captcha

Jūsų klausimas priimtas

Fotomenininkas A. Šeškus: apie mus daugiau pasako nugara, o ne akys

„Mūsų veidai keičiasi nuo aplinkybių – jie vienokie kalbant su mylimu žmogumi, kitokie – esant darbe. O kitomis kūno vietomis meluoti yra sunkiau. [...] Jei įsižiūrėtume į nuo mūsų nueinančio žmogaus nugarą, daug ką iš jos galėtume suprasti“, – įsitikinęs dešimt metų LRT operatoriumi dirbęs fotomenininkas Algirdas Šeškus. Vilniaus knygų mugės metu jis pristatė naujausią savo knygą „TV“, skirtą LRT TELEVIZIJOS 60-mečiui.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Forume-LRT studijoje vykusioje diskusijoje, kurią vedė Ugnė Dalinkevičiūtė, dalyvavo pats knygos autorius, fotomenininkas Algirdas Šeškus, menotyrininkė Agnė Narušytė bei Šiuolaikinio meno centro parodų kuratorė, menotyrininkė Virginija Januškevičiūtė.

A. Šeškaus knyga išsiskiria ne tik tuo, kad į ją sugulė akimirkos iš darbo televizijoje užkulisių, bet ir tuo, kad joje nėra nė vieno žodžio.

„Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kuris praėjusiame šimtmetyje dešimt metų dirbo LRT televizijos operatoriumi ir tuo pat metu fiksavo jos užkulisius, savo leidiniu „TV“ įprasmina šiemet švenčiamą LRT 60-ąjį jubiliejų.

Knygoje nėra nė vieno žodžio – yra tik nuotraukos, kurios turi savo herojus. Herojai – atpažįstami, tačiau nėra įvardinti“, – taip leidinį susirinkusiems žiūrovams pristatė diskusijos moderatorė U. Dalinkevičiūtė.

Menotyrininkė A. Narušytė pastebėjo, kad A. Šeškaus fotografijos buvo tarsi medžiaga menininkui Gintarui Didžiapetriui, kuris turėjo visišką laisvę fotografijas sudėti į knygą.

„Šios knygos vartymas nėra žiūrėjimas, tai  – skaitymas. Kaip skaitytoja supratau, kad ši knyga visiškai neatitinka jubiliejinės knygos įvaizdžio. Esame pripratę prie spalvingų leidinių, su oficialia istorija ir žinomais veidais. Sena fotografija mums – atprastas formatas, ir ji užlieja tuos puslapius. Anksčiau aplinka, kurioje ir stovėjo fotografas, buvo spalvota, o fotografija šią aplinką padaro pilką“, – pastebėtus niuansus skaitant knygą vardijo menotyrininkė.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Anot jos, įdomu tai, kad kiekvieną kartą skaitant šią knygą, galima perskaityti ką nors naujo. „Dažnai fotografijos knygas pervertus vieną kartą viskas būna aišku, ir aišku pasidaro net pamačius pirmuosius puslapius. Čia kiekvienas atverstas puslapis nustebina. Pirmieji kadrai sukuria lūkestį, o kitas puslapis jo nepateisina, bet pozityviai. Ši knyga pilna įvykių, nuotykių. Ir ją galima skaityti kaip romaną, o įvykių centre yra pats operatorius, fiksuojantis viską aplink“, – įsitikinusi A. Narušytė.

Paties fotomenininko A. Šeškaus teigimu, ši knyga – kitokia nei kitos jo knygos. „Ji pasirodė netyčia, pats į ją žiūriu ganėtinai nustebęs, nes ji skiriasi nuo to, ką dariau lig šiolei. Kai LRT generalinis direktorius manęs paprašė išleisti šią knygą, galvojau, kad esu nepasiruošęs. Ši knyga – pakampių istorija. Televizija – daug šviesų, nugrimuotų žmonių, daug technikos, viskas kažkiek pakylėta, o anais laikais buvo dar labiau pakylėta.

Televizija, kurioje dirbau, buvo juodai balta, buvo visai kita šviesa, ir net pakampės buvo kitokios. Man labiau rūpėjo, kas dedasi greta, kaip atrodo žmonės, kurie yra labiau atsipalaidavę nei prieš kameras. Tą žmogų, kurį norėjo matyti valdžia, fiksuodavau su televizijos kamera, o fotografijose – kai pamatydavau kažką tikro, jautraus“, – nuotraukų atsiradimo istoriją pasakojo fotomenininkas.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

A. Šeškaus teigimu, šios fotografijos darytos prieš 30–40 metų, o G. Didžiapetris – jaunas šiuolaikinis menininkas, ir iš tos senovės, kuria dvelkia fotografijos, ir naujo G. Didžiapetrio kvėpavimo gavosi toks keistas sutvėrimas.

„Ir žmonių pavardžių čia nėra todėl, kad tai nėra portretų galerija, man svarbu jausmas, nuotaika. Man norėjosi, kad tai būtų muzikinė pjesė“, – sakė kūrėjas.

Jo mintį papildė menotyrininkė A. Narušytė: „Ši knyga išties yra meno kūrinys, o ne portretų galerija ar jubiliejinis televizijos leidinys. Čia vyksta grojimas šviesa, išėjimas iš tamsos į šviesą.“

Specialistės teigimu, įdomu tai, kad A. Šeškaus fotografija atsirado tais laikais, kai Lietuvoje buvo stipri reportažinės fotografijos mokykla, kurios atstovai fiksavo Lietuvos kasdienybę, bet taip, kad ji atrodytų dramatiška: fiksuodavo lemiamus momentus ir turėdavo aiškiai jaustis tema, kuri dar būdavo sustiprinama kokiu nors lyriniu pavadinimu.

