captcha

Jūsų klausimas priimtas

Šauktinio tarnybą baigęs I. Krupavičius: kai kurie per mažai galvoja apie laisvę

Antradienio rytą iškilmingos ceremonijos metu į atsargą išleisti Sausumos pajėgų štabo Ryšių kuopoje tarnybą atlikę privalomosios pradinės karo tarnybos kariai, tarp kurių – ir LRT žurnalistas Ignas Krupavičius. Savanoriškai šauktinio tarnybą pasirinkęs vyras sako, kad tarnyboje praleisti mėnesiai išmokė labai daug, o svarbiausia – padėjo „susirinkti save“ iš naujo.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Kai nusprendžiau tarnauti, viduje išgyvenau chaosą – tiek dėl asmeninio gyvenimo, tiek dėl darbo. Kai darbe pats sau daraisi neįdomus arba nesijaudini eidamas į eterį, tai – signalas, kad kažkas yra negerai, kad kažką reikėtų daryti. Kai nebejauti jaudulio, prasideda klaidos, o iš jų nebesimokai“, – pasakoja I. Krupavičius.

Neslėpdamas, kad karinė tarnyba reikalauja įveikti tiek fizinius, tiek psichologinius iššūkius, vyras sako, norėjęs parodyti, kad nieko nenutiks, jei devyniems mėnesiams sustabdysi įprastinį savo gyvenimą.

Ryšių kuopoje tarnybą baigė ir dar 16 šauktinių, 6 iš jų pasirinko profesinės karo tarnybos kelią. 

– Kaip sekėsi sutarti su kitais kariais? Ar daug laiko reikėdavo praleisti kartu? 

– Kasdien nuo 8 iki 17 val. turime paskaitas, tačiau yra pertraukos, pratybos, kai drauge būni miške. 17-ka skirtingo amžiaus žmonių gyvena vienoje vietoje, kai kurie tinka tau į sūnus, tad, žinoma, būna visko: ir apsižodžiavimo, ir pasistumdymo. Kartais sunku susitvardyti, lepteli vieną kitą piktesnį žodį, tačiau to išsiliejimo ir užtenka. Tarnybos pabaigoje supratau, kad mes visgi tapome šeima. Gatvėje nepasibičiuliavę tikrai nepraeisime. Su šiais kariais galbūt reikės eiti į karą, tad nepaisant to, kad yra simpatijos, antipatijos, tu turi tikėtis pagalbos arba pats turėsi kažką gelbėti mūšio lauke. Tiesa, jei būčiau tarnavęs prieš 10 metų, kai mane šaukė, su kariais rasti bendrą kalbą būtų buvę lengviau.  

– Tačiau tuomet nuo tarnybos išsisukai? 

– Taip, išsidaviau, kad buvau „verktinis“. Tuo metu man, kaip daugumai dabar, atrodė, kad turiu kitų planų. Tad šįkart turėjau norą ir dabartiniams šauktiniams parodyti, kad nieko neatsitiks, jei tiesiog sustosi ir devyniems mėnesiams išeisi į tarnybą. Tie mėnesiai gali pasitarnauti ir stiprinant santykius.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Tai tikrai gali pasitarnauti santykiams? Juk tavęs nuolatos nėra. 

– Kai kurie draugai juokauja, kad geriau nebus, nes tarnyba santykiams suteikia labai daug romantikos. Be to, moterims labai imponuoja uniformuoti vyrai. Po ja slepiasi tvirtumas, disciplina ir stabilumas. Tikėtina, kad tarnavę jaunuoliai lengviau ras antrą pusę. Tarnaujant kiekvienas išsiskyrimas ir susitikimas yra labai stiprūs ir per tuos devynis mėnesius mano ir draugės meilė tik augo. Dabar juokaujame: įdomu, kaip čia bus po tarnybos. Santykiams mažos pauzės – į naudą.

– Ar iniciatyvą grąžinti šauktinius visada vertinai teigiamai?

– Iš esmės nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Ta geopolitinė situacija įspyrė mums į užpakalį, ir ačiū Dievui, kad mūsų nepradėjo pulti. Bet ką gali žinoti, kai kaimynė tokia neprognozuojama. Privalai būti budrus. Grąžinti šauktinius buvo labai natūralus žingsnis ir tikiuosi, kad netolimoje ateityje tai taps privalomas ir galų gale labai įprastas dalykas. Aš būčiau už. Visi po mokyklos turėtų eiti tarnauti: tiek vaikinai, tiek merginos. Gal nebūtinai devyniems mėnesiams, gal šešiems, bet tai labai naudinga. 

