captcha

Jūsų klausimas priimtas

LRT stebukladariu laikomas L. Šukys: mano mokslai prasidėjo nuo gadinimo

Visame LRT tikriausiai nėra darbuotojo, nepažįstančio vyresniojo techniko Leono Šukio – būtent į jo nedideles dirbtuvėles pro visuomet atviras duris lekia įvairiausiais sugedusiais daiktais nešini darbuotojai. Ir sutaisyti L. Šukys, atrodo, gali viską – nuo jau seniai nebenaudojamų prietaisų iki moderniausių ir sudėtingiausių radijo pultų. Tačiau, kaip teigia pats vyresnysis technikas, šių dalykų greitai perprasti neįmanoma – tokie mokslai prasideda nuo sugadinimų.
Leonas Šukys, V. Radžiūno (LRT) nuotr.
Leonas Šukys, V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Žinoma, kad radijo pritildyti negalime, nes juk dabar Kelmickaitė kalba“, – juokdamasis radijo aparatą prieš interviu išjunginėja LRT vyresnysis technikas. Net dvidešimt trejus metus savo kabinete besisukantis L. Šukys turi visko: tarp senų knygų apie prietaisus stovi nenaudojamas, bet dar veikiantis televizorius „Banga“, o dėžėse prikaupta tiek įvairiausių atsarginių detalių, L. Šukio vadinamų donorais, kad pats vyresnysis technikas kartais turi pasukti galvą ko nors ieškodamas. „Tvarka – sunkiausias uždavinys mano darbe“, – pripažįsta, atrodo, beviltiškus prietaisus naujam gyvenimui prikeliantis technikas, ir šią jo frazę patvirtina šalia durų kabanti lentelė su sarkastišku užrašu anglų kalba „Mano namai buvo tvarkingi praėjusią savaitę – gaila, kad tai pražiopsojote“.

– Kiek laiko dirbate LRT ir kaip čia atsidūrėte?

– LRT dirbu jau dvidešimt trejus metus. Esu baigęs radijo ryšį ir transliaciją, ir iš pradžių šešerius metus dirbau ne šitoje įstaigoje. Tačiau bėgant laikui ta įstaiga buvo uždaryta ir aš atsiradau ten, kur tikriausiai ir turėjau būti, – ten, kur viskas susieta su transliacija. Pirmosios darbovietės kolega buvo šiek tiek susijęs su Lietuvos radiju ir televizija ir jis sužinojo, kad čia reikalingas technikas. Tad, galima sakyti, čia atsidūriau netyčia. Netoliese nuomojausi butą, pagalvojau, kad būtų patogu taip arti dirbti, atėjau ir pasilikau.

– Tad į LRT priviliojo nedidelis atstumas nuo namų?

– Galima sakyti, taip. Tai buvo lemiamas veiksnys (juokiasi – LRT.lt). Iš tikrųjų apgalvojau šį sprendimą, juk šios specialybės ir mokiausi.

– Kas Jus čia pritraukė?

– Darbas su technika. Man labai patinka ardyti, ieškoti. Kito darbo, tiesą sakant, ir nemoku. Kažkada, vaikystėje, tai buvo mano hobis, kuris vėliau peraugo į mano darbą.

V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Anksti pradėjote domėtis technika?

– Oi... (juokiasi – LRT.lt) Kiek yra sugadintų daiktų... Čia aš kalbu apie vaikystės, paauglystės metus. Nuo to šitie mokslai ir prasideda – nuo sugadinimų. Nuo ardymų, plėšymų, draskymų... Žinai, kad ten nieko nesupranti, bet įdomu, į tai giliniesi ir paskui, kai išardai, pradedi galvoti, kaip visa tai sudėti atgal. Ilgainiui imi suprasti, kodėl nesusideda, ko reikėjo ardant nedaryti. Vėliau įdomu darosi ne tik išrinkti ir surinkti kokį nors prietaisą, bet ir išsiaiškinti, kaip vyksta visi procesai jame, kodėl ir kaip jis veikia.

– Tėvai pykdavo dėl tokių išdaigų?

