captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nuo suderinto teksto diktorė nukrypo tik sprogus studijos lempai

Kaip elgdavosi diktoriai, laidos metu sprogus lemputei ir kodėl jaudulys nepraėjo net po keliasdešimties metų tiesioginiame eteryje? Kviečiame prisiminti pirmuosius Lietuvos televizijos diktorius ir susipažinti su jų darbo užkulisiais.
LRT nuotr.
LRT nuotr.

Pirmoji Lietuvos televizijos transliacija įvyko 1957 m. balandžio 30 d. 19 val. 45 min. Pirmasis diktorius, tuomet 22-ejų Juozas Baranauskas, atrinktas iš daugiau nei 100 kandidatų. 

Studijavęs teisę, metus dirbęs radijuje, jis pripažįsta pernelyg nesiveržęs į televiziją, tačiau laimėjus konkursą, rodos, nebebuvę kur trauktis.

„Pakvietė pavaduotojas Jonas Miliušis, buvęs diktorius. Pasiūlė po pusę etato su kolege Gražina. Ne, sakau, su puse etato nesutiksiu. Sako, jei nori viso, eik pas Januitį. Nuėjau pas pirmininką ir susitarėme“, – prisimena pirmasis Lietuvos televizijos diktorius Juozas Baranauskas. 

Pirmųjų televizijos diktorių darbui J. Baranauskas ir šviesaus atminimo Gražina Bigelytė buvo atrinkti kaip tipiška lietuvaičių pora. Nors laikui bėgant tapo neatsiejamais televizijos veidais ir sektinais pavyzdžiais, pradžia, kaip yra sakiusi pirmoji diktorė, buvo nelengva.

„Labas rytas, pradedame nepriklausomos Lietuvos televizijos programą“, – šiais žodžiais 1990 m. kovo 12 d., atgavus šalies nepriklausomybę, pirmoji su žiūrovais pasisveikino diktorė Stasė Stankevičienė. 

Tą rytą ji prisimena kaip vieną ryškiausių darbo televizijoje akimirkų. Atėjusi į televiziją dar 1967 m., diktorė sako taip ir nesugebėjusi atsikratyti jaudulio.

„Pirmą vakarą reikėjo supažindinti su programa, pasisveikinti. Buvo nespalvota studija, ilgas stalas. Prie vieno stalo sėdėjo J. Baranauskas, ruošėsi žinias skaityti, prie kito aš turėjau pristatyti programą. Reikėjo sėdėti tyliai, kad netrukdyčiau. Skaito jis žinias, tada tyliai sėdi, o aš bandau pasakyti, ką toliau matys. Kai išėjome aš sakau: „Juozeli, kaip aš jaudinuos, mano visos rankos šlapios.“

O Juozas taip gražiai, vyriškai atidengė delnus ir paklausė: „o mano?“ Sakau: „ir jūs jaudinatės?“ Pasirodo, kad televizijoje yra atsakomybė, o prie atsakomybės įprasti neįmanoma. Nesvarbu, kiek metų dirbi, yra jaudulys. Vėliau jis apvaldomas. Jis reikalingas. Sakyčiau, kad reikia su jauduliu eiti, su pagarba tiems, kurie tave klauso“, – kalba Lietuvos televizijos diktorė S. Stankevičienė. 

Sovietiniais laikais laidų vedėjai negalėjo leisti sau jokios improvizacijos – viską reikėjo skaityti iš popieriaus lapo, ant kurio sudėti cenzorių parašai, negalima buvo nukrypti nuo teksto. 

Diktoriai pripažįsta, kad norėdavosi ne skaityti, o pasakoti, bendrauti su kitoje ekrano pusėje sėdinčiu žmogumi. Darbą sunkino ir tai, kad visko tekdavo mokytis patiems.

„Tada mokiausi klausydamas BBC radijo stoties. Buvo toks Anatolijus Maksimovičius Goldbergas. Man patiko jo bendravimas su radijo klausytoju ir aš iš jo stengiausi perimti bendravimo meną. Baranauskas lieka Baranauskas, kaip ir Kybartas. Niekada kito tokio nebus. Žmogus taip suformuotas. Čia ne teatras, jeigu vaidmenį sukursi jis irgi nebus tobulas. Tu negali tobulai atlikti kito asmeninio požiūrio ar supratimo“, – mano J. Baranauskas.  

Diktoriai pasakoja buvę išmokyti vieno: kad ir kas nutiktų, nenustoti skaityti ir pranešti naujienas, tačiau pasitaikydavo ir kuriozinių situacijų, kurias dabar atsimena su šypsena.

„Vieną kartą, skaitant „Panoramą“ virš manęs sprogo lempa. Žiūrovai nesuprato kas, bet aš pašokau. Buvo labai garsu. Lempos buvo primityvios. Ir tik paskui pasakiau: „atsiprašau, sprogo lempa“. Vėliau kažkas sakė: labai gerai, kad pataisei, nes žmonės galėjo pagalvot, kad kažkas šaudo kažką“, – prisimena S. Stankevičienė.

Diktoriai vedė „Panoramą“, skaitė žinias,  vedė laidas apie literatūrą, žemės ūkį, įvairius televizijos konkursus, klasikinės muzikos koncertus, dainų šventes. Nepaisant didelės patirties, diktorius pripažįsta sau išlikdavęs didžiausiu kritiku.

„Kiek aš laidų bevedžiau, geriausios laidos dar neturiu pravedęs. Kiekvieną laidą analizuoju taip smulkiai, taip detaliai permąstau, kad vis randu nepadaryta, nepasakyta, neparuošta“, – tikina pirmasis Lietuvos televizijos diktorius

„Esu paprastas žmogus iš kaimo, niekada negalvojau, kad aš rodausi. Bet buvo ir tokių žmonių. Man ne rodymasis buvo svarbu. Man patikdavo kažkam kažką gero padaryti. Įsivaizdavau, kad kažkam pranešu gerą žinutę, filmą paanonsuoju. Tai išlaikė dirbt. Aišku, sunku buvo, nelengva. Tačiau išlaikė džiaugsmas, kad tu kažką gali. O jeigu kam nepatikau, tai labai gera televizijos savybė – paspaudei mygtuką ir išjungei. Lauk kito vakaro, kada kitas kalbės“, – mano S. Stankevičienė.

Visas reportažas – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...