– Laikai save patriotišku žmogumi?

Patriotizmą kiekvienas supranta savaip. Tačiau geriausi pavyzdžiai – mūsų partizanai, kurie ėjo į miškus ir negalvojo apie savo darbus, šeimą. Jiems pirmiausiai rūpėjo šalis, o mes galvojame, kaip daugiau uždirbti arba kaip tenkinti asmeninius poreikius. Kai kurie per mažai galvoja apie laisvę. Natūralu, esame laisvi, nepriklausomi, mažai kas pagalvoja, kokia to kaina. Jei žmogus pats neprisidėjo prie laisvės kovų, sudėtinga tai suvokti. 

Keista dabar mums apie tai kalbėti, kai galime daryti bet ką. Kartais pamirštame, kur mūsų šaknys, bandome jas leisti kažkur saloje, kitoje šalyje. Patriotizmas – kompleksiškas ir sudėtingas, viskas ateina iš šeimos ir mokyklos. Pas mus patriotizmo diegimo tikrai yra per mažai. 


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Nė karto nepasigailėjai savo pasirinkimo eiti savanoriškai tarnauti? 

– Esu užsidegantis žmogus, be to – vedėjas, žurnalistas, matomas, todėl, net jei minutę sudvejojau sprendimu, jau nebuvo, kur dingti, nes jaučiu pagarbą ir žiūrovui, ir žmogui, ir pagaliau sau. 

Iš kitos pusės, mane labai stiprino kai kurių žmonių požiūris ir bandymas atkalbėti: kur ten lendi, tu gi ne toks žmogus, tu jau senas, neištversi su tais jaunuoliais fiziškai, psichologiškai. Tokios nuomonės mane dar labiau įkvėpė, pasisėmiau energijos ir net savimi didžiavausi, kad ryžausi tokiam žingsniui. Kai kurie sakydavo, kad kaip piliečio žingsnį mes suprantame, bet kaip žmogaus – ne.

Kai nusprendžiau tarnauti, viduje išgyvenau chaosą – tiek dėl asmeninio gyvenimo, tiek dėl darbo. Kai darbe pats sau daraisi neįdomus arba nesijaudini eidamas į eterį, tai – signalas, kad kažkas yra negerai, kad kažką reikėtų daryti. Kai nebejauti jaudulio, prasideda klaidos, o iš jų nebesimokai. Tai – kaip ir iš giedro dangaus priimtas sprendimas, kaip ir neapgalvota daug niuansų, bet manau, kad kartais per daug galvojame, per daug dedame lūkesčių, per daug planuojame.

Nupieši savo artimą ateitį labai gražiomis spalvomis, viską dėlioji, tada vienas varžtelis atsisuka ir viskas – tu griūni. Nereikia dėti lūkesčių, planuoti, reikia susikoncentruoti į tai, ką turime dabar, tai vertinti. Kai viską perkeliame į ateitį – rytoj, poryt bus geriau, po metų – dar geriau, labai greit subyrame, kai kažkas įvyksta nemalonaus. Svarbu viduje pajusti ramybę, harmoniją. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet visiškai neperdedu – kariuomenėje „susirinkau save“. 

Kartais su bendraamžiais pakalbame, kas per dešimtmetį įvyko. Mano gyvenimas – kaip drama seriale. Toks mano gyvenimo būdas. Daug kam jis nepatinka, daug kas jo nesupranta, bet atsiprašau – tai ne mano problema. Kvėpuoju, gyvenu, vertinu, žinoma, kiekvieną dieną ir mokausi, tikrai nesu jau visko perpratęs, bet neveltui žmonės gauna ramybę užsiiminėdami joga ar nuvažiuodami į kalnus. 

Buvau nuvažiavęs pas mūsų vienuolį Kęstutį Marčiulyną į kalnus. Jis sakė: tu sustok, užsimerk, aha, lyja, išgirsk, kaip ten kapsi. Iš pradžių šypteli, tačiau, kai įsiklausai, daugiau nieko negalvoji. Šiandieniniame pasaulyje, kur tik perkama ir parduodama, kur visi skuba, lekia, gauti tokią ramybę yra prabanga. Bet kokiu atveju visi susitiksime šešios pėdos po žeme.

– Kaip sūnui paaiškinai, kur eini ir ką ten veiki?

– Jam dabar – ketveri su puse, todėl ginklai, uniformos – labai įdomu. Jis mato mane su uniforma, mato, kad būnu išsitepliojęs veidą, sako: kodėl šiandien neišsitepliojai? Jokiu būdu jo nestumsiu, bet stengsiuosi pasakoti, rodyti, įskiepyti meilę savo žemei, aplinkiniams ir praktiškai neabejoju, kad jis eis tarnauti ir džiaugsis. 