– Gal labiau ne pykdavo, o bijodavo. Gal tai ir teisinga asociacija – juk laidai susiję su elektra, tai pavojinga. Tiesą pasakius, tuo laiku nelabai ką ir laužyti buvo, juk aparatūra kainavo daug, tad tokius daiktus, kuriuos šiandien mestume į konteinerį, tais laikais buvo stengiamasi suremontuoti. Tai rasdavau kokį seną radijo imtuvą ir išsiardydavau. Pamenu lempinius radijo imtuvus, kurių, gaila, iki šių dienų išliko labai nedaug. Kažkada aš juos lupinėdavau, o dabar būtų galima prikelti naujam gyvenimui.

Būdavo, senos aparatūros kas nors atiduodavo, atrasdavom kokioj kaimyno palėpėj... Žmogui – griozdas, nori juo atsikratyti, o aš paimdavau. Ir buvau ne vienas toks, turėjau bendraminčių būrelį. Tos technikos prašyti nelabai reikėjo, dažniau žmonės patys pasiūlydavo. Tuo metu ėmė rastis vis daugiau apleistų sodybų, tad nebenaudojamos ir niekam nereikalingos technikos atrasdavom ir patys.

– Per tą laiką nuo Jūsų vaikystės iki dabar technika labai keitėsi...

– Aišku, dabar jau dirbu su tokiais prietaisais, apie kuriuos, kai mokiausi, net kalbos nebuvo. Bet čia labai nepasispyriosi, gyvenimas juk pats viską sustato į vietą. Vis pasižiūriu, kas čia naujo atsiranda. Juk turbūt visi jaučiame, kad anksčiau viskas vykdavo lėčiau, o dabar pokyčiams įvykti nebereikia dešimtmečių – pakanka ir metų. Juk su tokiu kompiuteriu, kuris buvo pagamintas prieš penkerius metus, dabar jau niekas dirbti nebenori.

V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Visos žinios čia ateina iš praktikos. Turiu prisidėjęs knygų, bet nebežinau, kada jas buvau atsivertęs – prarado aktualumą ir dabar daugiausia skaitau internete.

Taisant kiekvieną daiktą didžiulis palengvinimas yra schema. Kai kurių prietaisų be schemos geriau net nepradėti remontuoti – vis tiek nepadarysi. Kai turi schemą, ją išstudijuoji, perskaitai aprašymą – tuomet daug aiškiau. Tačiau paskutiniu metu tų schemų prie prietaisų nėra, dabar jos – labai retas dalykas. O viso remonto pagrindas ir yra tos schemos, todėl dažnai jas susirandu internete.

– O kaip atrodo Jūsų darbas LRT?

– Čia, LRT, yra visokių daiktų. Nuo mažiukų – visokių ausinių, kabeliukų, mikrofonų, iki stambių – pultų, kolonėlių. Nors kolonėlė šiaip yra tik stambi, bet nesudėtinga. O būna ir mažų, bet sudėtingų. Kartais tenka netgi sukti galvą, kaip mažą prietaisą atidaryti, nes yra ir tokių daiktų, kurie neturi varžtų. Blogai atidarysi – kažką viduje sulaužysi, o tada veiksmas gali būti beprasmis: ką ten taisyti, jei jau atidarinėdamas sugadinai. Kartais tenka įminti ir tokią mįslę.

Mano darbas yra neprognozuojamas: aš nežinau, kas bus po dešimties minučių. Gal nieko nebus, o gal suges koks nors labai svarbus prietaisas. Blogiausia būna, kai vienu metu ateina keli darbuotojai ir prašo pagalbos. Tuomet reikia pasverti, kurio problema reikalauja skubesnio sprendimo. Dažniausiai svarbus atrodo ir tas, ir kitas, bet juk negaliu taisyti dviejų prietaisų vienu metu. Aišku, būna taip, kad susidoroji su vienu darbu ir iškart puoli prie kito, bet kartais jie tiesiog tarpusavy susitaria. Žinoma, tai retas atvejis, bet pats nemaloniausias – kai tenka spręsti, kuriam taisysiu pirmiau.

Tiesa, kartais tereikia peržiūrėti nustatymus, pagal poreikį juos pakeisti, sureguliuoti. Nebūtinai mano darbas susijęs su ardymu ir lituokliu.

