captcha

Jūsų klausimas priimtas

LRT atidarytoje parodoje – duoklė karo baisumų liudininkams

„Tie žydai, kurie šiandien gyvena Lietuvoje, visada bus dėkingi savo gelbėtojams. [...] Ši paroda – galimybė priminti paprastų žmonių žygdarbius“, – taip LRT galerijoje parodos „Lietuviai – pasaulio tautų teisuoliai“ atidarymo metu kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Jos žodžius patvirtino ir dvi karo baisumus išgyvenusios ir lietuvių išgelbėtos tautietės, LRT.lt portalui papasakojusios savo istoriją. 
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Tokios istorijos trumpai nenupasakosi, – kiekvienas epizodas buvo tarp gyvenimo ir mirties. Kai karas prasidėjo, man buvo vos kelios savaitės. Ką išgyveno mano mama, mano močiutė, aš supratau tik vėliau. Mūsų šeimą uždarė į getą, kai man tebuvo mėnuo. Mano mama paaukojo auksinį žiedą, kad močiutė būtų neatskirta nuo mūsų. Bet tėtį išsiuntė kitur“, – taip savo istoriją pradeda viena iš lietuvių išgelbėtų žydžių – Sulamita Lev.

Moteris iš artimųjų pasakojimų prisimena, kad per tuos metus, praleistus gete, buvo visko: mamai tekdavo nuvogti kelis lašus karvės pieno, kad paslėpusi drabužiuose jo parneštų dar visiškai mažai savo dukrai, o kai buvo rengiamos, pašnekovės žodžiais, „vaikų akcijos“ (žydų vaikai atskiriami nuo artimųjų ir sušaudomi), ją, sulaukusią vos kelerių metų, vienoje geto pastato palėpėje slapstė močiutė.


Sulamita Lev. V. Radžiūno nuotr.

„Gete praleidome du metus ir keturis mėnesius, ir visą tą laiką mano mama planavo pabėgimą. Galų gale gete išsaugoti liko tik trys vaikai, jei juos būtų kas nors pastebėjęs, būtų tuoj pat nužudę. Mama suprato, kad atėjo laikas bėgti.

Buvo 1943 m. ruduo, žydus kolonomis į darbus – skerdyklas, aerodromus ir pan. – varydavo labai anksti, kai buvo dar tamsu. Vieną rytą mama mane pririšo prie savęs diržais, apsirengė platų paltą ir kaimišką skarą, ir šalia už rankos vedėsi močiutę. Kartu su kolona išėjo į darbą. Prieš tai buvo paruošta vieta, kur mūsų su vežimu laukė gimnazijos mokytojas, jo pavardė – Margevičius. Buvo beveik šimto procentų tikimybė, kad mums nepasiseks, bet nebuvo, ką prarasti, išskyrus savo gyvybes.

Sutartoje vietoje mama už rankos truktelėjo močiutę, ir įšokome į vežimą. Mums pasisekė išsigelbėti. Kurį laiką glaudėmės įvairiose vietose, kol galiausiai patekome į vienuolyną pas Mariją Rusteikaitę. Ten buvome iki karo pabaigos. Mano mama VDU studijavo vokiečių kalbą, buvo nepanaši į žydę, ji puikiausiai kalbėjo lietuviškai ir vokiškai. Močiutė taip pat nebuvo panaši į žydę ir puikiai kalbėjo lietuviškai. Iki karo pabaigos aš buvau prieglaudoje, mama dirbo raštinėje, o močiutė buvo persirengusi vienuole“, – prisimena S. Lev.


Sulamita Lev. V. Radžiūno nuotr.

Karo metu lietuvių išgelbėta Gita Grinmanienė tikina, kad žydams tokios parodos atrodo labai reikalingos ir reiškia labai daug. „Labai daug žydų išgelbėjo lietuvių šeimos. Aš buvau išgelbėta iš Kauno geto ir patekau į Marijampolėje gyvenusią šeimą. Toje šeimoje buvau iki karo pabaigos. Beveik visi tos šeimos nariai yra apdovanoti, jiems suteiktas Pasaulio tautų teisuolių vardas. Su ta šeima palaikėme ryšius, kol jie buvo gyvi“, – parodos atidarymo metu LRT.lt portalui pasakojo G. Grinmanienė.

Pasaulio teisuolio garbės vardą suteikia Izraelio valstybės „Jad Vašem“ muziejus kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems Holokausto aukas. LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius priminė, kad toks vardas yra suteiktas ir ilgametei LRT darbuotojai Sofijai Binkienei.

„Šioje galerijoje atidarome neeilinę parodą. Tai – gera proga LRT darbuotojams ir visiems prisiminti, kad tarp šių nuotraukų yra ir Sofijos Binkienės nuotrauka. Ji buvo ilgametė Lietuvos radijo Vaikų redakcijos vadovė, redaktorė. Būtent ji iškėlė Pasaulio teisuolių, žydų gelbėtojų klausimą, septintame dešimtmetyje parašydama knygą „Ir be ginklo kariai“. Šiandien kviečiame prisiminti mūsų darbuotoją S. Binkienę bei daugelį kitų, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie žydų gelbėjimo“, – kalbėjo LRT vadovas.


V. Radžiūno nuotr.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky teigimu, nors 2016-ieji metai,skirti gelbėtojams, jau baigėsi, prisiminti juos turime ir toliau. „Tie žydai, kurie šiandieną gyvena Lietuvoje, visada bus dėkingi gelbėtojams. Aš taip pat būsiu visuomet dėkinga tiems, kurie kažkada padėjo mūsų tėvams ir šeimoms išlikti gyviems. Dėkojame už šią galimybę priminti paprastų žmonių žygdarbius“, – kalbėjo F. Kuliansky.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė atskirai dėkojo LRT RADIJO žurnalistėms, parengusioms devynių radijo dokumentikos pasakojimų ciklą iš įvairių Lietuvos miestelių, kur žydai sudarė pusę ar daugiau gyventojų, ir ženkliai prisidėjo prie Lietuvos valstybės kūrimo, miestelių iškilimo ir ekonominės gerovės bei kultūros.


V. Radžiūno nuotr.

Padėką gelbėtojams išreiškė ir parodos atidaryme dalyvavęs Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas.

„Sausio 27-ąją minėsime tarptautinę Holokausto atminimo dieną. Kai kalbame apie Holokaustą, pirmiausia prisimename tuos šešis milijonus žydų kilmės žmonių, kurie buvo nužudyti. Ir, žinoma, du šimtus tūkstančių Lietuvos žydų. Kartu visuomet prisiminsime ir vardus tų gelbėtojų, teisuolių, angelų, kurie nepaisant pavojaus jiems patiems, jų šeimoms, nesielgė, kaip tuo metu buvo įprasta, nesekė paskui kitus ir gelbėjo žmones“, – tikino ambasadorius.


V. Radžiūno nuotr.

Paroda LRT galerijoje veiks iki sausio 31 d.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...