captcha

Jūsų klausimas priimtas

Režisierius K. Kaupinis: kūryba – tai darbas, o ne bohema ir blizgesys

„Kurti, man regis, nori visi. Visi turi tą įgimtą norą kažką „sutverti“. Iš medžio išskaptuot, virtuvėje pagamint, vaiką padaryt. Bet viso to pagrindas, kaip ir vaiko auginimo, yra ilgas kruopštus darbas, dažnai nervinantis ir nuobodus. Jokio blizgesio ar to, ką žmonės sieja su „menu, bohema“, – mintimis apie kūrybinį darbą dalijasi režisierius, LRT žurnalistas Karolis Kaupinis.
G. Skaraitienės (15min.lt) nuotr.
G. Skaraitienės (15min.lt) nuotr.

Kas yra tikrasis kūrybos pagrindas? Ką bendro kūrybingumas turi su išsilavinimu? VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (toliau – TSPMI) jubiliejaus proga – apie studijas ir kūrybinę veiklą kalbinamas TSPMI alumnas, 2015 metais „Sidabrinę gervę“ už geriausią trumpametražį vaidybinį kino filmą „Triukšmadarys“ pelnęs jo autorius ir LRT TELEVIZIJOS žurnalistas K.Kaupinis.

– Politikos mokslų bakalauro laipsnį įgijote pristatęs filmą kaip baigiamąjį darbą. Tai nėra įprasta VU TSPMI praktika. Kodėl nusprendėte rinktis tokią formą? Kaip jūsų darbą priėmė akademinė bendruomenė?

– Aš norėjau studijuoti režisūrą, bet mano baigimo metais kurso nerinko, laukti nenorėjau, o kai jau įstojau į TSPMI nebenorėjau išeiti. Tuomet buvau girdėjęs, kad kai kuriuose britų universitetuose antropologai gali kaip diplominį pateikti filmą. Rašiau apie laisvės sąvoką Baltijos šalyse Atgimimo laikotarpiu, buvau matęs nemažai puikios, bet niekur nerodomos archyvinės medžiagos.

Pamaniau, kodėl ne. Į mano pasiūlymą reagavo pozityviai, tokį mano sprendimą gynė ir skatino prof. Jokubaitis. Žinoma, galų gale man vis tiek reikėjo parašyti rašytinę darbo dalį, o tas pusantros valandos filmas man dabar neatrodo filmas pagal tai, kaip aš šiandien suprantu kiną. Labiau televizinis siužetas. Bet kai kurių jame užfiksuotų žmonių jau nebėra. Jų man pasakyti žodžiai už kadro įgauna vis daugiau svorio. Dažnai svarbiausi dalykai lieka už kadro.

– Kaip kino režisieriaus mąstymą keičia socialinių mokslų išsilavinimas?

– Turbūt naudingiausia yra tai, kad socialiniai mokslai duoda gana platų kontekstą, išmoko visada ieškoti priklausomybės ryšių, nežiūrėti į tai, kas aplink tave vyksta, kaip į pavienius reiškinius. Būdami „socialiniai“ jie padeda nebelaikyti savęs pagrindiniu supančios realybės matu. Įpratina galvoti apie kolektyvinius žmonių darinius. Visuomenę, tautą, valstybę. Dažnai svarbiausi dalykai lieka už kadro.

Tai sukuria lyginamąją perspektyvą, duoda įrankius pasitikrinti ar tie instinktai, kurie pastūmėja link kūrinio, nebus perdėm asmeniški, ar leis atrasti kontaktą su ta auditorija, kuriai kuri. Tačiau kadangi tai socialiniai „mokslai“, į realybę jie bando žvelgti per schemą, metodą ir taip dažnai racionalizuoja jausmus, kurie kuriant tokie svarbūs. Logika, taip svarbi socialiniams mokslams, gali būti trukdis, pavyzdžiui, dirbant su aktoriumi.

Man užtruko laiko, kol supratau, kokia kalba reikia kalbėti su aktoriumi, kuris puikiai vaidina, bet negeba verbalizuoti to, ką daro, arba pats sau prieštarauja. Logiški, racionalūs argumentai čia retai yra pagrindinis raktas. Tas metodinis socialinių mokslų pagrindas gali tavo galvoje tapti trukdžiu fantazijai ar kūrybos laisvei, bet metodiškumas padeda nuobodžiajame kūrybos procese, kuris sudaro didžiąją kūrinio virtimo kūnu dalį, ir kur reikalingas paprastas, kasdienis darbas.