Būna ir tokių daiktų, kurių remontuoti nereikia, – jie dirba, dirba ir garbingai pasensta dar veikdami. Kaip koks senas garvežys – jis važiuoja, bet lieka tik pramogai, o rimtą darbą nudirba atsiradę naujesni. Nors televizijoje ir radijuje tokių prietaisų, kuriuos apsimokėtų pakeisti naujais, o ne remontuoti, nėra labai daug. Dažniau tai būna smulkesni daiktai. O didesni yra nemasinės gamybos, jie brangūs, ir juos dažnai keisti galimybės nėra.

V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– O kaip atrodo Jūsų darbo diena? Ateinate į darbą...

– Ir laukiu. Žinoma, ryte dažniausiai užbaigiu iš vakaro likusius darbus. Būna ir taip, kad nesu darbe, bet mintys apie darbą šliaužioja, nuo jų niekur nedingsi. Būna, kad prasiknisi pusdienį ir sprendimo nėra. O paskui nei iš šio, nei iš to, kaip kokiam menininkui paveikslas ar poetui eilėraštis, tiesiog topteli į galvą ir supranti – juk čia labai paprasta. Tada jau nekantru įsitikinti, ar aš teisus, taip ir norisi lėkti prie to prietaiso. O pikčiausia būna, kai su panašiu į jau taisytą daiktą patiri analogišką situaciją, ir, kadangi tų situacijų yra daug, laiku neateina mintis, kaip reikėtų iš jos išsisukti. Tam būtinos pertraukos. Kartais reikia atsigauti, nes kitaip čia sėdint galima nukvakti. Ir netgi reikia baigti darbą staigiai, jei pamatai, kad darai vaikiškas klaidas. Tai – ženklas: dėmesio nebėra – mesk, ką darai. Nes gali dar daugiau prisidaryti darbų arba sugadinti nepataisomai.

– Tai kasdien tvarkote iš vakaro likusius darbus ir laukiate kolegų skambučių su skubios pagalbos prašymais?

– Skambučių būna, bet paprastai tik tam, kad įsitikintų, ar aš neišėjęs iš savo kabineto. O dažniausiai niekas neskambina, nes skambučiu gedimų paprastai nesutvarkysi. Įprastai būna taip: atbėga, padeda ant stalo ir sako – nežinau, kas čia yra.

Bet būna tokių išimčių, kai tenka daiktus ir telefonu remontuoti. Jei mūsų darbuotojai išvykę toli ir kas nors atsitinka reportažiniams magnetofonams, skambina man ir mėginam sutvarkyti. Aparato nematau, bet turiu įsivaizduoti. Išklausinėju, kur žmogus yra, ką jis daro, kas jam nepavyksta. Visko perklausus šimtą kartų, galvoje susidėlioja vaizdas. Žmogus turi labai tiksliai papasakoti, ką mato, nes, jei jis mato viena, o aš įsivaizduoju kita, galima dar daugiau žalos padaryti. Būtinai viskuo turiu įsitikinti. Ar tikrai taip matai? Taip, taip. Ar tikrai tokį mygtuką? Taip, taip, šitą.

Tai gana reti atvejai, bet tokiu būdu išspręsti situaciją yra malonu. Žinoma, patogiau, kai tokį patį daiktą turi po ranka, tada gali „eiti kartu“ su žmogumi. Tačiau taip būna ne visuomet, kartais reikia tiesiog įsivaizduoti.

Juokinga, bet būna ir taip, kad iš pasakojimo bandai nustatyti gedimą, o galų gale paaiškėja, kad kortelė paprasčiausiai užpildyta ir dėl to nieko nepavyksta įrašyti. Pastebiu, kad jaunesni darbuotojai iš tokių situacijų išsisuka gana paprastai, įsideda kitą kortelę ir tiek žinių, dažnai jie išsiverčia ir be mano pagalbos. Vyresniems dažnai būna sunkiau, kita vertus, jie paprastai yra ir atsargesni: iš anksto pasitikrina, ar viskas veikia, turi įsidėję papildomą atminties kortelę ar baterijų porą.

– O po darbo valandų padirbėti tenka?

