visos mūsų šeimos ir giminės buvo ir yra lydimas gilaus tragizmo ir liūdesio, kad viskas, kas buvo, pražuvo, absoliučiai viskas...


LRT stop kadras

 Kokiu senelio nuveiktu darbu, pasiekimu, Jūs pats labiausiai didžiuojatės?

– Dirbau Laisvosios Europos radijuje, Miunchene, kai priartėjo 1990 kovo 11 diena. Tai buvo nepaprastas metas visais požiūriais, ir nepaprastai nustebau išgirdęs, kai buvo perskaityta Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo tos dienos nutartis, kad atkuriamas 1938 metų konstitucijos galiojimas, nors tuojau pat jos veikimas sustabdomas dėl... man tuojau blykstelėjo, kad tai senelio rengta konstitucija, kuri sugrįžta, sugrįžo. Kartu savyje atsirado toks geras jausmas, suvokimas, kad jo darbas neliko bergždžias, kad tarsi iš nebūties sugrįžta jis, valstybė, kurią jis kūrė ir kurios ateitimi stipriai tikėjo, iki pat galo. Tada, prisipažinsiu, pajutau tikrai didelį vidinį pasididžiavimą, kad ir į jo sudėtas pastangas pasirėmė atsikūrusi Lietuva.

„Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ – tai dokumentinis draminis pasakojimas apie iškilius mūsų šalies politikos, verslo, kultūros ir meno, sporto veikėjus, kurių dėka Lietuva tapo tokia, kokia ji yra šiandien. Tai pasakojimas, aprėpsiantis kone tris amžius ir paliesiantis reikšmingiausius Lietuvos įvykius bei atskleisiantis detalių, kurios nepelnytai prapuolė tarp istorijos puslapių.

„Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ – kiekvieną sekmadienį 16.25 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close