„Tuo metu atsirado nauja fotografų karta, kurios dalis buvo ir A. Šeškus. Jie tarsi vengė pakylėtų momentų. Fotografijos tikslas yra parodyti tai, kas tikra, ir nauji menininkai, galbūt pasišlykštėję minėta mokykla, pradėjo žvelgti į tikrovės tarpsnius, banaliausius daiktus, tai, kas praeina nepastebėta. Taip jų fotografijos atskleidė kitą tikrovės pusę, kuri tuomet buvo nepriimtina. Šios fotografijos taip pat yra to užkulisio vaizdo, kurio neturėjo būti scenoje, dalis“, – aiškino menotyrininkė ir pridūrė, kad mūsų laiku kaip tik užkulisių fotografijos tampa aktualios ir įdomios.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

A. Šeškus mano, kad tokių pat fotografijų dabar sukurti nebebūtų galima. „Neįmanoma nufotografuoti nieko, ko tu neturi savyje. Kažkas kažką mėgdžioti gali, bet tai iškart jausis.

Juk ir žmonės aplink dabar visai kitokie – jie kitaip juda, jų kūno kalba yra visai kitokia. Rytuose kūno kalba vis dar labai svarbi, ten daug kas pasakoma įvairiais gestais, žvilgsniu. Mūsų žmogus, pakilęs nuo kompiuterio, kūnu kalbėti nebemoka. Nemanau, kad jo jausmų skalė susitraukė, jis viską jaučia ir išgyvena, bet pamatyti šitai fotografui darosi sudėtinga ir kalbos priemonės keičiasi. Jei negali laikui bėgant pasikeisti, tavęs, kaip menininko, jau nėra“, – įsitikinęs fotografas.

A. Šeškus paneigė ir visuomenėje paplitusią mintį, kad akys yra sielos veidrodis. „Tai yra absoliuti netiesa. Žiūrėdami į akis, tiek nesąmonių ir melų prišnekame. Iš tiesų ne akys ir net ne veidas, o nugara išduoda, kaip yra – kažkoks linkis, kažkoks mažas atspalvis, niuansas pasako visą tiesą. Jei įsižiūrėtume į nuo mūsų nueinančio žmogaus nugarą, daug ką iš jos galėtume suprasti.

Mūsų veidai keičiasi nuo aplinkybių – jie vienokie kalbant su mylimu žmogumi, kitokie – esant darbe. O kitomis kūno vietomis meluoti yra sunkiau. Tačiau kitos mūsų kūno vietos sėdint prie kompiuterio sustabarėja ir tenka kitaip ieškoti tikrumo“, – svarstė menininkas.

Parodų kuratorė V. Januškevičiūtė džiaugėsi, kad A. Šeškaus fotografijos sugulė ne tik į naująją knygą, bet ir bus matomos Europos fotografijų parodose: „A. Šeškaus fotografija labai ilgą laiką buvo negatyvai ir keletas spaudos nuotraukų. O dabar su kiekviena paroda, su kiekviena knyga žmonių, kurie vertina A. Šeškaus fotografiją, ratas plečiasi. Knygos labai skiriasi viena nuo kitos, nauja knyga skatina galvoti apie tai, kuo tie vaizdai aktualūs šiandieną. O šiuo metu kartu su A. Šeškumi ruošiamės didžiausiam šiuolaikinio meno renginiui – jo darbai bus pristatyti dviejose parodose Vokietijoje ir Graikijoje.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Skirtingai negu Venecijos Bienalėje, čia menininkai neatstovauja savo šalims. A. Šeškų asmeniškai dalyvauti pakvietė vienas meno vadovas, pamatęs A. Šeškaus nuotraukas. Manau, tai – ilgalaikio darbo pasekmė, kad kažkuriuo metu kuratoriui formuojant parodą A. Šeškaus fotografijos tapo tokios svarbos, kad jų tiesiog negalėjo neįtraukti į parodą.“

Ir nors V. Januškevičiūtė kalbėjo apie ilgametį darbą, pačiam fotografui tai atrodo tarsi atsitiktinumas. „Man atrodo, kad kuratorius netyčia užėjo į mano kabinetą, parodžiau jam kelis darbus kompiuteryje, kažką ištraukiau iš sofos. Tiesą sakant, nesupratau, kas jis toks, juk su daugeliu žmonių tenka susidurti.

Kai atėjo kvietimas iš Vokietijos, sugebėjau net kelias savaites nežvilgtelėti į pašto dėžutę ir jo nepastebėjau, kol man ėmė skambinėti iš Kaselio. Man atrodo, kad visas gyvenimas vyksta netyčia ir nesuplanuotai“, – dėstė kūrėjas.

LRT TELEVIZIJOS šešiasdešimtmečiui skirta knyga netrukus bus pristatyta nauju formatu. „Pabandysime šiuos vaizdus pristatyti ne knygos, o parodos pavidalu. Balandžio 20 d. kviesime jus visus į parodos atidarymą Šiuolaikinio meno centre“, – tikino šio centro atstovė V. Januškevičiūtė.

Tuo tarpu pačiam menininkui ši paroda dar kelia klausimų: „Mano fotografija – labai kamerinė, tai – muzikavimas sau, ši knyga – ne išimtis. Ją galima pasivartyti prieš miegą prie stalinės lemputės; ir staiga šią fotografiją reikia išnešti į parodų salę. Atrodo, kad viskas iš kažko didelio, televizijos studijų, turėjo sutilpti į maža – knygą, ir vėliau vėl tapti dideliu. Tai bus didelis uždavinys“, – įsitikinęs A. Šeškus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...