Vaikai žiūri į tėvus, turi būti jiems pavydžiu. Savo vaikams, manau, jis jau nebeturės aiškinti, bus pakankamai normalu, kad mes turime kovoti už save, o tada – už aplinkinius. 

Taip jau yra, kad mes manome: na, gerai, jei bus karas, tai ką čia ginti? Tuos, kurie Seime? Valdžia ir valstybė pas mus yra tas pats, nors valstybė ir valdžia – skirtingi dalykai. Valstybė – pirmiausiai tu, šeima, aplinka, vaikai, tėvai, seneliai, pirmiausia juos tu turėsi ginti. 


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Kaip atrodo šauktinio diena? 

– 6 val. keliamės, apsirengiame, darome pusvalandžio mankštą, tada – rytinė higiena. 7 val. su Lietuvos himnu keliame vėliavą. Tada einame pusryčiauti, baigiam savo rytinius pasiruošimus. Yra rytinis patikrinimas, kaip tu atrodai, ar gerai nusiskutęs, ar batai išblizginti ir t. t. 

8 val. prasideda paskaitos: penkios – iki pietų, trys – po pietų. Paskatos įvairios – ir teoriniai, ir praktiniai užsiėmimai. Nuolatos yra kažkokia veikla: filmai, net ekskursijos būna. Po vakarienės nuo 19 val. būna laisvalaikis, gali išbėgti pabėgioti, eiti į sporto salę, žaidimai, televizorius, knygos. 21 val. nuleidžiame vėliavas ir ruošiamės miegui, 22 val. – miegas, ir taip – diena iš dienos.

Kaip ir viskas aišku, kaip ir nekyla klausimų. Rutina kartais yra gerai. Skubančiame pasaulyje vargu ar galima taip tobulai jos laikytis, bet siekti – galima. 

– Ką pasakytum tiems, kuriems atrodo,  kad ten Tau buvo lengviau todėl, kad esi žinomas?

– Pagrindinis principas – vienodumas. Visi lygūs, nesvarbu, koks tavo darbas, koks tavo statusas, tu jaunas ar vyresnis, moteris ar vyras. Visi turi būti lygūs, nes kitaip negalėsi suvaldyti visos masės, o vadas turi ją suvaldyti. Nereikia nei išsišokėlių, nei savo nuomonės reiškimo, todėl turi vykdyti įsakymus. Išeisi į karą, jei reikši savo nuomonę, tai su viena, kita nuomone gali ir mūšį pralaimėti, todėl turi klausyti vado ir niekas su niekuo nesitaiksto. Man buvo lygiai tokios pačios sąlygos, gyvenau su visais, vykdžiau tuos pačius įsakymus, taip pat šliaužiau, taip pat mokiausi, gal neužsiplieksdavau, neišsišokdavau kaip kai kurie jaunuoliai, tai ir neužkliūdavau. Buvau neblogas karys.

– Laisvalaikį leidai labai aktyviai, nesinorėjo ramybės? 

– Tai paradoksas, kuris sunkiai paaiškinamas, tačiau ten aš miegojau daugiau ir geriau. Mano draugė net sakydavo: vežu tave atgal į sanatoriją. Aštuonias valandas miegoti – prabanga. Neįmanoma neišsimiegoti. Valgyti duoda skaniai, sveikai, kiekvieną dieną sportuoji. Kartais po aktyvaus savaitgalio net norėdavau grįžti ten, kur viskas aišku ir savotiškai nerūpestinga.  

Iš kitos pusės, neturėjau tokios produktyvios vasaros, kaip ši. Kiekviena mano laisva minutė buvo suplanuota, o kai turi daug laiko, paleidi jį pavėjui. Tarnybos metu sugebėjau ir į Berlyną nuvažiuoti savaitgaliui, ir į „Euroviziją“ Švedijoje, į kurią norėjau ketverius metus, jau nekalbu apie Lenkiją, Latviją. Festivalių nebuvau tiek aplankęs. Užtenka pagulinėti porą valandų ir jau reikia veikti, nes pradėjau kitaip vertinti laiką, suprasti, kad jo yra nedaug, tada – produktyviai praleisti. 


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– O kur nuo kasdienybės slėpsiesi dabar? 

– Dabar niekur nenoriu slėptis, noriu grįžti – su baime, su jauduliu, nes pasiilgau bendravimo, televizijos, tiesioginio eterio. Kol kas nieko didelio neplanuoju, grįšiu į savo darbus ir bent mėnesiui ar dviem viskas bus sėsliau. O paskui? Paskui vėl kas nors lauks. Niekada negali žinoti. Kartais net keista – galėčiau paprasčiau gyventi. Kartais pasako man: tu nusiramink. Kartais mama paklausia: kada tu nusiraminsi?