– Būna visko, bet sugedus kokiam svarbiam prietaisui paprastai manęs iš namų neiškviečia. Juolab kad mano darbo ypatingai greitai geriau nedaryti – jį reikia daryti lėtai, ramiai, tada greičiau padarysi. Skubiems atvejams yra Centrinė aparatinė, turinti rezervinius aparatus. Jei vienas prietaisas sugenda, Centrinėje aparatinėje yra pakaitinis prietaisas, tuomet pagrindinis gali stovėti ir laukti reikiamų detalių. Kad ir šitas grotuvas, stovintis ant mano stalo. Jis radijuje paprastai gelbsti – jei kažkas negero nutinka eteryje, šiuo grotuvu staigiai paleidžiama muzika. Kaip matote, šitas gelbėtojas galų gale pats palūžo ir dabar jau laukia detalių. O jų taip paprastai nenusipirksi, kaip nuėjęs dešros į gastronomą (juokiasi – LRT.lt).

– Kas šiame darbe Jums įdomiausia?

– Džiaugiuosi, kad esu ne vienas, aplink mane daug žmonių. Nežinau, ar vienas sugebėčiau išbūti, man įdomiausias tas techninis ir žmogiškas santykis. Ir kaip be žmonių? Gi jie ir darbo duoda, kartu su jais problemas sprendžiam, jaučiuosi reikalingas.

– O kas sunkiausia?

– Nenormalu būtų, jei sakyčiau, kad nėra nieko sunkaus... Žinau! Tvarka – sunkiausias uždavinys mano darbe. Dabar dar esu ganėtinai apsitvarkęs. Bet kai pradedi kažko ieškoti, viską išverti, primėtai, ir tie daiktai gali kelias dienas pragulėti, kol ieškai kažko reikalingo. Atrodo, reikia elementaraus dalyko, bet reikia jį atrasti. Mano darbo vieta yra, galima sakyti, elektronikos šiukšlynas. Vis pagalvoju – gal to prireiks, gal kito... Ir pasilieku. Ir paskui – kokia palaima! Jau buvo kilusi ranka tą žalią dėžutę išmesti, bet susilaikiau. Ir va kaip tik man jos prireikė!

Čia visko tiek daug, nes detalės puikiai veikiančios, bet specifinės, ir jų prireikus gauti būtų labai sunku. Turiu detalių eksperimentams. Jei abejoju, išsilupu kokias senas detales, kurių visai negaila sulaužyti, bet su jomis galiu patikrinti, kaip reikėtų taisyti, – be jokių nuostolių! Juk eksperimentavimas yra galima klaida, o brangią detalę galima supleškinti per sekundės dalis. Prieš kažką bandydamas, turiu įsitikinti, tam man reikalingi donorai. Matot, kiek pas mane donorų – gerai, kad kai kurios dėžės uždarytos, bet jos tikrai netuščios (juokiasi – LRT.lt)


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Kai tiek daug „donorų“, pačiam nelengva susigaudyti ieškant?

– Taip! Kartais žinai, kad tikrai turi, bet kur tai padėta? Kad ir šitos mano dėžutės ant palangės – mintinai negaliu pasakyti, kas jose sudėta, dėl to šios dėžutės yra permatomos, tai labai palengvina darbą.

– Tikriausiai kartais tenka daryti generalinę tvarką?

– Oi (juokiasi – LRT.lt). Generalinės tvarkos pas mane tikriausiai niekada nebus. Kartais, kai jau suprantu, kad priėjau tašką, pasidarau, kaip aš vadinu, apsitvarkymą. Nes netvarka pradeda trukdyti darbui – kažko priberta, spintos atidaryti ar stalčiaus ištraukti nebegali. Aišku, gal tai yda, gal reikėtų iškart viską atgal susidėti, bet tai užima laiko. Radai ką nors ir griebi – juk koks įdomumas paskui kišti netikusias detales atgal į dėžutes, kažką dėlioti... Taigi reikia čia pat įgyvendinti tai, ką sugalvojai! Taip niekad ir nesusitvarkau. Taigi tvarka – pagrindinė mano bėda, kaip ir bet kurio kito tokio profilio žmogaus, o jų pažįstu ne vieną. Jie visi tokie – baisu užeiti, nes gali kažkas nukristi (juokiasi – LRT.lt). Ir aš taip galvoju – jei esi susitvarkęs, turbūt esi miręs. Negi nėra nieko įdomesnio, kaip tik visą laiką tvarkytis?