– Jūsų profesinė veikla aprėpia ne tik režisūrą, bet ir žurnalistiką. Kuri iš veiklų yra arčiau širdies? O gal kolizijos tarp jų nėra?

– Esu tokios tarpinės būsenos. Kai daugiau laiko atiduodu vienai veiklai, pasiilgstu kitos, ir atvirkščiai. Arčiau širdies turbūt scenarijus ir režisūra, gal todėl, kad ten lėtesnis progresas, augimas trunka žymiai ilgiau, todėl ir uždaviniai sau pačiam platesni, ilgesni. Reportažas ar vaizdo siužetas, kad ir kiek jam įdėtum jėgų, visgi tėra vienadienis vabzdys palyginus su filmu. Tačiau vikresnis, greičiau reaguojantis į aplinkybes.

Kuriant filmą taip, kaip aš jį darau, – daug laukimo. Metodiškumas padeda nuobodžiajame kūrybos procese, kuris sudaro didžiąją kūrinio virtimo kūnu dalį. Bet tuomet atsiranda toks ilgalaikis tikslas, ilgai trunkančios mintys, į kurias telpa viskas, kas nutinka kasdienybėje. Į viską, kas vyksta mano gyvenime, pradedu žiūrėti per prizmę „Kaip tai galėčiau panaudoti kine?“, „Ar tai suveiktų?“.

– Kas, jūsų manymu, kursto kūrybingumą? Kaip jo išmokti? Ar tai – moksliniais metodais prieinama žinija, ar kažkas šiek tiek fenomenalaus?

– Dėl kūrybingumo – tai antrinė sąvoka. Mokytis reikia ne jo. Čia kaip mokytis religingumo. Tu arba turi kažkokią metafizinę patirtį, kuri tave verčia tikėti, arba ne. Taip ir su kūryba. Arba nori kurti arba ne. O kurti, man regis, nori visi. Visi turi tą įgimtą norą kažką „sutverti“. Iš medžio išskaptuot, virtuvėje pagamint, vaiką padaryt. Bet viso to pagrindas, kaip ir vaiko auginimo, yra ilgas kruopštus darbas, dažnai nervinantis ir nuobodus. Jokio blizgesio ar to, ką žmonės sieja su „menu, bohema“. Tiesiog darbas, kol išeina kažkas panašaus į tai, ko tikėjaisi, dažniausiai žymiai prasčiau, nei tikėjaisi. Ir daugelis tai supratę neturi noro ar jėgų tiek įdėti savęs.

Kaip Hesses „Narcize ir Auksaburnyje“. Kai Auksaburnis supranta, kad jį taip žavėję paveikslai yra tiesiog kasdienio meistro sėdėjimo palinkus dirbtuvėje rezultatas, jis supranta, kokia didelė disproporcija tarp reikalingų pastangų ir rezultato, kurį vienintelį, ne pastangas, mato žiūrovas. Tad man rodos, kad kūrybiškumas yra tuštoka sąvoka. Mokytis ar didinti reikia ne jį, o įgūdžius, reikalingus tam, ką būtent kursi. Mokytis ne kūrybiškumo apskritai, o, pavyzdžiui, šviesos panaudojimo dailėje, jei nori būti geresnis operatorius.

O kūrybiškumas ateina jau bedirbant su tais įrankiais. Būna tų „įkvėpimo“ momentų, kai jauti, kad aplankė labai geros idėjos, ir nežinai, kas būtent lėmė, kad jos aplankė. Bet tai tokie pavieniai blykstelėjimai procese. Jie gali tapti svarbiomis struktūros detalėmis, bet tarp jų eina visas jungiamasis audinys. Trys nuostabios scenos, dėl kurių žiūrovas atsimins filmą, bet tarp jų – tai, kas sujungs ir atves iki tų trijų scenų, kas sukurs joms pagrindą būti filmo scenomis, o ne tiesiog trimis paveikslėliais, kuriuos būtų galima pasikabinti ant sienos ir nedaryti filmo iš viso.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close