captcha

Jūsų klausimas priimtas

G. Savickas: susidūręs su gamta supranti – tu čia tik svečias

Aktorius, LRT laidų vedėjas Giedrius Savickas tvirtina, kad nėra nieko malonesnio už nuovargį, kurį patiri būdamas gamtoje, o ir čia jaučiamos laisvės mieste, kuriame tiek daug apribojimų, aptikti negali. Vis dėlto aktorius nori gyventi mieste – tarp žmonių.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Jei visi gyventų gamtoje, nebūtų tokio darbo našumo kaip tuomet, kai surenki žmones į vieną vietą, į vieną didelį dangoraižį, kai matai, kad aplinkui viskas verda. Žmonės – kaip bitės avilyje. Jei bitės būtų išsisklaidžiusios, gal ir jos būtų aptingusios, bet kai jos – avilyje, kai matai, kad dirba kažkas kitas, tave irgi įpareigoja“, – mano G. Savickas.

– Kuo dabar gyvenate?

– Maloniu nuovargiu, nes visą savaitgalį sėdėjau ant ledo Nidoje ir gaudžiau stintas. Pustė, buvo 12 m/s vėjas, tačiau išsėdėjome visą dieną, pagavome žuvų, visi pavalgėme ir dar į Vilnių atvežėme. Buvo paskutinės dienos, kai dar buvo galima lipti ant ledo. Tai – vienas maloniausių dalykų, kuriuos atlieku žiemą. Tai darau nuo penkerių metų. Kartais, sėdint namuose, tai atrodo keistas ir absurdiškas dalykas – juk tikrai neisi į tą pūgą. Bet kai ten būni, tai tikrai didelis malonumas. Esmė – ne stinta, o tas pabuvimas, tas malonus ir geras nuovargis, kurį duoda gamta.

– Kaip manai, kodėl meno žmogui ir apskritai miesto žmogui reikia tokio nuovargio?

– Gyvenimas mieste malonus ir aš tikrai noriu gyventi čia, tarp žmonių. Žmogui norisi laisvės, gamta ją duoda. Gal trumpalaikę, bet gali galvoti ką nori, gali būti tuščiu lapu, nesi nei geras, nei blogas, nėra šviesoforo, nėra nei raudonos, nei žalios, gali eiti tiesiai ar kur nori. Mieste tau visą dieną kažkas diktuoja, ką ir kaip turi daryti: raudona šviesoforo spalva – turi sustoti, gatvė – turi pasukti, pas mus net medžiai mieste apkarpyti, nes jie negali augti. Tave irgi tarsi tą medį apkapoja. O gamtoje gali atsigulti, gali kažkur kūlversčiais nusiridenti, todėl ji ir traukia žmogų.

Žinoma, žmonės koncentruojasi mieste, nes, jei visi gyventų gamtoje, nebūtų tokio darbo našumo kaip tuomet, kai surenki žmones į vieną vietą, į vieną didelį dangoraižį, kai matai, kad aplinkui viskas verda. Žmonės – kaip bitės avilyje. Jei bitės būtų išsisklaidžiusios, gal ir jos būtų aptingusios, bet kai jos – avilyje, kai matai, kad dirba kažkas kitas, tave irgi įpareigoja.

O gamtoje mes nedirbame, ten užplūsta ta nuostabi tinginystė. Kartais gamtoje darome kažkokius dalykus, pvz., irkluojame visą dieną baidares, bet tas nuovargis – visai kitoks. Didesnis nuovargis visą dieną sėdėti ir nieko nedaryti, negu visą dieną irkluoti, slidinėti ar lipti į kalną. Man atrodo, kad tas gamtoje patirtas nuovargis – vienas nuostabiausių.

– Kaip Tu suvoki laiką? Būna, kad štai visą dieną esi laisvas, nieko neveiki, ta diena praeina ir atrodo, kad labai mažai laiko tą dieną buvo. Tačiau jeigu daug veiki, ta diena praeina dar greičiau, bet laikas – jau kitoks.

– Reikia ir tokių dienų, kai praguli visą dieną, kai apmąstai daug ką, sustoji, pasižiūri į viską iš šalies, nes kitaip nespėji net su savimi pabūti. Pasidarau sau tokių dienų: yra daugybė knygų, prisileidi karštą vonią, tau nereikia rengtis, nereikia puoštis, gali būti kleckinas visas.

– Maistą tokiomis dienomis pasigamini ar užsisakai?

– Pasigaminu. Tą dieną gali neskubėti, gaminti, nes šiaip juk skubi ir valgai pusėtinos kokybės maistą. Ypač, jei būna spektakliai: nuo 17 val. jau nevalgai, 19 val. – spektaklis, baigiasi jis 22 val., grįžti namo ir vidurnaktį prisivalgai, sunkiai miegi. Menininkai neturi ritmo. Kartais taip norisi nuo 8 iki 17 val. padirbėti, nes žinai, kad tada 17 val. būsi laisvas, o dabar – nežinai, kada būsi. Kažkada važiavau į Švediją dažyti namų, įrenginėti vidaus apdailos, gipso kartono, tinkuoti. Man patiko tie pora mėnesių, tačiau tik tiek, vėliau aš vėl pasiilgau tos laiko laisvės.