– Bet jei jau nusprendžiat apsitvarkyti, kiek tam prireikia laiko?

– Paskiriu vienos dienos gabalą, kitos... Ir kai atrodo, kad jau jau tvarkysiuos, atsiranda koks darbas ir suprantu, kad reikia kažką rimto daryti, o ne tvarkytis. Atrodo, kad jeigu pradėsiu tvarkytis, tuoj ims kas nors ir suges. Nežinau, ar čia Merfio dėsnis, ar ne, bet taip būna. Prisiversti tvarkytis reikia labai daug jėgų.

– Ar yra prietaisų, kuriuos remontuoti Jums labiau patinka, nei kitus?

– Patinka? Ne, čia šitas žodis netinka. Yra žodis „reikia“. Patikti gali nebent grybas miške.

V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Kokių savybių reikalauja šitas darbas?

– To neišmoksi per mėnesį ar kelias savaites. Tai ne tokia specialybė, kad galėtum lengvai persikvalifikuoti. Čia reikia didesnių pastangų, noro augti. Reikia ir fundamentalių žinių. Juk visa elektronika remiasi paprastu dėsniu, trimis raidėmis: U = I · R. Bet po tuo slepiasi šios formulės taikymas, tam reikalinga patirtis. Kitam atrodo, kad čia labai paprasta. Yra entuziastų, neturinčių jokio supratimo apie dėsnius, tvarką, eigą ir būtinai norinčių ką nors daryti. Tokiems aš iškart patariu geriau patiems nesiimti šio darbo, nes geriausia, kas jiems gali pavykti, – dar labiau nepakenkti prietaisui.

Šiam darbui reikalingos iš esmės paprastos fizikos žinios, nieko naujo čia nėra – naudojamės jau prieš kelis šimtus metų atrastais dėsniais. Juk ir gramofono išradimas prasidėjo nuo tų pačių dėsnių. Žinoma, dėsniai įgavo naujas modifikacijas, bet principai buvo padėti anksčiau ir mes esame tik naudotojai.

– Ar rinktumėtės šią profesiją darkart?

– Aišku, norėtųsi išbandyti ir tą, ir aną, jei gyvenimų būtų keletas. Bet jei jis vienas, kas belieka – tik šita profesija. Daug norėtųsi išbandyti – galbūt gamtos srityje. Gamtoje yra labai daug sferų, tai kardinali priešingybė mano profesijai. Gal tik nenorėčiau būti mokytoju ar gydytoju. Darbas su technika ne toks baisus – ją galima išmesti, o žmogaus juk neišmesi. Man ši sritis patinka, nes galima eksperimentuoti ir nepatirti didesnių moralinių nuostolių – tik fizinius.

– Ar darbe susiduriate su tokiais iššūkiais, kuriuos įveikęs didžiuojatės?

– Atvirai pasakius, nelabai mėgstu didžiuotis. Gal tyliai pasidžiaugiu. Tai netgi gali būti džiaugsmas dėl nedidelio daikto, pareikalavusio įdomaus sprendimo. Smagiausia – sutaisius daiktą užrašyti ant jo remonto datą ir pobūdį ir pamatyti, kiek laiko jis sėkmingai dirbo iki kito remonto. O kalbant apie iššūkius, tai toks gali būti kiekvienas darbas. Kitam gal kibirą vandens atsinešti yra iššūkis.

– O kuriozinių situacijų pasitaiko?

– Pamenu, kartą reportažo daryti skubanti radijo darbuotoja atbėgo pas mane su batu rankoje – nulūžo kulniukas ir reikėjo skubiai ką nors padaryti. Pasirinkimo nėra, spręsti reikia greitai, nes juk įvykiai ir naujienos nelaukia. Susiradau atsuktuvą, įtvirtinau medvaržtį. Aišku, tas remontas vienkartinis, bet tam kartui sprendimas buvo toks. O rudenį ar pavasarį, kai reikia persukinėti laiką, kai kurie darbuotojai atlekia su rankiniu laikrodžiu ir išpešta prisukimo karūnėle. Su visokiomis problemėlėmis čia žmonės atlekia, visas jas ir bandome išspręsti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close