Sakau: užauginai tokį, kokį užauginai, tai jau susitaikyk, kad kiekvieną dieną vis naujienos. Specialiai nieko nekuriu, bet tiesiog taip susidėlioja. 

– Ir vis dėlto – padarei pertrauką ir grįžti ten pat, į laidą „Labas rytas, Lietuva“? 

 Kai atsitraukiau ir į tą laidą pasižiūrėjau iš naujo, pamačiau ją kitaip, gimė tas pats jaudulys, kaip einant į „Labas rytas, Lietuva“ pirmomis dienomis. Man pasisekė, kad nuostabų darbą gavau galbūt net anksčiau laiko. Žmonės ieško savęs, stengiasi, kad būtų ir darbas, ir pomėgis, o turėdamas kartais nesupranti, kad tai jau turi. Manau, kad daugelis svajoja gauti tokią laidą, dalyvauti jos kūrybos procese. Tai – trys valandos tiesioginio eterio, žiūrima laida. 

Tarnyboje susitikdavau su karininkais, medikais, jausdavau, kad yra kažkokia bendra simpatija, manęs klausdavo, kada grįšiu, ar grįšiu. Tas žiūrovų atsakas man taip pat labai svarbus, jis motyvuoja. Vadinasi, neatsibodau. Per devynerius metus susigyvenome.

– Sakei, kad turi idėjų, susijusių su naujais projektais. Juos žadi įgyvendinti LRT televizijoje? 

– Lietuva nėra didelė, matome pavyzdžių vedėjų, kurie migruoja iš vienos televizijos į kitą, kurie išeina ir grįžta. Kiekvieną pasiūlymą ar projektą turi labai gerai įvertinti: kas kviečia, kur kviečia, kaip kviečia. Tada priimi sprendimą ir žiūri. Taip jau sutapo, kad kol kas aš esu čia. Nesakau „ne“, bet kol kas negavau tokio pasiūlymo, kuris mane tenkintų. Buvo progų išeiti, bet tikrai visko nenulemia pinigai. Vis tiek jaučiu ir žinau, kad LRT yra tas vienintelis ir teisingiausias transliuotojas. Sakau tai neperdėdamas. Dėl to esu čia ir džiaugiuosi. 


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Maža to, LRT prisijungia prie visų Tavo idėjų: išlydi tiesioginiame eteryje tiek į dviračių žygį, tiek į kariuomenę? 

– Taip, mane labai palaikė, išleido ir laukė. Be to, patikėjo vesti atidarymo šventę. Jaustis reikalingu irgi yra labai svarbu, o jei esi reikalingas, vertini tai, ką turi. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų – nacionalinis transliuotojas ir jo vykdoma misija daug ką pasako visomis prasmėmis.  

– Po tarnybos žadėjai šokti su parašiutu. Kaip dar žadi pažymėti šių devynių mėnesių pabaigą? 

– Galime gyvenime pasižymėti brūkšnelį, kad kažkas garbingo padaryta, tačiau tai tik įpareigoja tęsti tuos darbus. Jei kalbame apie kariuomenę, niekuo nepasižymėjau, tik patyriau tai, ką, manau, privalu patirti kiekvienam jaunuoliui. Mano tikslas dabar – prisidėti prie švietimo apie kariuomenę, tai galėtų būti mano ilgalaikis tarnybos įprasminimas. Todėl rimtai svarstau jungtis prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų.

Dėl parašiuto – šokau su juo prieš metus. Taip jau sutapo, kad tuo metu su drauge dar buvom tik susitikę ant smėlio prie jūros ir susibičiuliavę. Buvau gavęs kvietimą iššokti, vežiau ją į paplūdimį, bet pasukau į dešinę ir nuvažiavom šokti. Ji sakė: ko nedarysiu gyvenime, tai nešoksiu su parašiutu, nes tai yra nesąmonė. Tačiau greit susitarėme, kad ir ji šoks, tad neturėjo per daug laiko bijoti, ir iššokome. 

Man atrodo, kad šitas šokimas buvo lemiamas žingsnis, kad mes kartu, nes likusį savaitgalį ir dar visą savaitę jautėme pakylėjimą dėl to, ką patyrėme. Draugai sakė: kas jums pasidarė? Buvom kaip devintam danguj. Tada nusprendėm, kad tai reikia daryti kiekvienais metais.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...