– Kokių dar esi patirčių turėjęs? Žmonės, kalbėdami apie tavo vaidybą, pabrėžia natūralumą. Kurios iš tų patirčių tau praverčia kuriant vienokius ar kitokius vaidmenis?

– Tikrai galiu kažką pašpakliuoti, dažyti lubas, sienas, nugruntuoti. Jei dirbčiau scenos darbininku, gal tai būtų geresnė patirtis.

Esu du mėnesius Švedijoje rinkęs grybus. Voveruškas rinkau, uždarbiavau. Yra tų patirčių, bet jas duoda ekstremalesnės kelionės, nes tada grįžęs būni kiek ramesnis.

– Kalbėdamas apie ekstremalias keliones turi galvoje tą „Ambersail“ išvyką, kai papuolėte į audrą, kai jus mėtė kaip iš trečio aukšto? Papasakok.

– Taip, mėtė kaip iš trečio aukšto įdėję į spintą. Pusė tonos vandens varo į tave ir taip – dvi paras. Ryte buvo aprimę, o paskui – vėl. Bangos – aštuonių metrų.

– Ką tai palieka? Ar lengviau daryti kokius nors darbus prisimenant, kad gamta yra tokia didinga ir kad gali būti taip?

– Vėliau gyvenime per daug neišsišoki, tave nuramina ir nusodina. Iš tikrųjų gamta yra ne mūsų. Mes jau esame kažkiek svetimi joje. Turime gražiai elgtis su ja, nes ji – stipresnė už viską. Visas pasaulis ginkluojasi, bet potvynis atėjo ir viskas – tankiukai paplaukė. Gamta tave nuramina ir supranti, kad esi svečias. Kai būni Atlanto vandenyne valtelėje ir šalia praplaukia orkos, tunai, supranti, kad čia viskas yra jų. Jie pasižiūri, kad kažkas svetimas valtele plaukia: norėčiau, trenkčiau ir nebebūtų tos valtelės, bet tiek to, tegu plaukia.

Supranti, kad esi silpnas ir negali išsišokti. Todėl man atrodo, kad su gamta reikia elgtis labai pagarbiai, nes ji gali atkeršyti. Gyvename tokioje zonoje, kur ji mums dar nekeršija. Bet kitur keršija: atšilimas ir kiti dalykai – mes juk tai padarėme. Gamta viską jaučia, ji gyva. Jei mes išeitume, ji čia viską apimtų per 20 metų ir nieko nebebūtų. Viską suardytų, juk betonus suardo paprasta žolė.

– Papasakok dar apie Kuršių marias, apie pajūrį, apie Klaipėdą. Tu ten gimei, brolis ten ir gyvena?

– Klaipėda man yra tas kraštas, kuriame gimiau. Tas kraštas mieliausias. Vieną kartą kažkokiame pasaulio kampelyje gulėdamas po palme pagalvojau: labai gražu, vaizdelis kaip tas, kuris mums rodomas žurnaluose. Tuo metu skaičiau knygą apie lietuvius, kurie buvo emigravę į Ameriką pokario metu, stovyklose kurdavo savo bendruomenes ir mokyklas. Jų visų noras – pasilaidoti Lietuvoje, nors 60 metų gyvena kitur, kur yra geriausios sąlygos.

Nieko nereiškia, kur tu atgulsi, sutrūnysi ir viskas, bet dabar man atrodo: paguldytų tave Karibuose po palme ir taip viskas svetima, tu juk ten nieko nežinai, tai geriau čia kur nors, Paežerėliuose, Kupiškėlyje, bet Lietuvoje. Man atrodo, kad taip ramiau širdžiai, nes tavo kojos išaugusios iš čia.

Aš labai pasiilgstu vėjų. Kai eidavau į mokyklą, reikėdavo plytą dėti į kuprinę, kad tavęs nenuneštų, visi eidavo palinkę. Mus išleisdavo iš pamokų, nes sakydavo – uraganas ateina. Labai traukia į tas Kuršių marias tiek vasarą, tiek žiemą. Ir aną dieną sakau broliui – kaip gerai, kad turim Kuršių marias.

Karklės stovykloje aš užaugau, ten susiformavo mano skonis, mano požiūris, aktoriniai sugebėjimai, kurie ir buvo ten pastebėti. Tai ta vieta, kuri visą gyvenimą trauks, ten aš važiuosiu ir važiuosiu, ir nieko nebepadarysi.

– Ar galėtum išskirti kokią nors vietą, kuri tau pati gražiausia Lietuvoje, pati mieliausia?

– Tai ir būtų Karklė. Žinoma, tik Karklė. Ten yra ir Olando kepurė, tie visi skardžiai, ant kurių buvo ir mano pirmi bučiniai, ir visi kiti pirmi kartai.

Visas pokalbis – LRT OPUS laidoje „Švelnūs tardymai“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...